- Kaip keičiasi jūsų darbo pobūdis vasaros sezonu, kai koncertai persikelia po atviru dangumi, įgauna ypatingą atmosferą?
- Vasaros sezonas mums dovanoja visai kitą nuotaiką. Nors visada stengiamės pasiekti geriausią rezultatą, atsiranda didesnis polėkis, įkvėpimas. Pagaunu momentus galvodamas, kad tikrai ne kasdien tai patiriame. Vasarą mums nuotaiką pagadinti gali tik lietus. O būna visko: paskutinį kartą per Pažaislio festivalio atidarymą šilumos buvo vos devyni laipsniai. Chorui, orkestrui, solistams tai – didelis iššūkis, jautėsi ne kaip. Man taip nesijaučia, nes nesėdžiu vienoje vietoje. Čia ne Italija, kur tikrai žinai, kad diena bus be lietaus. Prisiimame riziką.
 
- Žmonės į koncertus pasiklausyti muzikos ateina siekdami pailsėti nuo darbų, atsipalaiduoti nuo rūpesčių, jums koncertas – kasdienis darbas. Ar ir jūs jaučiate nerimą, įtampą prieš darbo dieną? Gal net išeinate iš darbo skaudama galva? Medikai gi dažnai namo nešasi patirtą įtampą, palikti ją už durų retam pavyksta...
- Mano darbo pobūdis yra įvairus. Koncertai – dar ne viskas. Žinau, ką reiškia darbas biure. Laviruoju tarp kūrybos ir biurokratijos. Tenka sėdėti prie kompiuterio, rašyti laiškus, pildyti popierius, – dirbu valstybinėje įstaigoje. Dažnai ir man galva plyšta, nenoriu ko nors daryti ar jaučiu perteklių kūrybiniame procese. Darbas su kolektyvu, kuriame didelė masė žmonių, taip pat pareikalauja pastangų. Didžiąją dalį darbo užima ne koncertai ar spektakliai, o repetavimas. Tai, ką mato žiūrovai, – yra tik nedidelė dalis mūsų virtuvės.
O darbas nėra lengvas tiems, kas nėra linkęs bendrauti, kas jaučia auditorijos baimę, yra uždaras. Iš aš save laikiau intravertu. Per daug metų išmokau būti ekstravertas. Dabar man streso mažiau, bet kai pradėjau karjerą, daug stresuodavau. Ypač per repeticijas, kai stodavau prieš kolektyvą. Imtis lyderystės, kažkam sakyti pastabas, kai neturi pasitikėjimo savo jėgomis, būdavo baisu. Pasitikėjimas savimi ateina po daug metų, nudirbus gerų darbų, kai įrodai sau ir kietiems, kad esi vertas būti šioje vietoje. Su metais ateina ir psichologinė branda, kai į situacijas moki žiūrėti iš šono. Šiuo metu man ženkliai lengviau nei prieš penkiolika metų.


 
- Kaip pailsite nuo darbo? Ar tai atvejis, kai tai yra gyvenimo būdas?
- Ši profesija pasiglemžia mano gyvenimą. Tai nėra profesija nuo aštuonių valandų ryto iki penkių valandų vakaro. Tenka darbą „pasinešioti“, su juo gyventi. Didelė darbo dalis vyksta ir namuose. Prieš visas repeticijas turiu atlikti namų darbus, mokytis naujas partitūras, jas studijuoti. Kartais tenka pasėdėti iki vėlumos, kad į repeticiją ateičiau pasiruošęs. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi mokytis uždaryti darbo duris ir pabėgti nuo kasdienybės. Su žmona esame nusipirkę žemės lopinėlį prie ežero, nors namo ten nėra, turime galimybę vasaroti, pernakvoti. Kai atšyla oras, laisvą laiką ten dirbu ūkinius darbus, kas padeda pabėgti nuo reikalų. Kelionės, skaitymas, filmai, serialai taip pat yra mano gyvenime.
 
- Dirigento darbas... Kas to nesupranta, atrodo kas gi čia – mosikuoti lazdele. Bet įsijungia turbūt abu galvos smegenų pusrutuliai. Įdarbintas aštrus protas ir emocinis pajautimas.
- Negali pamesti galvos, nors kartais pasiduoti emocijoms norisi. Atliekant ypač didelius kūrinius būna ir vaidybos, didelis atstumas, didelis žmonių kiekis. Nori nenori atsiduri situacijose, kai turi staigiai sukoordinuoti, kai reikalai krypsta ne ta linkme. Atsipalaiduoti ir pasikliauti emocijoms negali. Kartais tokių matematiškų kūrinių, be skaičiavimo neišeitų sudiriguoti. Dirigentas turi turėti gerą balansą tarp jausminio prado ir aštraus proto.
 
