- Esa­te ne­iš­ski­ria­mos ma­ra­to­no tra­so­je. Spe­cia­liai su­de­ri­no­te ir nėš­tu­mo lai­ką?

- Mo­ni­ka: Esa­me dvy­nės, tad mū­sų ne tik am­žius vie­no­das, bet ir vie­nu rit­mu gy­ve­ni­me vis­kas vyks­ta – ir bū­si­mus vy­rus pa­na­šiu lai­ku su­ti­ko­me, ir ves­tu­ves at­šo­ko­me, tad ir nėš­tu­mas ir vai­kai pa­na­šiu me­tu su­si­klos­tė.

Mil­da: Ka­dan­gi vie­na ki­tai esa­me bė­gi­mo part­ne­rės, toks ne­pla­nuo­tas sce­na­ri­jus bu­vo itin pa­lan­kus, ga­lė­si­me į spor­tą grįž­ti tuo pa­čiu me­tu. Ga­liau­siai ir kai vai­kai vie­no­do am­žiaus, leng­viau juos vė­liau pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti.

- Mil­da, nors pa­gim­dė­te kiek dau­giau nei prieš mė­ne­sį, at­ro­do­te pui­kiai. Ne­lei­do­te sau kiek „nu­trūk­ti nuo va­džių“ ir pa­si­le­pin­ti spor­ti­nin­ko die­tai ne vi­sai tin­ka­mu mais­tu?

- Mil­da: Ape­ti­tu tik­rai ne­si­skun­džiau (juo­kia­si). Ir kai krū­vis su­ma­žė­jo, o val­giau tiek pat, bu­vo iš­gąs­čio, ar ne­pri­aug­siu svo­rio. Bet, pa­na­šu, or­ga­niz­mas kaž­kaip adap­ta­vo­si. Aiš­ku, vis gal­vo­jau, kad ne­bė­gu tris­de­šim­ties ki­lo­met­rų per die­ną, to­dėl ne­ga­liu sau leis­ti dvie­jų le­dų por­ci­jų. Tad kaž­kiek sten­giau­si pri­si­žiū­rė­ti. Aiš­ku, ret­kar­čiais lei­dau hor­mo­nams ir emo­ci­joms nu­ga­lė­ti – pa­si­mė­gau­ti sal­du­my­nais, traš­ku­čiais.

Mo­ni­ka: Lauk­tis spor­ti­nin­kei tik­rai sun­kiau. Ape­ti­tas di­de­lis, nors krū­vis su­ma­žė­ja. Tu­rė­tum ma­žin­ti ka­lo­ri­jų kie­kį, bet ne­ga­li. Nors kar­tais ir nu­klys­tu, vis­gi sten­giuo­si ste­bė­ti, ką de­du į bur­ną. Ta­čiau nors šiaip daž­nai ak­cen­tuo­ja­ma, ko­kia spor­ti­nin­kui svar­bi mi­ty­ba, re­a­ly­bė yra kiek ki­to­kia. Esa­me pa­pras­ti žmo­nės – ten­ka val­gy­ti ne­pla­nuo­to­se vie­to­se ir pan. Juo la­biau su se­se ne­gy­ve­na­me spor­to sto­vyk­lų re­ži­mu, kur griež­tai skai­čiuo­ja­mos vi­sos ka­lo­ri­jos.



- Sun­ku bu­vo nu­sė­dė­ti ne­bė­gio­jant?

- Mil­da: Kar­je­ros iš­šū­kis bu­vo ne­ma­žas, nes te­ko stip­riai su­ma­žin­ti krū­vį. Vos pa­gim­džius ir­gi bu­vo kiek pa­ni­kos, bet da­bar jau ap­si­pran­tu. Su­pran­tu, kad da­bar ne­be­su vi­siš­ka sa­vo lai­ko šei­mi­nin­kė. At­si­ra­do dar vie­nas pri­ori­te­tas – šei­ma. Ta­čiau ne­kan­trau­ju, ka­da su pil­na jė­ga grį­šiu į rit­mą ir įgy­siu bu­vu­sią ar dar ge­res­nę for­mą. Aiš­ku, svar­biau­sia svei­kai grįž­ti, jei ne­neš ko­jos, tai ir ne­lėk­si.

Mo­ni­ka: Iki penk­to šeš­to nėš­tu­mo mė­ne­sio dar bė­gio­jo­me, tik ma­žes­nius at­stu­mus, ta­čiau jau kai at­si­ra­do di­des­nis pil­vas, ne­be­si­no­rė­jo ri­zi­kuo­ti. Nors da­bar jau ne­bė­gio­ju, daug vaikš­tau – ko­kius pen­kio­li­ka aš­tuo­nio­li­ka ki­lo­met­rų, nu­ei­nu ir į spor­to sa­lę. Gal­vo­ju, gal jau rei­kia dar su­ma­žin­ti krū­vį. Ta­čiau nors jau nėš­tu­mas vi­sai į pa­bai­gą, ne­jau­čiu jo­kio sun­ku­mo, pui­kiai jau­čiuo­si. Gal bent li­kus po­rai sa­vai­čių iki gim­dy­mo rei­kės su­ma­žin­ti ap­su­kas (juo­kia­si).

- Ko ne­siū­ly­tu­mė­te ki­toms be­si­lau­kian­čioms mo­te­rims?

- Mo­ni­ka: Ne­iš­si­kel­ti iš­šū­kių, ne­si­im­ti nau­jų veik­lų, ap­skri­tai ne­pra­dė­ti spor­tuo­ti, jei to anks­čiau ne­da­rė. Rei­kė­tų už­si­im­ti įpras­ta veik­la. Ka­dan­gi mū­sų or­ga­niz­mas prie pa­kan­ka­mo krū­vio bu­vo pri­pra­tęs, daug di­des­nis stre­sas bū­tų iš­vis at­si­sa­ky­ti fi­zi­nio ak­ty­vu­mo.

- Ką jums reiš­kia bė­gi­mas?

- Mo­ni­ka: Nors spor­tuo­ti pra­dė­jo­me ga­na vė­lo­kai – še­šio­li­kos me­tų, bė­gi­mas mums bu­vo gy­ve­ni­mo at­ra­di­mas. Kaž­kas pie­šia, dai­nuo­ja, o mes sa­ve iš­reiš­kia­me bėg­da­mos.

Mil­da: Bet ku­riuo at­ve­ju nuo so­fos at­si­sto­ti ir pa­ju­dė­ti ver­ta. Tuo­met tiek nuo­tai­ka pa­ge­rė­ja, tiek svo­ris ma­žė­ja. Tai sa­vai­me dar pri­de­da ge­ros nuo­tai­kos (šyp­so­si).



- O ką ma­no­te apie dar pa­kan­ka­mai ko­jų ne­ap­ši­lu­sius mė­gė­jus, sku­ban­čius bėg­ti da­bar po­pu­lia­riuo­se ma­ra­to­nuo­se?

- Mo­ni­ka: Iš­ties la­bai daug pra­de­dan­čių­jų spor­tuo­ti šian­dien krei­pia­si į spe­cia­lis­tus, pa­ty­ru­sius tre­ne­rius. Tik ma­ža da­lis pra­de­da spor­tuo­ti su jais ne­pa­si­kon­sul­ta­vę. To ne­pa­da­rę ir ma­ra­to­no ne­įvei­kę grei­tai su­pran­ta, kad pa­gal­ba iš ša­lies yra rei­ka­lin­ga. Prieš lei­džian­tis į to­kią tra­są ver­tė­tų bent pu­sę me­tų pa­si­tre­ni­ruo­ti. Aiš­ku, įma­no­ma įveik­ti ma­ra­to­ną ir bė­gio­jant vos mė­ne­sį, ta­čiau klau­si­mas, ko­kios bus pa­sek­mės svei­ka­tai.

Mil­da: Ge­rai, kad šian­dien bė­gio­ti ta­po ma­din­ga. Bet koks sai­kin­gas spor­tas yra nau­din­gas. Ta­čiau jei ne­pa­tin­ka bėg­ti, ta­da ge­riau va­žiuok dvi­ra­čiu. Ne­rei­kia sa­vęs kan­kin­ti.

- Šiuo­lai­ki­niai vai­kai mie­liau ren­ka­si iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną nei bė­ga sta­dio­ne. Gal ži­no­te re­cep­tą, kaip pa­keis­ti si­tu­a­ci­ją?

- Mo­ni­ka: Na, tė­vams juk leng­viau pa­kiš­ti te­le­fo­ną, nei pa­čiam kar­tu su vai­ku pa­laks­ty­ti. No­rint, kad vai­kas bū­tų ak­ty­vus, pir­miau­sia pa­tiems tė­vams rei­kia ro­dy­ti pa­vyz­dį. Taip pat pa­siū­ly­ti ko­kių žai­di­mų. Anks­čiau jų pa­tys vai­kai įvai­riau­sių pri­si­gal­vo­da­vo, ta­čiau da­bar jų fan­ta­zi­ja kaž­ko­kia pri­ge­su­si.

Mil­da: Net kal­bant apie pro­fe­sio­na­lų spor­tą iš­ties keis­ta tai, kad, pa­vyz­džiui, nors bro­lio mer­gai­tės ma­to mū­sų pa­vyz­dį, jog par­si­ve­ža­me ap­do­va­no­ji­mus – tau­res, me­da­lius, iš­va­žiuo­ja­me į var­žy­bas, tuo vi­sai ne­si­do­mi. Gal­būt šian­dien vai­kams to­kio ne­ap­čiuo­pia­mo įver­ti­ni­mo ne­be­rei­kia? Už­ten­ka ran­ko­se te­le­fo­ną tu­rė­ti. Pa­ti jau da­bar pra­ti­nuo­si leis­ti lai­ką su sū­nu­mi ak­ty­viai ir kar­tu pro­duk­ty­viai – ar mankš­te­lę, ar ma­sa­žą pa­da­ry­ti. Jau da­bar sva­jo­ju, kaip sū­nų į sta­dio­ną pa­si­im­siu, bė­gio­siu, o jis ga­lės ant žo­ly­tės var­ty­tis (šyp­so­si).