- Dažniausiai jus mato su kostiumėliu, nepriekaištingai atrodančią, besisukančią tarp aukščiausių Europos verslininkų, politikų. Tačiau mūsų pokalbio pradžioje pasijuokėte, kad nesunkiai galėtumėte rankomis pamelžti karvę.
- Tai nebūtų joks iššūkis! To išmokau būdama penkerių – meilė gamtai, žemei man įskiepyta nuo mažumės. Gimiau ir užaugau Joniškio rajone, ankstyvą vaikystę praleidau girininkijoje. Abu tėvai miškų inžinieriai, drauge gyveno seneliai, aplink visad buvo daržai, šiltnamiai, javai, dirbama žemė, gyvuliukai: žirgas, avys, ožkos, karvyčių visas būrys... Po mokyklos VU baigiau tarptautinius santykius ir politiką. Vėliau ir Europos studijų magistrantūrą. Buvo įvairių ateities planų.
Tačiau kelias savaime pasisuko žemės ūkio ir maisto pramonės link. Susipažinau su būsimu vyru, įsteigėme įmonę, pradėjome kurti skaitmenines informacines sistemas žemės ūkui. Tuo metu, prieš penkiolika metų, apie agromaisto sektoriaus skaitmeninę transformaciją dar niekas nekalbėjo.
 
- Papasakokite, kuo gyvenate šiandien, būdama „AgriFood Lithuania DIH“ direktorė.
- Kaip mėgstu sakyti, mūsų organizacija turi keletą kepurių. Pagrindinis tikslas – agromaisto sektoriaus, kaip prioritetinio Lietuvoje, potencialo atskleidimas, iš to išauga ir visos kitos veiklos. Viena svarbiausių – skleisti žinias ir skatinti inovacijas. Organizuojame ir mažesnių, ir didesnių renginių, kurių pats solidžiausias – didžiausias Baltijos šalių „Agromaisto forumas“. Jis pritraukia aukščiausio lygio politikos formuotojus, vadovus, investuotojus ir kitus maisto vertės grandinės ekspertus, veikėjus iš Europos bei tapo įdomių, svarbių diskusijų erdve.
Kitos mūsų kepurės – skaitmeninių inovacijų agromaisto sektoriuje centras Lietuvoje, Lietuvoje atstovaujame Europos inovacijų ir technologijų instituto maisto bendruomenei (angl. EIT FOOD). Tai įtakingiausia Europos organizacija, kuri rūpinasi įvairų sektorių skaitmeninimu ir inovacijų diegimu, finansuojama Europos Komisijos. Per juos įsitraukiame į įvairiausias iniciatyvas, atnešame žinias ir suteikiame galimybes Lietuvos verslams – nuo studentų iki startuolių – dalyvauti įvairiausiose programose.
Trečia kepurė – klasterinė veikla, kuomet apjungiame to paties sektoriaus partnerius. Jie buriasi, kad sukurtų didesnę pridėtinę vertę, nes jei veiktume atskirai, tokios nesukurtume. Manęs klausia, kokia nauda kurti pridėtinę vertę visiems? Jei visiems bus gerai – bus gerai ir kiekvienam atskirai. Toks mano požiūris.
Pernai tarptautinėje klasterių konferencijoje Prahoje buvau išrinkta metų klasterio vadove. Tai nepaprastai aukštas apdovanojimas Lietuvai, kuriuo didžiuojuosi, nes laimėtoją renka tiek Europos Komisijos atstovai, tiek pati Europos klasterių bendruomenė. Tais pat metais pelniau Europos inovacijų ir technologijų instituto moters lyderės nominaciją. Tai rodo mūsų nuoseklaus darbo įvertinimą.
 
