- Baly, pernai ralio finišo medalį iš Dakaro parvežėte pirmagimiui Perkūnui. Šiemet ketinote medalį pargabenti lapkričio pabaigoje gimusiam sūnui Ąžuolui. Na, medalio šįsyk neužkabinsite, bet, tikiu, ką nors mažajam vis dėlto parvežėte? 
- Iš tikrųjų jaunėliui nieko neparvežiau, nes iš trasos buvau išgabentas ne taip jau ir garbingai – ant neštuvų. Su jais – į ligoninę, o iš Peru gydymo įstaigos įkeltas į lėktuvą ir parskraidintas į Tėvynę...
Žinoma, šokoladukų, saldumynų pagriebti spėjau (nusijuokia). Bet ne daugiau. Aišku, liks prisiminimai, nuotraukos. Kai Ąžuolas paaugs, matys internete, spaudos iškarpose, už ką tėtis kovojo. Mano komandos šūkis šiemet buvo: „Už sėkmę, audrą ir veržlumą“, o sportiniai marškinėliai papuošti užrašu „Už šeimą, Dievą ir Tėvynę“.
 
- Ką jums reiškia sūnūs?
- Vienareikšmiškai – motyvaciją. Turėdamas vaikų nebesi savanaudis – tau pačiam mažiau reikia, nuolat galvoji tik apie atžalas, kad joms viskas gerai būtų. O kol vaikų nėra – gyveni labiau dėl savęs, savo norų, tikslų. Neslėpsiu - dabar mano gyvenime jau nebėra „AŠ“, o yra „šeima“, „mes“...

- Dakare sunkiausia ištverti...
- Nesu naujokas Dakaro smėlynuose. Žinojau, ko tikėtis, kas laukia. Prieš iššūkį gerai atlikau namų darbus, tad išvažiavau ramia sąžine, žinojau, kad esu pasiruošęs. Geriausiai jaučiuosi, kai nejuntu jokio vidinio erzulio. Šįkart taip ir buvo. 

 
- Kokios mintys sustiprina žmogų sunkiausiu metu?
- Neslėpsiu, sunkių momentų buvo. Pavyzdžiui, smėlynuose įkritau į piltuvo formos duobę. Vaizdas maždaug toks: kopa – kilometro aukščio, įkrenti į jos vidurį ir gali kapanotis kaip nori ir kiek nori. Tai - savotiška pelkė, iš kurios išlipti reikia ne tik fizinių jėgų, bet ir susikaupimo, logiškų sprendimų. Ką darau tokiu atveju? Greitai nusiimu šalmą, nusileidžiu į pačią duobės apačią, patyrinėju, koks pagrindas, ir, sukaupęs visas jėgas, pamažu išvelku ne tik save, bet ir motociklą. Nepasiduoti padėdavo mintis, kad visi važiuoja, visiems vienodos sąlygos - turiu būti stiprus. Svarbiausia nepalūžti psichologiškai. Taip su savim pakalbėdamas, po truputį, po truputį ir įveikiu, kiek įveikiu.
 
- Išduokite – ko labiausiai pasiilgote būdamas Dakaro smėlynuose?
- Lengvas klausimas (šypsosi). Žinoma, kad vaikų, žmonos, šeimos... 

- Kokia Dakaro kasdienybė: mityba, poilsio režimas? Kiek ir ko žmogui reikia, kad ne tik „išgyventų“, bet ir kasdien atlaikytų didžiulį fizinį krūvį?
- Klasėje „Original by Motul“, kurioje važiavau, pagrindinis dalykas yra tai, kad dvidešimt keturių valandų per parą yra mažai. Miegas – aukso vertės. Laimei, tam mane paruošė pernai lapkričio pabaigoje gimęs Ąžuoliukas. Realybė tokia, kad nuo sūnaus gimimo momento miego mano gyvenime – mažai (šypteli). Esu iš tų vyrų, kurie du tris kartus per naktį keliasi pakeisti sauskelnes ar pagelbėti maitinančiai vaikelio mamai. Ši praktika man labai daug padėjo, užgrūdino, kūną pripratino pasitenkinti keliomis miego valandomis. 
Valgis? Tikro jo gaudavome tik ryte ir vakare. Pietūs „turistiniai“ – užkrimsdavau pasiimtų riešutų, razinų ar kito sauso maisto.
Svoris Dakare tirpo kaip ledai vasarą: išvykau sverdamas septyniasdešimt devynis kilogramus, o grįžau – aštuoniais mažiau. Štai jau savaitę namuose tvarkingai valgau, beveik visai nejudu, tad pora kilogramų susigrąžinau. Liūdniausia, kad iš pradžių krenta raumenų, o ne riebalų masė (juokiasi). 
 
- Prieš Dakarą sportavote iki devinto prakaito? 
- Fizinio aktyvumo prieš Dakarą buvo išties daug. Tai ir funkcinės treniruotės, kuomet tobulinamos žmogaus fizinės savybės: jėga, lankstumas, balansas, greitumas, koordinacija ir ištvermė. Taip pat prioritetų sąraše buvo pratimai, kurių metu dirbama su savo svoriu. Labai daug vaikščiojau, bėgiojau.



- Akivaizdu, kad į startą stojote idealios fizinės formos. Deja, nuo nelaimingų atsitikimų smėlynuose apdrausti niekas negali. Šį kartą susilaužęs rankas toliau jau nevažiavote kaip prieš dešimtmetį? Supratote, kad vis dėlto sužeidimai – rimti?
- Taip, beveik prieš dešimtmetį net keturias dienas važiavau sulaužytomis rankomis. Šįkart bandžiau istoriją pakartoti – matyt, veikiamas šoko būsenos. Pamenu, užšokau ant motociklo, kelis šimtus metrų nuskriejau, bet... pradėjau apalpinėti. Nevaidindamas didvyrio prieš visą pasaulį, paspaudžiau pagalbos mygtuką ir atskrido malūnsparnis. Įsikėlė mane ir grįžom su jais į tą pačią duobę, kurioje susižeidžiau, – ten jau gulėjo kitas motociklininkas. Iš viso malūnsparnis išskraidino aštuoniolika vyrų...

- Gydytojų verdiktas negailestingas – dveji metai be motociklo, kol rankos sugis. Kaip ištversite? Nebus sunku po to atgauti formą?
- Nors jaučiuosi gerai, rankų gijimo laikas bus ilgas. Kairėje rankoje lūžę šeši kaulai, dešinėje – keturi. Po operacijos kokią parą laiko dešinės rankos visai nejudinau.
Tiesa sakant, dėl fizinės formos mažiausiai jaudinuosi, nes visą gyvenimą esu sportiškas: tik kaulai ir raumenukai (juokiasi).  


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!