- Minėjote, kad iki karantino daug keliavote po Europos šalis. Kaip gastroles pakoregavo pandemija?
- Mane karantinas pagavo Austrijoje, Vienos teatre. Tuo metu su kolege Aušra Stundyte repetavome Sergėjaus Prokofjevo „Ugninį angelą“. Deja, vos pandemijos situacija ėmė blogėti, teatro vadovybė pasakė: „Mes nenorime, kad jūs susirgtumėte čia. Būkite su artimaisiais savo šalyse.“ Todėl jau kitą dieną teko pirkti bilietus atgal į Lietuvą, išlaidas padengė pats teatras ir aišku, mes gavome šiokią tokią kompensaciją už sugaištą laiką repetuojant.
O šiuo metu su opera neturiu nieko bendro ir kol kas neplanuoju turėti. Pamenu, dalyvavau perklausose Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir netgi pianistui pasakius, kad šios sienos seniai negirdėjo tokio balso, negavau jokio vaidmens. Po to teko dalyvauti atrankoje į vieną vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre. Tačiau, nors ten visi mane pažįsta, žino mano balso galimybes, vaidmens taip pat negavau. Aišku, šiuo metu Klaipėdos muzikinis teatras išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Su nekantrumu laukiame, kol patalpos bus renovuotos, nes dabar vaizdas liūdnokas. Iki karantino muzikinį teatrą teko iškeisti į Žvejų rūmus bet tai koncertų salė ir operai ji netinkama. Tikrai bandžiau save realizuoti Lietuvoje, bet visada sakiau, kad savame krašte pranašu nebūsi.
 
- Tad kas gi laiko Lietuvoje?
- Vis dar negaliu niekur išvažiuoti, nes dėl pandemijos užsienyje teatrai kol kas priima tik vietinius solistus. Tačiau po karantino galimybių lėkti svetur tikrai yra. Vienoje esančio teatro direktorius šiuo metu dirba Italijoje Torino operhause. Jie stato Pučinio operą, kviečia prisijungti ir mane. Už šešis pasirodymus gaučiau porą tūkstančių eurų. Įsivaizduokite, kokia finansiškai puiki galimybė būtų: nuo penkių šimtų eurų per mėnesį dirbant parduotuvėje iki panašios sumos už vieną pasirodymą. Nors ir dabar nėra taip blogai, nesinori skųstis. Šiuo metu dirbu nuostabiame kolektyve, todėl ir kasininko profesija nėra tokia nemiela.
 
- Operos sceną iškeitėte į kasininko kėdę?
- (Juokiasi) per gyvenimą teko dirbti įvairius darbus: padavėju ir kasininku taip pat teko pabuvoti studijuojant, nes nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando. Kai per karantiną operos repeticijos sustojo, reikėjo tiesiog pasirinkti: arba tu nori gyventi ir valgyti pats bei išmaitinti šeimą, arba tiesiog sėdi kiauras dienas ant sofos, spoksai į sieną ir gailiesi savęs. Todėl nusprendžiau grįžti ten, kur žinojau, kad darbą tikrai gausiu. Galiu pasakyti, kad net ir šiame darbe save pilnai realizavau ir sugebėjau gauti labai daug gero.
 
- Kokių patirčių sukaupėte dirbdamas parduotuvėje?
- Buvo visko. Vos pradėjęs dirbti prie kasos prisiklausiau tiek daug sąmokslo teorijų, kad ši pandemija yra melagystė. Tuo metu mano žmonos patėvis gulėjo ligoninėje dėl koronaviruso ir plaučių uždegimo, o aš klausiausi, kad virusas neegzistuoja. Laimė, dabar jau kiek aprimo tokios kalbos, bet iš pradžių to netikėjimo buvo daug. Įsivaizduokite, į mane skraidė energetinio gėrimo buteliukai, kai prašydavau užsidėti kaukę. Pareikalavęs vieno kliento, kad eitų per tam skirtą praėjimą, gavau smūgį į saulės rezginį.
Bet dažniausiai būna linksmos patirtys. Dabar mane paskyrė dirbti į mažylių kasą, kur nuolat reikia klykti: „Praleiskite su vaikais!“ O juk žmonės ateina po darbų, pavargę ir niekas nenori girdėti šūkavimų. Todėl pamatęs nėščią moterį visada klausiu: „Ar yra kas nors su pumpurėliu?“ Žmonės iš pradžių sutrinka, bet paskui supranta, ką reiškia tas „pumpurėlis“ ir ima šypsotis. Todėl nors jie išleidžia pinigus, bet išeina laimingi, su šypsena. Net ir „Facebooke“ žmonės komentuoja, dėkoja, kad pakėliau nuotaiką, kad neapiburbėjau ir dalelę savo pozityvo perdaviau kitam. Man ir pačiam tai suteikia laimės.
Dažniausiai aptarnaudamas klientą viena ausimi klausausi, kaip kalba kiti, laukiantys eilėje. Yra taip buvę, kad išgirdau dviejų rusų kilmės moterų pokalbį ir kai jos priėjo apsipirkti, rusiškai sakau: „Sveiki, Lena, kaip laikotės?“ Kad būtumėte matę jos nustebimą! Bet juk visiems malonu, kai kreipiasi vardu, paklausia, kaip sekasi.
Kartais man tiesiog atsibosta šnekėti lietuviškai, todėl imu kalbinti klientus kita kalba. Kartą, vieną klientę užkalbinau prancūziškai, paklausiau, kaip ji laikosi. Aišku, ji sutriko, bet tuomet ėmiau ją kalbinti lietuviškai, paaiškinau, kad tiesiog norėjau ją pralinksminti ir ji atsipalaidavo, ėmė šypsotis.
 
- Pirkėjus stebinate užkalbindamas užsienio kalbomis. Kiek jų mokate?
- Laisvai kalbu keturiomis: rusų, lietuvių, anglų ir vokiečių. Tačiau dar galiu skaityti ir šiek tiek kalbėti itališkai, prancūziškai. Tik skaityti prancūziškai, tai jau geriau nusišauti (Juokiasi). Nuostabi kalba, bet beprotiškai sunki. Sakoma, kad net patys prancūzai nemoka gerai dainuoti prancūziškai. O man dainingiausios kalbos yra italų ir rusų.
 
- Dirbdamas kasininku randate laiko tobulėti kaip solistas?
- Taip gyvenime nutiko, kad esu išsiskyręs, tad laisvalaikį stengiuosi leisti su sūnumi. Žinoma, vis tiek kartais padainuoju, todėl kaimynams tenka pasiklausyti mano prasidainavimo pratimėlių. Pirmosiomis karantino savaitėmis buvo sunku, nes solistui būtina auditorija. Šaunu yra gauti gerą atlyginimą, bet jis tampa bevertis, kai nesulauki aplodismentų. Plojimai yra pats geriausias įvertinimas. Pasiilgstu to pakylėto jausmo stovint scenoje. Daug kas stebisi, kaip aš save rodau scenoje, bet mano esmė yra saviraiška. Tikrai ne visada darau taip, kaip liepia režisierius, stengiuosi būti natūralus: jei reikia verkti, verksiu iš tiesų, kad žiūrovas pajustų mano emociją. Būdamas scenoje, noriu, kad žmonės kiekvieną jausmą, kiekvieną momentą išgyventų kartu su manimi. Ir šito pasiilgstu labiausiai. Visi repetavimai namie, žinoma, yra naudingi, tačiau neatstoja to jausmo būnant scenoje. Ne vienas draugas yra man pasakęs, kad, jei Dievas davė tokią dovaną dainuoti, jos švaistyti negalima.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!