- Ką jums reiškia geležinės ledi titulas? Simboliška, bet jūsų pirmasis treneris ir mokytojas, pasaulio ultratriatlono čempionas ir rekordininkas Vidmantas Urbonas irgi vadinamas geležiniu žmogumi. 
- Po visų vargų tai yra itin širdžiai malonūs žodžiai. Kai žmonės, ypač gimtojo miesto, palaiko, giria, lengviau siekti ir rezultatų. Vidmantas Urbonas man – idealas, įkvėpęs svajonę tapti ultratriatloninke ir davęs pradžią sportininkės karjerai. Todėl toks apibūdinimas tikrai džiugina.
 
- Kaip likimas apskritai atvedė į sportą ir būtent į šią šaką? 
- Pirmą kartą pamačiusi ultratriatlono varžybas Panevėžyje, labai susižavėjau ir pati panorau išmėginti šį sportą. Kaip tik sutapo, kad tuoj po kelių mėnesių Vidmantas Urbonas rinko pirmąją sportininkų grupę. Lengva tikrai nebuvo, visiškai nebuvau panaši į sportininkę: apvalutė, nemokanti nei plaukti, nei bėgti, niekada nesportavusi. Svajonę pasiekiau tik sunkiu darbu ir užsispyrimu.
 
- Greitai supratote, kad sportas – jau ne tik užklasinė veikla, bet ir būsimas gyvenimo kelias?
- Tai pradėjo aiškėti tiktai po kokių penkerių sportavimo metų. Iš pradžių sunku buvo patikėti, kad pradėsiu važinėti po Europos, pasaulio čempionatus ir netgi juose laimėti. Treneris mano gabumus įvertino, kai pastebėjo, kad rezultatai gerėja, o mano entuziazmas nemažėja. Buvau tikra fanatikė: anksti keldavausi, plaukdavau, mokydavausi. Pradėjau laimėti Lietuvos čempionatus, po truputį pajutau, kad galiu būti stipri sportininkė.
 
- Vidmantas Urbonas yra sakęs, kad sportas per prievartą sveikatos nesuteikia, tačiau pats vėl nėrė į vandenį, nors gydytojai perspėjo, kad tai mirtinai pavojinga. Ką jūs galvojate apie išbandymo sveikatai ribą?
- Organizmo pertempimas jokių gerų rezultatų neduoda – visur reikalingas sveikas protas. Didelėms distancijoms ilgai ruošiamasi, pati ilgo nuotolio varžybose stengiuosi dalyvauti vieną arba ne daugiau nei du kartus per metus. Labai palaikau dabar populiarėjančių maratonų idėją, tačiau žmonės tam turi specialiai ruoštis padedant treneriui. Net ir didelė valia bėgant nepadės, jeigu kūnas nelaiko.
 
- Įrodėte, kad motinystė netrukdo sėkmingai sportininkės karjerai. Ar jau ryškėja kokie požymiai, kad sūnus seks tėvų pėdomis (Alinos vyras Andrejus irgi sportininkas – red. pastaba)? 
- Mūsų šeima – kaip komanda. Jei man treniruotė, su vaiku pabūna vyras, jei užsiėmęs jis – pasikeičiame. Kol kas ko nors ypatingo sūnaus elgesyje nepastebėjau: visi vaikai mėgsta žaisti su kamuoliu, kartais pabėga kartu su manimi kelis šimtus metrų, mėgsta judėti. Į varžybas stengiamės važiuoti visi kartu. Sūnus Arijus vis klausia, kada vėl kur keliausime. Noriu, kad vaikas matytų, ką veikia jo mama, pamiltų sportą. Tikrai neversiu jo sportuoti profesionaliai. Jau esu mačiusi, kokie nelaimingi būna vaikai, kai tėvai sportininkai per jėgą juos stumia į šią sritį. Stengiuosi savo pavyzdžiu vaikui perduoti norą judėti. Sportuoti turi būti malonu!
 
- Griežtas režimas, subalansuota mityba – jūsų kasdienybė, bet gal kartais palepinate save kokiu gardėsiu?
- Labai mėgstu saldumynus ir negaliu be jų ištverti nė dienos. Ypač sunku atsispirti pieniniam šokoladui. Tačiau vyras vis priekaištauja, kad rinkčiausi sveikesnį juodą. Taigi iki varžybų – tik juodas, o po jų leidžiu sau pasimėgauti ir pieniniu.
Šiaip kai sezonas jau eina į pabaigą, leidžiu sau atsipalaiduoti, pailsėti, suvalgyti ir lašinių bei rūkytos mėsytės.
Kai ruošiuosi varžyboms, 3–4 mėnesius mitybą reguliuoju griežčiau. Pagrindinis racionas: košės, makaronai, žuvis, liesa mėsa, vaisiai, daržovės. Iki starto likus dviem savaitėms atsisakau dar kai kurių sunkiau virškinamų produktų (pvz., agurkų, obuolių), įtraukiu vitaminus. Stengiamės rinktis sveikesnius produktus, patys daug ką išsiauginame.
 
- Kokios kitos veiklos užpildo jūsų laisvalaikį?
- Su šeima mėgstame keliauti, turime kemperį. Daugiausia mano laiko žiemą, iki pavasario, užima darbas su vaikais. Kaip tik nuo rudens pradėjau dirbti darželyje-lopšelyje judesio korekcijos pedagoge. Taip pat sporto centre turiu dvi vaikų triatlono grupes. Vakarais stengiuosi atsipalaiduoti, pasivaikščioti su šeima, knygą paskaityti.
 
- Į didesnį miestą neturite noro išsikelti?
- Ne, tikrai ne. Nežinau, kas turėtų mane prikalbinti išvažiuoti gyventi, tarkim, į sostinę. Joje pabūti, pastovėti kamščiuose užtenka ir vienos dienos. Tada taip gera grįžti į Panevėžį, kur viskas ranka pasiekima, atstumai nedideli. Čia puikios sąlygos sportuoti – yra ir baseinas, ir triatlono sporto klubas. Po mokyklos baigimo sąmoningai pasirinkau kineziterapijos studijas Panevėžio kolegijoje.
 
- Kokių ateities siekių turite?
- Leidžiu sau pasvajoti apie dvigubo arba ilgo nuotolio triatlono čempionės titulą. Galbūt netgi pagerinti dvigubo ar trigubo ultratriatlono pasaulio rekordą. Po varžybų Panevėžyje pajutau, kad galiu, patikrinau ištvermę. Dabar tik tereikia gero įdirbio ir pasiruošimo.