- Kaip žengti pirmuosius žingsnius verslo pasaulyje? Esate unikalios tarptautinės programos EWA, skirtos skatinti moterų verslumą, globėja Lietuvoje ir turbūt dažnai sulaukiate šio klausimo.
- Svarbiausia yra sugalvoti, ką darysi. Jei nežinai ko nori, tai – didžiausia problema. Moterims judėti į priekį trukdo, kad jos nuolat ieško stipraus pagrindo, įrankių dėžutės, kur žinotų, kaip kas veikia. Tuomet, galvoja sau, atsispirsiu ir eisiu. Bet šiandien pasaulis taip keičiasi, kad neįmanoma sudėlioti tų dėžučių.
Treneriai pataria neatidėlioti apsilankymo sporto salėje, dietos pirmadieniui. Tiesiog sugalvoji ir eini į sporto salę. Nors ir pastovėti, bet nuolat, kad tai virstų rutina. Taip ir aš patarčiau – turi būti nuoseklumas ir įprotis. O jei lauksime idealaus momento, prieš tai norėsime baigti dešimtis kursų, konsultuotis, universitete magistrą įgyti... nieko nebus.
 
- Šypsotės, kad moterų atsargumą lemia instinktai.
- Mes, moterys, esame perfekcionistės, idealistės. Vadovaujamės principu: jei jau visko nežinau, nepradėsiu. Mokslininkų tyrimas parodė, kad pamačiusi darbo skelbimą į aukštą poziciją, moteris nekandidatuoja net atitikdama 70 procentų reikalavimų, o vyras kandidatuoja atitikdamas vos trisdešimt. Tai nieko blogo nesako apie vyrus, bet akivaizdu, kad moterims reikalingas padrąsinimas.
Mes, moterys, vaikutį nešiojame devynis mėnesius ir tas instinktas lemia, kad teikiame didelę reikšmę paruošiamiesiems etapams. Tačiau šiandien reikia keistis. Nes ritmas greitas, o kovidas jį dar paspartino dešimteriopai – skaitmeninių priemonių pagalba galima dirbti nuotoliu, dalyvauti keliose konferencijose skirtinguose pasaulio kraštuose tą pačią dieną. Su tokiu rimtu nėra kada labai ilgai ruoštis. Tiesiog imi ir darai – pakeliui pamatysi, ko trūksta.
 
- Daugelis startuolių nežino, ar jo idėja gera. Kaip tai pamatuoti?
- Atsakau iškart, tiesiai ir paprastai: viskas įmanoma! Tik kiek esi pasiryžęs įdėti darbo. Apie tai kalba visi, čia nesiplėsiu. Žinote, moterys dažnai net nedrįsta pildyti paraiškos į mūsų kursus, nors ir turi idėją! Mąsto: gal ji kvaila, gal neįdomi... Verslo sluoksniuose neretai juokiamasi iš paradokso, kad kuo kvailesnė ar nerealesnė idėja, tuo geriau. Nežinau, iš kur gimė šis pamokymas, bet jis tapęs klasika. Patariama idėją papasakoti penkiems žmonėms. Jei keturi pavadina nesąmone, žinokite, kad ji – puiki, o jei visi giria, greičiausiai nieko gero. Kartais iššauna kas nors tokio, į ką kiti žiūri nepatikliai.
 
- O kaip suprasti, kad jau vis dėlto atėjo laikas projektą mesti ir imtis ko nors naujo?
- Geras klausimas. Ir man pačiai jis kyla. Nėra lengva visą mesti – tempi, dėlioji, bandai paramstyti pagaliukais... Edisonas taip ir neprarado vilties su lempute. Jei būtų po penkiasdešimties kartų numetęs, būtų nepadaręs didžiulio atradimo. Jei labai nori, tikrai nieko nėra neįmano, bet turbūt tiesiog ateina laikas, kai viskas tarsi ir padaryta, bet pardavimų nėra, minčių, kur link žingsniuoti, nėra, motyvacijos irgi neliko... Čia turbūt jau viskas. Tikriausiai. Bet vėlgi, tai individualu. Vienam gal iš pirmo karto pavyksta, kitam dešimt bandymų bus nesėkmingi, o vienuoliktas – pasiseks.
 
- Vadinate mitu, kad versle konkurencija didesnė nei samdomame darbe. Kodėl?
- Iš kažko gyventi vis tiek reikia, todėl arba kuri ką nors savo, arba dirbi kitiems. Kai siunčiate CV, einate į pokalbį, lygiai taip pat pardavinėjate save darbdaviui, kaip kad verslininkas idėją investuotojui. Kur bebūtum, stengiesi dėl idėjos, komandos, aplinkos ir ta konkurencija versle nėra didesnė, nei dirbant darbdaviui. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!