- Kai tarėmės dėl interviu buvote užsienyje, dabar grįžote į Lietuvą. Ką šiuo metu veikiate?
- Grįžau į Lietuvą kelioms savaitėms, čia gavau antrąjį skiepą nuo koronaviruso ir pirmadienį vėl išvyksiu į Portugaliją. Ten rengiama mano tradicinė sporto stovykla. Tačiau šiemet ji užtruko ilgiau, nei numatyta: vietoj trijų savaičių prasitęsė iki dviejų mėnesių.
Džiaugiuosi, kad čia ir nuo informacijos pavyko atsiriboti – portugališkai nesuprantu, žinių nežiūrėdavau, visą laiką skyriau tik sau. O dabar sėkmingai ruošiuosi gegužės mėnesį vyksiančiam Kopenhagos maratonui. Sąžiningai ir nuoširdžiai dirbu ir jeigu man paklus normatyvas, važiuosiu į Tokiją. Šiemet tik nepavyko nuskristi į Meksiką, nors labai norėjau. Bet pabijojau. Vien dėl to, kad kelionė labai ilga, o nežinomybės vis dar daug.
 
- ,,Sportininkė, kuri nežiūri į pasą“, tokių visuomenėje pasigirsta replikų apie jus. Ar taip sakoma dėl to, kad yra priimtos kokios nors nusistovėjusios taisyklės karjeros pabaigai?
- Reikėtų žmonių klausti, kodėl jie taip sako. Nesu jauniklė, gal dėl to. Bet esu geras pavyzdys, kad tokio amžiaus galima profesionaliai sportuoti ir siekti gerų rezultatų. Tiesa, tokių sportininkų pasaulyje nedaug, o aš viena jų. Gal pasakysiu taip, nežiūrėkite į savo amžių, verčiau atsižvelkite į tai, ko patys norite. Pavyzdžiui, aš noriu sportuoti, mano aistra vykdyti normatyvus, dalyvauti varžybose, treniruotis. Ir ar man trisdešimt ar trisdešimt penkeri, jokio skirtumo nėra.
 
- Jūsų nesustabdė nei traumos, nei iššūkiai su mokslais, nei koronavirusas – atrodo, kad viskas klostosi sėkmingai ir motyvuotai judate į priekį. Iš kur semiatės energijos ir jėgų nepasiduoti?
- Myliu bėgimą - tai nėra tik mano darbas. Tai man atneša ir šlovę, ir pinigus. Aišku, būna visokių dienų: ir nesinori, ir nuovargis didžiulis, bet džiaugiuosi tuo, ką darau. Tiesa, kai papasakoju kitiems apie savo krūvius, daugelis nustemba. Sulaukiu klausimų, koks malonumas bėgti trisdešimt kilometrų kasdien? Atsakymas paprastas - tai yra malonumas ir man nereikia papildomų motyvacinių knygų ar kitokių priemonių, kad tai daryčiau. Jei ta veikla teikia malonumą, net neabejoju, kad energijos semtis iš kitur neprireiks.


 
- Sakote, kad iš bėgimo galima uždirbti, kokios sumos laimimos sėkmingai įveikus maratoną?
- Galima ir metus gyventi laimėjus vieną maratoną. Kad galėtumėte įsivaizduoti, galiu pasakyti, kad pirmasis didelis laimėjimas buvo prieš dešimt metų. Laimėjusi maratoną gavau vienuolika tūkstančių litų. Tuo metu tai buvo dideli pinigai.
 
- Po žiemos bei karantino metu daugelis ir kilogramų priaugo, ir motyvacijos neteko. Ką jiems patartumėte?
- Normalu, kad po žiemos motyvacija krenta, bet kai turi tikslą, yra žymiai lengviau save paruošti ir viskas tampa paprasta. Pirmiausia neatidėliokite, nes tai yra dažniausia ir blogiausia ką girdžiu. Reikia daryti čia ir dabar. Atsakykite į paprastą klausimą, ko norite: numesti svorio, nubėgti maratoną, fiziškai sustiprėti? Kai žinosite, bus paprasčiau, nes be tikslo ne tik neįdomu bėgti, bet ir neatsiras motyvacijos. Taip pat galite prisijungti prie vietinio ir mėgėjiško bėgikų klubo. Kartu ne tik smagiau bus, bet ir lengviau, visada jausite kitų palaikymą. Šiandien nubėgsite kilometrą, o jei treniruositės, galite visą maratoną įveikti. Dabar tai gali skambėti kiek keistai, bet žingsnelis po žingsnelio viskas įveikiama.
 
