- Kaip atradote sportą ir disko metimo rungtį?
- Tuo metu man buvo trylika metų. Tiesiog treneriai mokyklos koridoriuje sustabdė vaikinuką, kuris ėjo pro šalį. Nežinau tiksliai, ar dėl išvaizdos, ar dėl ko nors kito. Pasakė: „Atvažiuok pasitreniruoti“. Atvažiavau, pabandžiau. Ir po truputį vis gilinausi į tai ir štai turime tokią dieną. Tiesa, mane tada pastebėjo treneris Albinas Miliauskas. Jis yra žemo ūgio ir dėl to aš jam atrodžiau didesnis. Nes kai mane pirmą kartą pamatė dabartinis treneris Vaclovas Kidykas, pasakė: „Toks nedidukas, striukas kažkoks... Neaišku, kas iš jo bus“. (šypsosi)
 
- Teko treniruotis ir su geriausiais Lietuvos disko metikais Virgilijumi Alekna bei Romu Ubartu?
- Taip, teko. Vieną kartą buvau stovykloje kartu su Virgilijumi Alekna Spaloje, Lenkijoje. Bet tai buvo žiemos metas ir toji treniruotė nebuvo tokia gryna vasarinė, kuomet tu stebi, kaip lauke mėto. Tada aš dar buvau jaunas, maždaug aštuoniolikos metų.


 
- Lietuvoje disko metimas turi gilias tradicijas. Ir buvę šios sporto šakos pasiekdavo puikių rezultatų. Ar dėl to jauti stipresnį spaudimą, didesnę atsakomybę?
- Atsakomybė šiek tiek spaudžia. Bet su visu tuo susitvarkyti padeda puikus mano treneris, kuriuo aš pasitikiu šimtu procentų. Ir jeigu aš darysiu tai, ką jis man yra suplanavęs, tikrai pasieksiu rezultatų.
 
- Tikėjotės Pasaulio čempionate iškovoti auksą? 
- Medalio tikėjausi. Bet auksas – tai kažkas iš kosmoso skyrelio. Man tai vis dar nesuprantamas, nesuvokiamas dalykas. Aš vis dar pagalvoju: „Rimtai? Aš? Auksas..?“ (šypsosi) Žinoma, ne dėl to, kad savimi netikėčiau. Bet prieš važiuodamas į čempionatą buvau beveik užtikrintas, kad laimės švedas Danielis Stahlis (antros vietos laimėtojas – aut. past.).  
 
- Ar šis varžovas jus pasveikino?
- Žinoma, pasveikino. Mes gerai su juo bendraujame. Jis yra puikus žmogus ir nuostabus sportininkas.
- Per karjerą jau turėjote ir traumų, ir skaudžių nusivylimų. Ar negalvojote, kad gal jau gana? Netrūkdavo motyvacijos?
- Tai yra dažnas klausimas, bet galiu drąsiai pasakyti, kad tikrai niekada nebuvo kilusi tokia mintis.
 


- Daug laiko praleidžiate sportuodamas. O koks yra jūsų laisvalaikis?
- Laisvalaikiu stengiuosi kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su šeima. Nes manęs dažnai nebūna Lietuvoje. Žiemą nėra, nes vyksta pasiruošimas vasarai. Vasarą nėra, nes daug dalyvauju varžybose. Šiemet jau dalyvavau bene dvylikoje. Ir net pusė iš jų buvo užsienyje. Tos išvykos tikrai užima laiko. Kadangi turiu du mažus vaikus, sūnui greitai bus šešeri metai, o dukrai dabar treji, laisvalaikiu taikausi prie šeimos, ką jie nori veikti.
 
- Esate profesionalus sportininkas, ar griežtai reguliuojate mitybą? 
- Tiesą pasakius, tenka prižiūrėti savo svorį, nors gal taip ir neatrodo. (juokiasi) Bet stengiuosi valgyti tik aukščiausios kokybės maistą, nepiktnaudžiauti pusgaminiais, „pusfabrikačiais“ ar greitu maistu. Kadangi gyvenu ne mieste, turime kiemą, šiltnamį, turiu galimybę užsiauginti ekologiškas kokybiškas daržoves. Juk kaip kūną maitinsi, taip jis ir dirbs.
 
- Grįžote iš Pasaulio lengvosios atletikos čempionato, o kas dabar? Vėl treniruotės?
- Taip, treniruotės. Dar sezonas nesibaigė. Jeigu dabar ilsėsiuosi, po to, kaip sakoma, labai greitai ir stipriai „gausiu per sapną“. Šiais metais dar turiu dvejas tarptautines varžybas. Vienos vyks JAV, kurias organizuoja tarptautinė lengvosios atletikos federacija, taip pat Deimantinės lygos finalinės varžybos. Ir tada jau teks ruoštis kitų metų Europos čempionatui, kuris vyks Berlyne, Vokietijoje.
 


- Po iškovoto medalio atsirado didžiulis žiniasklaidos bei žmonių dėmesys. Tai netrikdo jūsų?
- Su žiniasklaida jau apsipratau. Nes, pasirodo, labai malonūs jūs čia visi žmonės esate. (juokiasi) Ir tikrai smagu su jumis bendrauti. Šiaip stengiuosi truputį atsiriboti nuo to dėmesio. Pakalbėjau, pasakiau, kažkur pasirodėme... Džiugu, jeigu tuo perduodame žinutę, kad sportas iš tikrųjų yra geras dalykas. Ir prašome, kad visi ateitų ir sportuotų. O šlovės nesureikšminu. Toliau dirbu treniruotėse. Pavyzdžiui, nesu aktyvus rašytojas socialiniuose tinkluose, nes paprasčiausiai nėra tam laiko. Kad dar nelabai daug žmonių žino, kas toks esu. Galbūt po dar vieno medalio? Bet dabar, manau, kad po vienos, kitos savaitės užsimirš viskas. Nereikia per daug susireikšminti.
 
- Tikitės pagerinti pasaulio rekordą?
- Čia iš tikrųjų niekas nežino ir negali pasakyti. Žmogus, kuriam dabar priklauso pasaulio rekordas (1986 metais 74,08 m. diską numetė Vokietijos Demokratinės Respublikos atstovas Jürgenas Schultas – aut.past. ), jis tikrai niekada nesitikėjo, kad tai padarys. Nes tą kartą buvo daug sėkmės ir tinkamų aplinkybių, jog toks rezultatas būtų pasiektas. Kodėl jis vis dar nėra pagerintas? Todėl, kad ten buvo tobulos aplinkybės. Jeigu kuriam nors iš sportininkų vėl paklius tokios puikios sąlygos, manau, kad tas rekordas kris. Ir Danielis Stahlis yra puikus, o gal net ir geresnis pretendentas tam rekordui pasiekti. Apskritai į tą rekordą kėsinasi daug sportininkų, bet ar taip bus, nežinau. Gal kai aš būsiu pajėgus tą rezultatą pagerinti, jis jau bus kieno nors „permestas“. Ir tada dar didesnį nuotolį reiks numesti. (šypsosi)