- Parėjusią savaitę į Liberalų frakciją jau buvote pasikvietusi sveikatos apsaugos ministrą Liną Kukuraitį. Išnarstėte?
 
- Įdomu, kas bus naujo, nes jis, panašu, nuoširdžiai imasi srities. Norėjosi išgauti ir suprasti, koks jo matymas, ką jis planuoja per tuos dvejus metus. Esu girdėjusi jo vertinimą dėl Sveikatos apsaugos ministerijos ir Verslo konfederacijos pasirašyto susitarimo. Jo manymu, jis yra įgyvendintas. Nors iš esmės yra įgyvendintas tik vienas punktas – vieno įstatymo užšaldymas. O jame yra ir gerų dalykų, pavyzdžiui, privataus draudimo plėtra. Įdomu, kaip jis mato šio susitarimo visumą. Vis dėlto tai didelis įsipareigojimas.
 
- Nors dėl stabilumo nebuvimo ir nuolat besikeičiančios valdžios gydymo įstaigų vadovai ypač nepatenkinti, gal ir gerai, kad valdysena, kuri netenkina, nutraukiama?
 
- Kad socialdemokratai kadencijos pusiaukelėje atidavė Sveikatos apsaugos ministeriją koalicijos partneriams demokratams, kalba apie tai, jog jie patys išsigando savo reformų vaisių. Pamatė, kad nebesusitvarko su situacija. Jei partijos lyderis matytų, kad tai, kas buvo sumanyta, gerai sekasi įvykdyti, tikrai nebūtų atsitraukę nuo šios ministerijos. Tai parodo pastarųjų dvejų metų nesėkmę. Intencijų buvo daug, bet rezultatai nedžiugina.
 
- Kas buvusios vyriausybės sveikatos politikoje jus, kaip opozicijos atstovę, pykdė labiausiai?
 
- Seime balsų dauguma nuolat buvo paneigiamos neigiamos STT išvados. Priimami įstatymai, dėl kurių antikorupcinės išvados būdavo neigiamos. Šioje kadencijoje vienintelėje sveikatos apsaugos srityje STT išvados buvo be skrupulų perbraukiamos. Ir tai buvo daroma su kiekvienu naujai priimamu įstatymu.
 
- Kaip manote, L.Kukuraičiui pakaks likusių dvejų metų susidoroti su užduotimis, kurias yra užsibrėžęs įveikti?
 
- Tai – esminis klausimas. Kažin, ar jam pavyks įsigilinti į sritį, kuri yra tik iš tolo gimininga jo ankstesnei socialinei veiklai. Sveikatos sritis sudėtinga ir komplikuota, tad perimti stringančius darbus kadencijos pusiaukelėje, kai socialdemokratai pradėjo ne vieną reformą, lengva nebus.
21 vyriausybės programoje sveikatos srityje yra gerų nuostatų: pavyzdžiui, kad bus skiriamas dėmesys teisėkūros kokybei. Ne paslaptis su teisėkūra šioje vyriausybėje buvo prastai. Geriausias pasiteisinimas, kurį buvusi ministrė naudodavo, kad taip blogai šiuo klausimu buvo visada, o tai, jog dalis įstatymų įsigaliodavo atbuline tvarka – įprasta praktika. Tai – nepasiteisinimas. Teisėkūros kokybė – esminis dalykas. To iš naujosios sveikatos ministerijos reikalaučiau kaip minimumo.
 
- Jei buvusios vyriausybės į tai žvelgė, kaip jūs sakote, pro pirštus, kodėl jums atrodo, kad tai yra taip svarbu?
 
- Tai yra planavimas ir nuspėjamumas visoms įstaigoms – viešoms, privačioms, taip pat medikams, pacientų organizacijoms ir visiems to sektoriaus dalyviams. Nuostata, kad įstatymai negalėtų įsigalioti greičiau nei per šešis mėnesius nuo jų priėmimo, būtų, be abejonės, gera, jei ji taptų principu. Norėčiau, kad toks principas sveikatos sistemoje galiotų. Tai bent šiek tiek ją stabilizuotų.
Esminis klausimas, ar ministrui užteks jėgų naviguoti kelią, kai tarp ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos santykis yra sudėtingas. VLK yra kontrolę ir priežiūrą vykdanti institucija, tačiau iš oficialių ne kartą girdėtų pasisakymų buvo galima suprasti, kad ligonių kasa dažnu atveju informavo, ką turėtų daryti Sveikatos apsaugos ministerija. Praktikoje atrodė, kad politikos formuotoja tapdavo ligonių kasa. Ribos buvo išsitrynusios. Ar naujajam ministrui pakaks jėgų šioje situacijoje nepasimesti ir sudėlioti atsakomybių sritis, kaip jos ir turėtų būti, – klausimas.
 
- Naujasis ministras akcentuoja komandinį darbą, bendravimą su partneriais, įvairiomis asociacijomis.
 