- Kai šeimoje du sportininkai (Dianos vyras – irkluotojas Mindaugas Griškonis – red. past.), turėtų būti sudėtinga rasti laiko namams. Bet ar teisingai suprantu, kad karantinas jus vėl subūrė kartu? Galbūt ką nors atradote iš naujo?
- Dukra keliauja su manim, o Mindaugas jau nuo gruodžio mėnesio stovyklose. Mes praktiškai nesimatome. Bet kai praėjusiais metais persikraustėme į naujus namus Antakalnyje, buvome visą laiką kartu. Mindaugas išmoko žoliapjove naudotis, o aš pradėjau žymiai geriau gaminti, dabar kas rytą dukrai kepu blynus. Anksčiau skaniausi buvo kepami tik pas močiutę, dabar – pas mamą. Tai tikriausiai vienintelis pliusas, kad mama išmoko gaminti skanumynus.
 
- Kur link kreipiate dukrą – bus ateityje sportininkė?
- Sunku pasakyti, bet bandau ją pratinti prie bėgimo. Sporto stovykloje pastebėjau, kad ji gražiai bėga, yra ištverminga. Mindaugas vedė į baseiną, pasisodindavo į valtį. Bet jeigu ji nenori, jos nepriversi. Vėlgi, jai tik šešeri, tegu renkasi pati. Bereikia su ašaromis vesti vaiko į lauką ir versti tai, ko nori tėvai, ji jau pati gali pasirinkti. Kartu dalyvaujame Lietuvos tautinio olimpinio komiteto kampanijoje „Aktyvi šeima“. Dabar, kai dauguma vaikų laiką leidžia prie kompiuterių, prie mobiliųjų telefonų, kas rodo žemą fizinį aktyvumą, bandome savo pavyzdžiu parodyti, kad galima sportuoti smagiai ir paprastai. Nes sportas - gražus laikas, kurio mums vis pritrūksta, tai buvimas kartu.


 
- Pernai baigėte net dvidešimt metų besitęsusias studijas. Kodėl prireikė tiek laiko?
- Šeima spaudė, kad reikia susiimti. Net dėstytojai vos ne maldavo ir sakė, kad neleis šiemet nebaigti. Šiandien esu dėkinga šitiems žmonėms, kurie vis primindavo ir vis paspaudavo mane. Tas tikslas vėl atsirado, kai patyriau traumą. Taip mokausi dvidešimt metų, nes negalėdavau per sportą visko suderinti. Neteisinu savęs, tikrai man reikėjo tai padaryti žymiai anksčiau, bet išėjo, kaip išėjo. Galutinis rezultatas – diplomas mano rankose. Kai ėjau jo atsiimti, atrodė, kad laimėjau olimpinį medalį.
 
- Galbūt olimpinį medalį atsiimsite ir Tokijuje?
- Džiugu, kad Tokijo olimpinės žaidynės tikrai įvyks. Jos bus mažiau šventinės, bet tikrai bus. Todėl šiandien visas mano laikas skirtas sportui. Negaliu mėtytis ir užsiimti kitomis veiklomis. Bet žinote, sporte daug nepriplanuosi, nes planai gali subyrėti į šipulius. Dėl to nė vienas nemėgstame kalbėti apie rezultatus, nes galime būti pačios geriausios formos, tačiau nepasiseks. Bet koks mažiausias neatitikimas – nesėkmė, blogas išsimiegojimas ar net pavalgymas - gali lemti ne tokį rezultatą, kurio tikiesi. Taigi neperšokęs griovio, nesakyk op.