- Ką reikia daryti, norint išlošti loterijoje: kodėl vieniems sekasi, o kitiems – ne?
- Klausiausi paskaitos apie laimėjimus loterijoje. Mokslininkai teigia, kad niekas nepadeda išlošti – tai yra atsitiktinumas. Nebent gali padėti stiprus tikėjimas ir noras tai pasiekti. Tuomet į žmogaus mintis ateina tam tikri skaičiai ir likimas jam nusišypso. Nors nežinau, ar didžiulė pinigų suma atneša laimę... Didžiausias laimėjimas gyvenimo loterijoje – geras ryšys su šeima ir aplinkiniais. Jeigu užmegzsi tvirtą ryšį su artimaisiais, draugais, bendradarbiais arba turėsi žmogų, kuriuo gali pasitikėti, jau laimėjai didįjį prizą, nes būdamas sociali būtybė turi su kuo pasidalinti savo išgyvenimais. O jeigu nori laimėti loterijoje – tikėk tuo.
 
- Turbūt dažniausiai jums išduodamas klausimas: kur slypi jūsų, šešiasdešimtmetį perkopusios moters, jaunatviškumo paslaptis?
- Nežinau jokios paslapties. Jeigu matote jaunatviškumą manyje, džiaugiuosi. Bet didelių pastangų tam neskiriu. Iš tikrųjų ne dėl jaunatviškumo, o dėl gyvenimo malonumo stengiuosi tinkamai maitintis. Domiuosi paskaitomis, stovyklomis, kur mokoma taisyklingų mitybos principų. Visgi, mitybą priderinu prie organizmo individualiai, kadangi vienas negali gyventi be mėsos, kitas – be kruopų. Tad atidžiai įsiklausau į kūno siunčiamus signalus. Pavyzdžiui, man beveik nereikia mėsos, užtat patinka ankštinės pupelės. Vengiu baltų miltų, kruopų su glitimu, nes pastebėjau, kad mano kūnas po to lieka nepatenkintas. Mokausi valgymo filosofijos: maistą kramtau lėčiau, o patiekalus dedu į mažesnes lėkštes – to mane išmokė dietalogė Vaida Kurpienė. Be to, nuolat sportuoju. Du tris kartus per savaitę po valandą, kiek leidžia galimybė, einu į sporto salę, dirbu su treneriu. Kai turiu laisvą savaitgalį, su šiaurietiškomis lazdomis įveikiu septynis arba devynis kilometrus. Dabar susiruošiau į jogos stovyklą.
 
- Esate nusibrėžusi svorio ribą, kurios nevalia peržengti?
- Be abejo, turiu nusistačiusi svorio ribą, bet visada ją peržengiu ir dėl to graužiuosi. (Šypsosi.) Tuomet turiu tikslą grįžti prie ankstesnės formos ir ieškau sprendimo būdų, kadangi dienų laikytis nėra lengva ir to daryti nemėgstu. Juk norisi ir duonos, ir gabalėlį pyrago suvalgyti. Manau, kad žmogaus pagrindinis uždavinys, kuomet jis nori būti sveikas, – pradėti gerbti savo kūną, dvasią ir susikalbėti su savimi. Dabar, prisiklausiusi paskaitų apie smegenų veiklą, atradau, kad, pasirodo, smegenys už mus nusprendžia anksčiau, negu ateina mintis. Suvoki, kad tai, ką galvoji, nėra tiesa. Netgi bloga savijauta, galvos skausmas arba nuovargis kamuoja dėlto, kad patys apsunkiname save: „blogai jaučiuosi – esu pavargusi“. Jeigu tu pavargusi, aš, tavo kūnas, padarysiu viską, kad tu ir būtum pavargusi. Tada tampi nelaiminga, pavargusi ir iš veido dingsta šypsena.
 