- Ar tikrai bus tikras dialogas su socialiniais partneriais, ar jie bus tik suvedami į vieną asociaciją, ar dar blogiau – vieną didžiąją ligoninių arba įstaigų grupę ir bus manoma, kad tai – jų visuma? Socialinių partnerių sveikatos srityje yra bent keli šimtai. Vienas paskutiniųjų teiktų įstatymų, kai 111 organizacijų kreipėsi į Seimą, prašydamos nepritarti įstatymų projektui dėl sveikatos draudimo. Pacientų organizacijos nuolat akcentavo, kad yra negirdimos, neišklausomos, kalbama tik su vienu siauru segmentu, tai pateikiant kaip socialinių partnerių visumą. Tai beveik nesunešiojamos klumpės naujajam ministrui: įtampų, problemų, interesų yra labai daug, o tai suvaldyti ateina naujas žmogus, kuriam ši sritis yra nauja, likus vos dvejiems metams iki kadencijos pabaigos. Bus įdomu ne tik išgirsti jo planus ir viziją, bet pirmus žingsnius pamatyti praktikoje.
 
- Įjungta žalia šviesa viešajam sektoriui jus turėjo supykdyti... Šiuo klausimu palaikote privatininkus. Naujoji valdžia taip pat tikina pratęsianti valstybinių gydymo įstaigų stiprinimą.
 
- Kad buvo siekiama stiprinti viešąsias įstaigas, normalu ir suprantama, tačiau neigiamai vertinu retoriką bei sprendimus, kurie buvo aiškiai nukreipti prieš dalį privataus sektoriaus, ypač vidurinę grandį, mažesnes gydymo įstaigas, kurios neturi tokių didelių raumenų ir negali veikti kaip tolygūs partneriai ir kalbėtis su Sveikatos apsaugos ministerija. Neigiamai vertinu selektyvumą, konkurencijos ribojimą, vieno iš įstatymų užšaldymą, kuris nukirto situaciją: fiksavo įstaigas, turinčias PSDF sutartis ir galinčias likti sistemoje, o naujai atėjusioms veikti lieka nebeįmanoma.
Taip pat gali susidaryti klaidingas įspūdis, kai viešajam sektoriui įvairioms paslaugoms yra skiriama apie 4 milijardai eurų, o iš jų – vos pusė milijardo, t.y. viena septintoji, privačiam sektoriui. Manymas, kad apribojus dalį privataus sektoriaus bus išspręstos viešojo sektoriaus problemos, – iliuzija. Yra regioninių viešųjų gydymo įstaigų, kur puikiai tvarkomasi, ligoninių, kurios dirba su pliuso ženklu – tai geros vadybos, efektyvių sprendimų rezultatas. Retorika, kad privatus sektorius yra visų sveikatos apsaugos problemų kaltininkas, o jį nustūmus į trečiuosius vaidmenis pagerės paslaugų kokybė, sumažės eilės, yra šalių supriešinimas.
 
- Privatus sektorius reikalauja vienodų sąlygų, bet ar įmanoma lygiaverčiai veikti, taikyti vienodas taisykles viešajam ir privačiam sektoriui, kai privatus neteikia skubios pagalbos, neaptarnauja sunkiausių būklių pacientų?
 
- Yra daug vyraujančių įsitikinimų, kurie nebūtinai teisingi, pavyzdžiui, kad privatus sektorius tik grietinėlę nusigriebia, kratosi sudėtingesnių atvejų, bet yra ir priešingų pavyzdžių, kai gydymo įstaigos kreipdavosi į ligonių kasą dėl galimybės teikti ir kitokias paslaugas, bet tokios galimybės negavo. Esu ne vietą tokį atvejį girdėjusi, todėl netiktų sakyti, kad tokių iniciatyvų iš privataus sektoriaus nekyla. Kyla, bet negauna leidimo.
 
- Leidimo negauna ir viešasis sektorius dėl reformų kadaise skyrius uždaręs. Negali teikti gyventojams reikalingų paslaugų, nors pasikeitus žaidimo sąlygoms veikti ir norėtų, ir galėtų.
 
- Daug kas priklauso nuo vadybos ir nuo efektyvaus valdymo, o ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos požiūris ne visada yra geranoriškas.
 
- Aštriai pasisakote prieš idėją finansuoti medikams mokslus mainais į darbą rajoninėse ligoninėse. Turite pasiūlymų, kaip paskatinti rinktis rajonus?
 
- Esame prieš įpareigojimą atidirbti rajone. Manome, kad toks būdas neatneš laukto rezultato. Medikai tiesiog rinksis galimybę darbuotis kitur ir dėl to gali padidėti medikų emigracija. Mūsų medikai kitose šalyse (Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje) yra labai paklausūs. Daug jų darbuojasi svetur išvykdami porai savaičių. Gyvenant atviroje Europoje, įpareigoti medikus dirbti rajone yra nerealistiška.
Yra ne vienas puikus pavyzdys, kai rajoninėse ligoninėse užtenka ir gydytojų, ir pacientai noriai kreipiasi. Tai susiję su gera gydymo įstaigos atmosfera, normaliu darbo krūviu. Geros darbo sąlygos nėra vien tik pinigai. Nebūtinai didmiesčio ligoninė yra patrauklesnė. Tai priklauso nuo darbo sąlygų visumos, mobingo apraiškų nebuvimo. Stebuklingų pasiūlymų neturime, nes manome, kad prievarta ar įpareigojimu to neišspręsime – medikus pritraukti galima tik geruoju.
 

---

Trumpa dosjė

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio partijos narė, nuo 2019 m. pirmininkė.
Nuo 2015 m. Lietuvos Respublikos Seimo ir jo Liberalų sąjūdžio frakcijos narė, 2018-2020 m. frakcijos seniūnė.
2020-2024 m. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkė.