Viena geriausių praėjusių metų sportininkių irkluotoja Milda Valčiukaitė (19) pasibaigus žiemos šventėms kimba į darbus. Mergina sako, jog dabar ji siekia išlikti irkluotojų elite ir šiais metais pasipildyti medalių kolekciją dar keliais aukščiausiais įvertinimais.
- Prieš pat žiemos šventes Lietuvos sporto žurnalistai išrinko tave ir kolegę Donatą Vištartaitę metų komanda, tikėjotės tokio įvertinimo?
- Kai tik sužinojau, kad vyksta tokie rinkimai, spėjau, kad galime pretenduoti tapti geriausia metų komanda. Galbūt kiek nustebau, kad aplenkėme net krepšininkus, kurie laimėjo Europos krepšinio čempionato sidabro medalius. Taip, jų laimėjimai žemesni už mūsų, tačiau populiarumas neabejotinai didesnis. Visgi įvertinus viską, tikėjausi, jog apdovanojimą gausime. Be abejo, reikia nepamiršti, jog laimėjome kaip komanda. Tarp atskirų sportininkų neabejotina lyderė yra plaukikė Rūta Meilutytė. Jei metų komandą rinktų ne sporto žurnalistai, žinantys visus rungtynių, čempionatų rezultatus, o paprasti šalies gyventojai, tikrai nebūtume išskirtos. Tiesa, pastaraisiais metais vis daugiau kitų sporto šakų atstovų tampa geriau žinomi. Krepšininkai šiuo metu nerodo tokių aukštų rezultatų kaip kiti sportininkai. Praėję metai – puikus pavyzdys, kad ir dėmesio vertas ne tik krepšinis.
- Apdovanojimą gavote ne už individualius laimėjimus, o už bendrą darbą. Tiesa, su Donata kartu plaukti pradėjote tik šiemet, kaip pavyko per tokį trumpą laiką taip gerai suprasti vienai kitą?
- Su Donata turime gerai sutarti, dirbti kaip komanda, tačiau neturime būti vienodos. Kaip sportininkės esame skirtingos, pasižymime skirtingomis fizinėmis savybėmis, o ir charakteriai mūsų nepanašūs. Štai man patinka trumpos ir greitos treniruotės, tuo tarpu Donatai ilgos ir lėtesnės. Pastarąsias man ištverti tikrai labai sunku, tačiau kai Donata už nugaros ir žinau, kad ji išliks tvirta iki galo, lengviau tampa ir man pačiai. Psichologinis aspektas svarbus kiekviename sporte: be abejo, negali išvengti jaudulio prieš startą, tačiau nereikia leisti jam tave „niokoti“. Donata patirties turi tikrai daug, o ir aš po truputį įžengiu į suaugusių sportą, todėl su savo psichologija susitvarkyti mums sekasi tikrai gerai. Nežinau, kaip mano kolegei, bet man tikrai lengviau, kai žinau, jog kas nors yra šalia.
- Kaip praleidai šventes: turėjai laiko pailsėti ar teko eiti į treniruotes?
- Įprastai švenčių metu taip pat treniruojamės, aišku, Kūčių vakarą ar pirmą Kalėdų dieną praleidžiame su šeima, o vėliau grįžtame į treniruotes. Sportininkai tikrai atranda laiko pabūti su artimaisiais, juk vakarais einame namo kaip ir visi kiti. Be to, šiemet per šventes susirgau, todėl gavau „papildomų laisvadienių“.
Tiesa, dabar ne tik sportuoju, bet ir esu studentė, o sportą su paskaitomis derinti labai sunku. Jokių nuolaidų nesulaukiu, turiu išlaikyti visus egzaminus. Daug laiko praleidžiu stovyklose, o kai nenueinu į paskaitas, tikėtis gerų rezultatų sunku. Tačiau tikiuosi per kelerius metus pabaigti studijas. Puikiai suprantu, kad nesportuosiu amžinai, todėl reikia susikurti ir „atsarginį planą“ – įgyti kitą profesiją.
Laisvo laiko turiu nedaug. Jei nesportuoju, dažniausiai atsiranda ir kitų darbų. Kai pavyksta rasti laisvesnę akimirką, norisi skirti šiek tiek laiko sau, susitikti su draugais arba tiesiog pailsėti, pamiegoti.
- Irklavimą galima pavadinti didelės ištvermės reikalaujančiu, gal net nelabai „moterišku“ sportu. Kodėl susidomėjote būtent šia sporto šaka?
- Abu mano tėvai buvo irkluotojai, tėtis iki šiol treniruoja sportininkus, todėl nieko keisto, kad vieną dieną ir pati susidomėjau irklavimu. Nevertinčiau sporto šakų kaip moteriškų ar ne moteriškų. Moterys tikrai gali daug, tiesiog kiekvienas renkasi savo kelią. Tėvai iš pradžių siūlė išbandyti šį sportą kaip laisvalaikio užsiėmimą. Niekas negalvojo nei ką pasieksiu, nei kiek uždirbsiu, ar galėsiu iš to pragyventi. Irkluoti pradėjau būdama trylikos metų. Iš pradžių sportavau Vilniuje, Neries upėje, tačiau sąlygos čia labai prastos. Tekantis vanduo sunkina galimybę irkluoti, nėra ir išplaukimo tiltelio. Netrukus mano treneris pradėjo mane kasdien vežioti į Trakus, kur turime gerą irklavimo bazę. Lietuvoje treneriai neretai investuoja į jaunuosius sportininkus tiek savo laiką, tiek ir pinigus, nes niekas jiems neatlygina vežiojimo, treniravimo išlaidų. Tačiau žmonės, kurie atiduoda gyvenimą irklavimui, nesvarsto, parems juos ar ne.
- Šie metai tau atnešė daug medalių, sakyk, ko tikiesi iš ateinančių?
- Manau normalu, kad su kolege norime išsilaikyti tarp irkluotojų elito. Tikrai sieksime pirmos vietos, tačiau ne taip lengva visada užimti aukščiausias pozicijas. Tikslas - būti tarp Europos, Pasaulio čempionato prizininkų. Norime per artėjančias Olimpines žaidynes parodyti aukščiausią lygį.
Turiu pripažinti, kai atėjau į irklavimo sportą, negalvojau, kad tapsiu profesionale. Į treniruotes ėjau ne kasdien, o ir užsiėmimai būdavo trumpesni, lengvesni. Tai tebuvo veikla po pamokų, todėl man neteko ko nors daugiau atsisakyti, aukoti laiko. Tikslai tuo metu taip pat buvo kiti – bandydavau tiesiog aplenkti bendraamžius. Vėliau panorau laimėti Lietuvos čempionatą, o pamačiusi, jog mano rezultatai gerėja, nusprendžiau sudalyvauti ir pasaulio jaunųjų sportininkų čempionatuose. Tačiau turiu pripažinti, kad tikrai net nesvajojau nesulaukusi nė dvidešimties iškovoti tiek medalių.
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: