- Pokalbį su jumis norisi pradėti nuo juoko. Sakoma, kad juokas gydo. Koks jūsų santykis su juoku?
- Juokas dažnai yra dalykas rimtas. Visų pirma jis gali būti labai skirtingas. Man artimiausias požiūris, kad humoras – pasaulio suvokimo forma. Beje, kad man būtų juokinga – retas atvejis, tad juokiuosi retai.
Kalbant rimtai, juokas yra labai intymus žanras. Kvailiausia – bandyti juokinti kitus. Tuomet nejuokinga nei tau pačiam, nei kitam. O tikras juokas gimsta iš gilaus tam tikrų jautrių ir skausmingų dalykų suvokimo. Juk ir mūsų egzistencija, gerai pagalvojus, yra juokinga. Jei matuotume visatos prasme, žmogaus gyvenimas tėra blyksnis, pokštelėjimas. Žvelgiant iš kitos pusės, per labai trumpą laiką mums duota suprasti daugiau nei bet kuriam sliekui ar katinui.
 
- Jums teko daug vaidinti, net režisuoti spektaklius apie vyrų ir moterų santykius. Ar galite pasigirti jau gerai suprantąs moteris?
- Žinoma, kad ne. Manau, kad vyrui apskritai neįmanoma suprasti moterį, o moteriai – vyrą. Tai dvi skirtingos veislės. Jos ir žavingos savo skirtumais. O jei koks vyras man pasakytų, kad supranta moteris, spjaučiau jam į barzdą, nes tai - absoliuti melagystė.
Visi mano darbai, spektakliai – tai bandymas diskutuoti, pasijuokti apie lyčių sąveiką. Tačiau pasigirti, kad suprantu moteris, tikrai negaliu.


 
- Esate prisipažinęs, kad animacinių filmų ar renginių vaikams įgarsinimo niekada neatsisakote. Taip auginatės ištikimą jaunųjų žiūrovų kartą ar motyvai – visai kiti? 
- Iš dalies jūs teisi – tikrai auginamės jaunąją žiūrovų kartą. Kiekvienas suaugęs žmogus ką nors daro dėl vaikų, nesvarbu – savų ar svetimų. Tikslas – auginti naują kartą, kuri būtų tobulesnė už mus.
O neatsisakau įgarsinti animacinių filmų vaikams dėl to, kad man pačiam labai įdomu dirbti su vaikams skirta medžiaga. Reikia turėti tikrai daug proto, kad „nesukvailinti“, nesuprimityvinti mažiesiems skirtos medžiagos, o paversti ją pamokančia šmaikščia istorija, vaidmeniu ar personažu.
Gerai parašyta vaikiška pasaka, animacinis filmas ar bet kokio kito žanro kūrinys yra labai gilus pats savaime, jeigu gerai „sukonstruotas“. Užtenka prisiminti „Mažąjį princą“, iš kurio laisvai galima suformuluoti visą filosofiją. Panašiai tą patį galima pasakyti ir apie tokias nemirtingas knygas kaip „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Pepė ilgakojinė“ ar „Mikė Pūkuotukas“. Tai - mažoji filosofija, kuri formuoja jaunąsias asmenybes, vėliau tapsiančias suaugusiais žmonėmis.
Apibendrindamas net išdrįsčiau teigti, kad vaikiškos knygos dažnai yra keletą kartų prasmingesnės nei suaugusiųjų sapaliojimai.
 
- Šiuolaikiniam žmogui sunku subalansuoti darbo ir poilsio santykį. Ar tai apie jus?
- Taip, ir apie mane, ir apie mano – aktoriaus – profesiją. Aktoriai neturi darbo valandų, nes ši veikla reikalauja šimtaprocentinio atsidavimo. Jeigu esi produktyvus scenos profesionalas, nuolat gyventi spektaklio tonu tiesiog privalu. Ir šioje būsenoje neįmanoma atskirti, kada ilsiesi, o kada – dirbi.
Nors mūsų profesijoje poilsis ir darbas – nesuderinami, iš to nereikėtų daryti tragedijos, nes, tam tikra prasme, aktorystė – hobis, už kurį dar ir atlyginimą gauni. Taigi, daug dirbdamas jaučiuosi laimingas.


 
- Tad išgirdęs žodį „pirmadienis“ tik nušvintate? 
- Tiesa sakant, labiau gyvenu kalendoriuose užfiksuotų darbų ritmu nei savaitės dienomis. Gali būti, kad dirbsiu sekmadienį, o laisvas būsiu trečiadienį. Pirmadienis, kuomet dauguma aktorių ilsisi, man, tiesa sakant, nekelia ypatingų emocijų.
 
- Ir pokalbio pabaigai – pasidalinkite bent vienu receptu, kaip išlikti sveikam?
Linkiu į gyvenimą nežiūrėti pernelyg rimtai, o, priešingai, išlaikyti distanciją. Ir nesvarbu, apie ką kalbame: gerą ar tragišką įvykį, problemą. Gyvenimas – labai žavus nuotykis, tad nereikia gaišti laiko varginant save klausimais: kodėl? kokia viso to prasmė? už ką? Svarbiausia – išlaikyti išmintingą ir šiek tiek ironišką požiūrį į save patį ir aplinkinius. 

 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!