- Šiuolaikinė visuomenė tampa vis labiau sociali: garsiai kalba apie skaudulius, dalijasi patirtimi, organizuoja įvairias akcijas (prieš patyčias, #metoo, skatina pasiimti benamius keturkojus, saugoti gamtą rūšiuojant atliekas). Apie kokias temas tu pati matytumei prasmę kalbėti viešai?
- Visi keliami klausimai ir temos, kurie žmonėms rūpi, yra prasmingi. Diskusijos socialiniuose tinkluose ir vykdomos akcijos naudingos, nes pasiekia daug žmonių. Žinoma, svarbu pasirinkta forma, tai yra ne tik ką, bet ir kaip transliuoji. Kalbėjimas, dalijimasis mus jungia – daug problemų galima išspręsti pamačius, kad esi ne vienas taip besijaučiantis ar ką nors patiriantis.
Man pačiai svarbu kalbėti apie moterystę, moterų draugystę – juk kokia galia pasklinda, kai mes palaikome, o ne pavydime! Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi žinomomis moterimis, kurios savo balsą išnaudoja kalbėdamos šiomis temomis. Tai ir Indrės Stonkuvienės sukurtas „Moterų pasaulyje“, Dovilės Filmanavičiūtės „Bobos eina out“, Beata Tiškevič ir jos vienas už kitą geresni projektai... Man atrodo, kad apskritai labai svarbu mažiau niurzgėti, ieškoti, prie ko prikibti, priešingai – pagirkime viena kitą, moterys! Juk tikrai yra už ką!
 
- Prisimink save paauglystėje ir dabartinį jaunimą. Ar laikui bėgant kas nors pakito, ar, tarkime, patyčios išliko tokios pat kaip anksčiau? 
- Pamatiniai dalykai ir rūpimi klausimai visiems savu laiku yra tie patys: tiek mes kadaise, tiek dabar paaugliai išgyvena pirmas meiles, patiria nesėkmes, nesutarimus su tėvais, apkalbas... Patyčios buvo visada, tik, man rodos (ar bent aš noriu tuo tikėti), jos traukiasi, retėja, nes tampame sąmoningesni: kalbame apie tai viešojoje erdvėje, mokyklose, tikiu – ir namuose.
Aš augau kaime, mes vieni kitus gerai pažinojome: visi apsipirkdavome dėvėtų drabužių parduotuvėje, kompiuterius namuose turėjo tik keletas – kiti eidavo į biblioteką... Manau, išvengėme ryškaus socialinio skirtumo, kuris ir yra dažniausia patyčių priežastis. Pastebėjau, kad svarbu būti užsiėmusiam, – tada pašaliniams dalykams tiesiog nelieka laiko. Mes, prisimenu, lakstėme laukais, lankėme dramos būrelį, kuris augino savivertę, o kartu buvo puikus iškrovos laukas (šypsosi).
 


- Esi veikli, energinga: dainuoji, vaidini, šoki, tapai vizažiste. Naudojiesi visomis gyvenimo pasiūlytomis progomis?
- Esu veikli, nes stovėti vietoje – ne mano būdui (kvatoja). Man reikia užimti mintis, įdarbinti kūną, nes kitaip imu niurzgėti. Dievinu elgtis spontaniškai! Tiesiog taip jau yra, kad kai nesėdi vietoje, būtinai atsiras dar kas nors, ir dar, ir dar... Tai tarsi visatos traukos dėsnis, tik, žinoma, svarbu sugebėti atsirinkti, kas išties svarbu. Žinau, kad mintys materializuojasi, todėl mintiju atsakingai (šypteli).
 
- Kaip manai, užsiėmusi mama – laiminga mama?
- Nemėgstu absoliutinti, tad netikiu, kad yra vienas raktas, viena tiesa. Tas, kas tinka man, nebūtinai tiks kitam. Svarbiausia – klausytis savo vidaus.
Aš jaučiuosi laiminga, kai užsiimu tuo, kas mane džiugina. O kadangi esu ir mama – tai būtent veikla (nebūtinai – tik darbas) man padeda tapti laiminga mama. Nereikia savęs priimti tik kaip mamos. Vaikai užaugs ir išeis savo keliu, tad, kad ir kaip juos mylite, jie nėra priežastis užmiršti save. Toks tėvų požiūris, esu tikra, naudingas ir atžaloms.
 
- O kada tavo dvimetė Gilė jaučiasi laimingiausia?
- Pavyzdžiui, šįryt. Prieš išvažiuojant į darželį buvo ilgas, lėtas rytas: ruošėmės be skubos, žaidėme, aš juokavau ir kūriau daineles pagal jos pasiūlytus žodžius. Kai jau išėjome iš namų ir sodinau ją į automobilio kėdutę, prasitarė: „Smagu man, mama“. Tokie žodžiai pasako daug, o iš tiesų – kiek nedaug tereikia. Juk ne laiko praleidimo kiekybėje esmė – galime pabūti vos pusvalandį, bet jeigu skirsime visą dėmesį, ramiai išklausysime vaiką, jo meilės indas prisipildys. Mažajam svarbiausia justi, kad jis ar ji už viską mums svarbiausia!
Maniškės laimė susideda iš daug ko, bet, man rodos, svarbiausia saugoti savo pačios emocinę sveikatą, nepervargti, kitu atveju vaikas tampa to nuovargio atspindys. Gilė kaip lakmusas sugeria mano nuotaikas, pasikeičia jos elgesys, visa tai virsta, pavyzdžiui, isterijomis. Todėl mano užduotis – gerai jaustis pačiai, tada ir mano vaikas yra laimingas, ramus. Turiu įtarimą, kad ne dvimetis yra nesukalbamas, o tėvams reikia nurimti...


J.Burn nuotr.

- Gimęs žmogutis su savimi atsineša ir tam tikrą emociją, pakeičia atmosferą šeimoje. Kokia tapo jūsų šeima, kai gimė mažoji?
- Gilės atėjimas sugeneravo dar daugiau meilės mūsų šeimoje. Aš iki tol tik nujausti galėjau, koks Mykolas bus tėtis, o dabar jau žinau ir drąsiai galiu pasakyti – Gilė turi nuostabiausią tėtį! Jo kantrybė, jų pokalbiai ir tas dukros-tėčio ryšys mano širdį priverčia šoktelti tai stebint. Nuostabu.
Jeigu atvirai, planuodami vaikelį net nesitarėme, kas už ką bus atsakingas, abu visomis jėgomis dalyvaujame augindami ir auklėdami mažąją.
Abu dirbame ir Gilę auginame kartu. Galiu tik pasidžiaugti, kad pavyko išsiversti be auklių – buvo ir kad Mykolas kulisuose vežimėlį stumdydavo, kol aš repetavau (juokiasi). Vaikas tik dar labiau mus sujungė.
 
- Kokias vertybes jai diegiate, kas jums pačiai atrodo svarbiausia auginant mažą žmogutį?
Dvejų su puse metų Gilei dabar svarbiausia yra laimėti. Šalia to svarbu parodyti, kad mes ją girdime, klausomės. Manau, taip pildosi jos empatijos, pasitikėjimo savimi ir pasauliu indas. Leidžiame jai skleistis, augti, svarbiausia nesugadinti jos ryškėjančių savybių, kurios tokios gražios...
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!