- Jūsų gabumus tėvai pastebėjo dar penkerių. Į ką atkreipti dėmesį patartumėte tėvams?
- Vaikas pirmiausiai turėtų linkti prie muzikos. Gali patikti ir klavišus tarškinti, dainuoti, klausyti muzikos. Pirmas žingsnis – tiesiog mėgti muziką. Bet kokie gabumai – klausa, gražus balsas, intonacija, – jei nebus polinkio ar noro, ištirps ar vidury kelio pasimes. Žmogus turi veikti tai, ką mėgsta. Jei tai bus prievarta, rezultato nesulauksime. Daug lemia ir mokytojai, kurie gali ir muštrą vaikui įvesti, kas gali atgrasyti.
 
- Kadangi į meno mokyklą, pasakykime, buvote „įkinkytas“ nuo mažų dienų, ar turėjote tradicinę, nerūpestingą vaikystę šėlioti su bendraamžiais kieme?
- Matyt, mažiau nei vaikai, kurie mokėsi paprastoje mokykloje. Mums greta bendrojo lavinimo teko mokytis dvigubai daugiau. Laisvalaikis buvo susiaurėjęs, bet gan anksti supratęs kuo noriu būti, išmokau atsirinkti, kas bus reikalinga ateityje, o kas ne, ir kam skirti daugiau dėmesio. Specializuotos mokyklos turi pliusų: jos atriboja nuo neigiamą įtaką darančios aplinkos. Meno mokyklose atmosfera kitokia. Vaikams, kurie pasiryžę mokytis, skiepijami kiti vertybiniai dalykai. Gyvendamas rajone matydavau skirtumą tarp vaikų, kurie lanko paprastą valstybinę mokyklą, o kurie – meno. Mus supo maža, intelektuali, jauki bendruomenė, vienas kitą gerbianti ir sauganti.


 
- Dabar mokydamas vaikus Čiurlionio menų gimnazijoje pastebite kartų skirtumų? Dabartinės kartos vaikai stipriai skiriasi nuo tų, kai augote jūs? Pedagogai skundžiasi, kad yra praradę autoritetą, vaikus keičia technologijų pasaulis.
- Vien renkant informaciją vaikams neberiekia tiek stengtis. Mes, norėdami pasiklausyti muzikos, tam tikro kūrinio, eidavome į bibliotekas, į akademiją, fonoteką, ieškodavome plokštelių. Dabar vieno mygtuko paspaudimu visą tai gauni. Ranka pasiekiami bet kokie įrašai. Šiuolaikiniams vaikams viskas gerokai lengviau ir paprasčiau. Kita vertus, jie greičiau nori ir rezultato. Mokiniai dabar reiklesni, pastebiu aštresnes jų reakcijas. Vis dėlto man atrodo, kad vaikai dabar yra per daug įsitempę, gyvena greitu tempu, mes gi augome didesnėje laisvėje. Dabar net nepastebiu, kad vyktų kokia nors kiemo kultūra. Vaikų tiesiog ten nėra. Turbūt laisvalaikį leidžia prie kompiuterių. Tas lemia tam tikras problemas.
Aiškiai pastebiu, kad senesnės kartos vaikai daug paprasčiau reikšdavo mintis, lengviau bendraudavo, dabar gi, kai tenka ką nors rišliai papasakoti, vos sakinį surezga. Jiems tai – iššūkis. Esu vaikams per egzaminą paruošęs užduotį papasakoti apie kompozitorių. Jie kalba pavieniais, padrikais sakiniais, kurių nejungia tarpusavyje. Vaikai dabar per mažai bendrauja, užteka trumpomis žinutėmis susirašyti. Ką ten žinutėmis – nuotraukomis! Laiškų rašymo kultūra išvis dingusi – ilgo pasakojimo, kaip gyvena, niekas nerašo.
Tėvai dabar labiau įsitraukia į ugdymo procesus, dažnai net remia mokytojus prie sienos, jei tik kas, o tai lemia, kad mokytojai praranda autoritetą. Nesakau, kad mokytojus reikia dievinti, bet vaikai yra per daug garbinami, nešiojami ant rankų.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!