- Pandemija tikriausiai paveikė jūsų treniruočių bei varžybų eigą.
- Taip. Negalėjome kurį laiką čiuožti ir kokius tris mėnesius gyvenome be ledo. Galima sakyti, netekome įprastos rutinos. Sezonas ėjo banguotai: stipriai ruošiamės varžyboms ir jas atšaukia, tada vėl bandome ruoštis, tikimės, kad kitų neatšauks... Žodžiu, tas bangavimas buvo tikrai sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai.
 
- Atnaujinus varžybas, kokie reikalavimai keliami dailiojo čiuožimo atstovams?
- Taisyklės gana griežtos. Dalyvaudami pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate testavomės kiekvieną dieną. Netgi buvo toks incidentas, kad viena pora prieš pat varžybas gavo teigiamą COVID-19 testo atsakymą ir nors paskui paaiškėjo, kad įsivėlė klaida, jie jau nebegalėjo dalyvauti varžybose ir kovoti dėl kelialapio į olimpines žaidynes. Žinoma, kartėlis buvo nemenkas, bet visi supranta, kad reikalavimai yra griežti dėl sveikatos. Apskritai turėjome būti burbule: negalėjome išeiti iš viešbučio, o viešbutis buvo sujungtas su arena, todėl neišeidavome net į lauką.


 
- Stokholme vykusiame pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate pelnėte olimpinį kelialapį ir pasiekėte aukščiausią asmeninį rezultatą – penkioliktą vietą. Ar keitėte treniruočių strategiją?
- Strategija ir esminis tikslas buvo kuo skubiau atskristi į Kanadą, susitikti su treneriais ir kaip įmanoma greičiau pradėti ruošis pasaulio čempionatui. Ir mums pavyko: atskridome ir turėjome gerus tris mėnesius intensyvaus darbo su dailiojo čiuožimo profesionalais bei sporto ekspertais. Jie tikrai padėjo pasirengti varžyboms, iškovoti aukštą vietą ir kelialapį į žaidynes.
 
- Treniruojantis daug laiko praleidžiate užsienyje. Kaip susigyvenate su namų, šeimos ilgesiu?
- Mums namai ten, kur čiuožiame. Žinoma, ilgesys atsiranda, norisi pabūti su šeima, bet toks mūsų darbas. Džiaugiuosi, kad Lietuva Allison tapo antrais namais.
 
- O kaip susikirto jūsų su Allison keliai?
- Vienas apie kitą žinojome jau anksčiau. Matydavomės varžybose, tačiau tuo metu abu šokome su kitais partneriais. Po to taip įvyko, kad ji keleriems metams paliko sportą, o aš tuo metu su buvusia partnere laužiau visus dailiojo čiuožimo barjerus – bandžiau išmokti kuo daugiau. Sakyčiau, kad sekėsi tikrai neblogai, ypač paskutinis sezonas. Vis dėlto supratau, kad mūsų siekiai nesutampa ir apsisprendžiau keisti partnerę. Allison tuo metu ketino grįžti į sportą ir papuolė į tą pačią čiuožimo mokyklą, kur ėjau ir aš. Labai norėjau pasiekti daugiau, jutau, kad neišnaudojau visų galimybių, norėjau iš savęs išspausti maksimumą. Tad mes pabandėme čiuožti kartu ir nusprendėme lipdyti duetą.
 
- Po daugiau nei dvidešimties metų ant ledo ar vis dar tenka kovoti su priešvaržybiniu jauduliu?
- Adrenalinas prieš varžybas tikrai valdo mąstymą, judesius. Mums pasisekė, kad ant ledo lipame dviese. Žinome, kad žengiame kartu. Ilgainiui pradedi išmokti nusiraminti, ateina suvokimas, kad jaudulys yra neišvengiamas. Juk treniruojiesi labai daug ir padarai viską, ką gali. Tad varžybose tereikia susikoncentruoti, priimti tą faktą, kad jaudinsiesi, ir tiesiog sutelkti jėgas į pasirodymą, šokio techniką. Svarbu nesileisti išblaškomam. Mes esame dviese, čiuožiame kartu, darome tai, ką mokam geriausiai.
 
- Slystelėjimo ant ledo kaina – kokia ji?
- Suklysti tenka visiems, o ir traumų ne visada pavysta išvengti. Mano buvusi partnerė pirmą sezoną buvo išsinarinusi petį ir su tokia trauma turėjo pabaigti visą varžybų sezoną, prireikė net operacijos. Būna ir visokių patempimų, kurių tikrai neįmanoma numatyti. Stengiamės sustiprinti tas vietas, treniruoti kūną, užbėgti nesklandumams už akių, kad paskui nebūtų didelių problemų. Net ir menkas slystelėjimas gali sugadinti visą varžybų sezoną, užkirsti kelius siekti užsibrėžtų tikslų.


 
- Ko, jūsų manymu, palyginti su užsienio šalimis, labiausiai trūksta Lietuvoje, kad aukšto meistriškumo poros galėtų čia treniruotis?
- Lietuvoje trūksta ledo arenų ir specialistų. Kartais tenka pagalbos prašyti specialistų iš kitų šalių ir važiuoti treniruotis į užsienį, kur viename mieste ledo arenų daugiau nei mūsų šalyje. Tad skirtumai tikrai yra dideli. Tačiau Lietuva dideliais žingsniais žengia į priekį, ypač fizinio rengimo srityje. Pavyzdžiui, šokis ant ledo: turime nemažai gerų šokėjų, kurie mums padeda, ir tas bendradarbiavimas būtent su lietuviais tampa vis dažnesnis. Vis dėlto arenų stygius vis dar aktualus, bet mes negalime nieko pakeisti. Tiesiog džiaugiamės, kad Kaune atsidaro ledo arena ir turėsime, kur treniruotis arčiau namų.
 
- Artėjant varžyboms, šokoladukus iš savo meniu išbraukiate?
- Mes visus metus griežtai prižiūrime savo mitybą. Aišku, kartais gyvenimas viską sudėlioja savaip ir kai kurių dalykų nuspėti nepavyksta. Vis dėlto dėl mitybos stengiamės ne tik prieš svarbias varžybas: nuolat reguliuojame, ką valgome, kada valgome. Fizinio rengimo treneriai padeda mums šiuo klausimu, jie tikrai neblogi specialistai. Jų prižiūrimi, stebime, kas mums naudinga, ko atsisakyti, kokių medžiagų trūksta, o ko yra per daug. Netinkama mityba, priaugtas svoris iškart jaučiasi judant ant ledo.
 
- Sauliau, ar jau sulaukėte kvietimo skiepytis COVID-19 vakcina?
- Sulaukėme, bet dar skiepo negavome. Tikrai skiepysimės. Labai norisi, kad tiek sportininkai, tiek visi kiti žmonės galėtų iš šios situacijos kuo greičiau pabėgti. Todėl manau, kad reikia pasinaudoti laisvės galimybe.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!