- Lietuviams būdingas liūdesys, slegiančios, įkyrios mintys, kurios neduoda ramybės. Kaip rūpinatės savo psichologine sveikata?
- Man galbūt lengviau, kadangi amžinatilsį tėtis buvo neįtikėtinas optimistas. Jis žiūrėdavo į kiekvieną situaciją su viltimi, kad viskas yra išsprendžiama, net mirtis nėra pasaulio pabaiga. Kad ir karas Ukrainoje... Galvoji, Viešpatie, koks tai yra siaubas. Bet mes neturime teisės paskęsti tame siaube, priešingai, turime save įkvėpti, kad padėtume savo stiprybe ir gerumu ukrainiečiams. O iš kur pasisemsime to gerumo? Atrodo, neturime tiek daug pinigų ir ginklų, bet, žiūrėkite, ką Lietuvos žmonės padarė – kiek priėmė ukrainiečių.
Domiuosi psichologija, smegenų veikla ir aiškinuosi, kodėl mane aplankė liūdesys ir kaip jis veikia. Blogos mintys, liūdesys, nuogąstavimas yra būdingi ir man. Bet kol turiu rankas ir kojas, kol turiu galvą, kuri sugeba mąstyti, tol ieškosiu sprendimų. Dėl to, kad mano vaikai pamatytų, jog gyvenime nėra situacijų be išeities. Arba, sudėtinga situacija atėjo į mano gyvenimą, kad paskui būtų geriau, kad iš to išmokčiau ko nors svarbaus. Net Biblijoje parašyta: Dieve, neleisk, kad mano širdis pavirstų akmeniu. Kiekvienoje gyvenimo akimirkoje ieškau ne pesimistinio sprendimo, kuris leistų pasislėpti, įlįsti į balą ir gailėtis savęs. Bet ieškai spendimo, ką aš galėčiau šioje situacijoje pakeisti. Jeigu nieko negaliu, tada verkiu ir meldžiuosi – tai irgi padeda.
 
- Daug metų kovojote su vyro alkoholizmu... Kaip vertinate politikų įvestus draudimus ir ribojimus: ar tai išeitis?
- Pritariu alkoholio pardavimų ribojimui. Vien dėl tos priežasties, kad jaunimui, pavyzdžiui, sekmadieniais yra apribota galimybė nusipirkti alkoholio, prie kurio jie pripranta greičiau. Nors randama paaiškinimų, kad tada jie pradės vartoti narkotikus... Tačiau pas mus Lietuvoje nėra tiek daug narkomanų. Kitose šalyse jų žymiai daugiau. Tam tikri ribojimai yra puiku, kadangi mano žmogus galėdavo vakare po darbo nueiti į parduotuvę ir parsinešti alaus: iš pradžių litrą, po to du, po to tris... Ir galiausiai prarado galimybę save kontroliuoti. Jeigu nebūtų galėjęs nuo aštuonių valandų vakaro nusipirkti alkoholio, gal tai būtų jį šiek tiek pristabdę...
Šiems ribojimams, kurie dabar įvesti, pritariu visu savo gyvenimu ir patyrimu ir tikrai būtų gaila, jei juos atšauktų. Kai pasikeis ir į valdžią ateis nauja karta, kai užaugs mano vaikaičiai, kurių dvasios bus švarios ir stiprios, tada jie galės paleisti visus ribojimus. Nes laisvė pirmiausia yra atsakomybė. O kad žmogus gebėtų jausti atsakomybę, jis turi subręsti, išmokti save gerbti. Mes, sovietų laikų žmonės, nelabai išmokinti gerbti save ir branginti, taip pat gal ne visi išmokėme savo vaikus taip daryti. O mūsų vaikaičiai jau kita karta ir jie visai kitaip žiūri. Maniškiai, kuriems beveik keturiolika, sako: žiūrėkite, jis rūko, Dieve, koks vargšas. Aš vos neatsisėdau. Klausiu, kodėl gi vargšas? Taigi – man paaiškina – nesveikata ir kiek pinigų išleidžia. Matote, ką dabar galvoja jaunimas!

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!