Lietuvos greitosios medicinos pagalbos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Jolanta Keburienė tvirtina, jog į iškvietimus vykstantys medikai kaskart vaikščioja skustuvo ašmenimis, o ši nelaimė tik patvirtino, prie ko gali privesti kai kurių sprendimų, užtikrinančių tarnybos darbuotojų saugumą, nebuvimas.
Su J.Keburiene kalbamės apie pastarąjį įvykį, jo pasekmes ir galimybes užtikrinti GMP medikų saugumą.
 
- Kėdainiuose nutikusi nelaimė nuskambėjo per visą Lietuvą. Kaip šį įvykį išgyvena paramediko kolegos, kokios nuotaikos tvyro?
 
- Nuotaikos jau kurį laiką tvyro ne pačios geriausios. Ir ne tik dėl šio vieno įvykio, o todėl, kad darbuotojai jaučiasi nesaugūs tiek pacientų namuose, tiek kitoje aplinkoje. Ir svarbiausia, jog su tuo yra taikstomasi, nesiimama jokių priemonių, kurios padėtų to išvengti.
Galima sakyti, kad GMPT centralizacija dar nėra iki galo įvykusi, bet mes jau dabar jaučiame skirtumus tarp filialų, ir ta takoskyra tik ryškėja, nors tikėjomės, kad taip nenutiks. Visa tai turi reikšmės tiek pacientams, tiek darbuotojams. Skirtingi filialai turi skirtingas finansines galimybes, o tai tiesiogiai atsiliepia darbuotojams: tai ir brigadų skaičius, ir aprūpinimas priemonėmis, priedų mokėjimas, kvalifikacijos kėlimas. Kas turi daugiau, tas sau gali ir daugiau leisti. Visa ta liečia tiek saugumą, tiek galimybes, tiek kokybišką pagalbos teikimą.
Visi jaučiame savotišką bejėgiškumą, kai supranti: kad ką besakytum, atsitrenksi tarsi į sieną, tau bus atremiama – juk toks tavo darbas. Aš manau, aišku, neduok Dieve, bet jei koks nors pasikėsinimas kada nors baigsis tragedija, tai ir bus akstinas ką nors keisti. O dabar, jei tik įvyksta koks incidentas, tik ir girdime apie tai, jog turime žinoti, kur ėjome, gal netgi patys neįvertinome savo galimybių.
 
- Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie atvejus, kai GMP darbuotojai patiria psichologinį ar net fizinį smurtą. Kokias realias galimybes šiandien jie turi apsisaugoti nuo agresyvių pacientų?
 
- Galimybių kaip ir jokių. Nesame apmokyti savigynos elementų ar aprūpinti specialiomis priemonėmis. Jeigu ir būtų skirti dujų balionėliai, turėtume būti apmokyti, kaip jais naudotis, kokios pasekmės gali laukti, o tai jau atskira dalis.
Žadama integruoti vadinamąsias kūno kameras (angl. body cameras), bet vėlgi – jos realiai neapsaugotų mūsų nuo užpuolimų, o tik padėtų ištirti, kaip viskas vyko, būtų kaip įrodymas.
 
- Tuomet kokią išeitį matote? Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad darbuotojai tarnyboje galėtų jaustis saugūs?
 
- Mes siūlome daugiau brigadų su trimis nariais. Jeigu vienas vairuoja, kitas teikia pagalbą, dar vienas asmuo galėtų kur kas gerčiau pastebėti, jeigu kas nors ruoštųsi pulti, ir atitinkami galėtų imtis priemonių tą situaciją suvaldyti. Bet kol kas mums sakoma, kad tam nėra lėšų. Tuomet nežinau, kur mes keliaujame, jei nei darbuotojo saugumui nėra lėšų, nei kokybiškam pagalbos teikimui pacientui. Juk jeigu brigadoje dirba trys žmonės, galima ir ženkliai geriau, operatyviau suteikti kokybišką pagalbą.
Dviese yra kur kas sudėtingiau. Susiduriame ne tik su agresyviais pacientais, bet ir jų namiškiais, kurie stresinėje situacijoje neretai gali būti šoko būsenos ir elgtis neprognozuojamai. Bet atvykę du medikai yra susikoncentravę į pagalbos teikimą, niekas nestebi aplinkos.
Tad kol kas realybė yra tokia, kokia yra, ir tai tikrai mūsų nedžiugina. Imkime kad ir Latvijos pavyzdį: vietoj trijų filialų atsirado vienas, jie buvo sujungti, ir užteko papildomų lėšų aštuonioms važinėjančioms brigadoms. Vadinasi, būdų yra.
 
- Ar nutikus kokiam nors incidentui, teisinė sistema pakankamai užtikrina GMP darbuotojų interesus? Ar smurtaujantys, besiplūstantys, medikams grasinantys asmenys sulaukia atsakomybės?
 
- Deja, tarnyboje neturime darbuotojo, kuris tokiu atveju nuo iki atstovėtų mūsų interesus – kad užtektų tik pateikti įrodymus ir pareiškimą, o toliau jau viskas rutuliotųsi sava eiga.
Darbuotojas, kuris kreipiasi, pats būna keliolika kartų apklaustas, kviečiamas į policiją, ir didžioji dalis tokių atvejų baigiasi niekuo – nes iš tų smurtaujančių asmenų nėra ko paimti, išieškoti. Tad daugelis tiesiog nuleidžia rankas ir negaišta laiko.
 
- Kokį vaidmenį jūsų tarnyboje saugumo klausimu atlieka policijos pareigūnai? Kalbant apie Kėdainiuose nutikusį atvejį, daug kas klausia, ar iš psichiatrinės specializuotos įstaigos į ligoninę vežamas pacientas buvo lydimas policijos? Jei ne, tai kodėl?
 
- Su policijos pareigūnais tikrai bendradarbiaujame, ir tas bendradarbiavimas yra pasikeitęs į gerąją pusę. Policija mus globoja, padeda, saugo, tačiau turime suprasti, kad trūksta ir tų pačių policijos pareigūnų.
Minimą pacientą buvo apžiūrėję du gydytojai. Mano žiniomis, jeigu psichiatras pasako, kad pacientas ramus, mes linkę pasikliauti specialistų žodžiais. Tokiu atveju, policijos ekipažas tikriausiai nebuvo siųstas, nes manyta, jog jo nereikia. Kitas variantas – gali būti, kad tuo metu tiesiog nebuvo laisvo policijos ekipažo ir jis negalėjo lydėti. Visgi tai nėra tiesioginė policijos funkcija. Galimai brigadai teko tiesiog rizikuoti ir jie negalėjo nuspėti, kuo viskas baigsis.
 
- Ar tikite, kad vieną dieną visgi sulauksite norimų sprendimų?
 
- Neretai girdime priekaištus, kad gauname gerus atlyginimus, tai tarsi ko dar mes norime. Bet tokie atvejai parodo, kokiais skustuvo ašmenimis vaikšto mūsų darbuotojai, kaip viskas trapu ir koks pavojus gali kilti jų gyvybei. Dar daug yra neatliktų darbų šioje srityje, bet mes nenuleidžiame rankų.

---

 
Komentaras
 
Pirmiausia privalu įvertinti saugumą
 
GMPT Marijampolės teritorinio skyriaus gydytojas, atliekantis Greitosios medicinos pagalbos brigadų valdymo skyriaus vadovo funkcijas Rokas Tuminauskas:
 
- Tokie įvykiai sukrečia ir priverčia pagalvoti, kodėl tai įvyko ir ką ateityje galima padaryti, kad to būtų galima išvengti.
Reaguodami į kiekvieną kvietimą ir prieš teikdami pagalbą, pirmiausia turime įvertinti saugumą, jei yra rizika, kad pacientas gali būti agresyvus, kartu aktyvuojama ir policija, turime ir ryšio priemonėse SOS mygtukus, kuriuos paspaudus iškart aktyvuojama pagalba.
 
Pasak jo, tenka vykti į įvairias aplinkas su įvairiais žmonėmis, dažnai ir neblaiviais, tai toji rizika visada išlieka, ir kaskart privalu kritiškai įsivertinti aplinką, saugumą.
„Svarbu nusimatyti kelius, kuriais reiktų pasišalinti kilus pavojui, apsižiūrėti, ar šalia paciento nėra daiktų, kuriais galėtų sužaloti ir, žinoma, pasitelkti pareigūnus, jei to reikalauja situacija“, – komentavo GMPT atstovas.