- Ar kepinant trisdešimties laipsnių karščiui įmanoma pajusti artėjančios žiemos, Kalėdų dvasią? Kaip ruošiatės? Gal girliandomis puošiate kaktusus?
 
- Namuose turime tokį žalią vazoninį krūmelį. Jį ir puošiame kalėdiniais žaisliukais. Nors yra pirkti ir eglučių, bet man tai atrodo taip nenatūralu, taip netinka – kaip vaikščioti į pliažą su žieminiais batais.
Tarp kitko, žmonės saloje labai laukia žiemos sezono. Dabar drabužių parduotuvėse jau kabo žieminiai paltai, šilti megztiniai. Na, nėra čia kur su jais eiti… Bet žmonėms patinka ta mintis, kad sezonas keičiasi. Jie perka šiltus drabužius, žieminius batus, paskui vaikšto, prakaituoja.
Bet ir mes mąstome apie artėjančias šventes. Jau susirašėme, kas kokių dovanėlių nori.
 
- Gal galėtume trumpam grįžti į jūsų praeitį. Esate ne kartą atviravęs apie psichoemocinės sveikatos problemas. Pasidalinkite patirtimi su mūsų skaitytojais.
 
- Prieš daugiau nei dešimt metų man buvo nustatytas nerimo sindromas, kamavo panikos priepuoliai. Atakos dažniausiai užeidavo naktį. Miegi sau ramiausiai ir staiga atsibundi stačiomis akim ir nesupranti, kas tau darosi: rodos, kad miršti, stoja širdis, netenki sąmonės. Didžiausią baimę kėlė jausmas, kad kraustausi iš proto ir negaliu kontroliuoti kūno, kalbos, veiksmų… Gąsdino ta klaustrofobija, kad savo kūne esi įkalintas tarsi kalėjime ir niekur negalėsi iš jo pabėgti, netekai ryšio su pasauliu…


 
- Todėl nusprendėte bėgti taip toli – Afrikos krantų link?
 
- Lygiagrečiai susidėliojo viskas. Man klaikiai sunku išbūti, kai nėra saulės. Tad artėjant tamsiajam sezonui, su šeima nusprendėme išvažiuoti penkiems šešiems mėnesiams ten, kur šilta. Tuomet dirbau fotografu. Fotografija be saulės, pilkumoje, yra tiesiog dumblas.
Emocinė duobė dėl tamsaus rudens, dar prisidėjo viduramžio krizė, tad išvažiavome. O atvažiavęs supratau, kad pabėgti nuo beprotiško lėkimo ir darbo dvidešimt keturias valandas per parą buvo geriausias mano sprendimas.
 
- Vadinasi, pabėgote nuo bėgimo?
 
- Taip. Būdamas čia sulėtinau tempą, pakeičiau gyvenimo būdą. Iki tol gyvenau keturiasdešimt trejus metus ir visą laiką skyriau kažkam kitam – darbui, kitiems žmonėms. O čia susikūriau rutiną ir kasdien po valandą skiriu buvimui su savimi, galvojimui apie save.
Tą valandą išjungiu telefoną ir man netrukdo niekas. Galvoju, ar man patinka gyvenimas, kurį gyvenu, ar norėčiau ką nors keisti. Jei taip, ką… Šis laikas su savimi man leidžia pasitikrinti, ar viską darau gerai, ar aš laimingas.
Kadangi mano darbas ganėtinai pasyvus, pabūti su savimi renkuosi sportuodamas: bėgu, minu dviratį, plaukiu. Važiuodamas kalnais mėgstu klausytis audioknygos arba muzikos, dainuoti…
 
- Įdomu, kad paminėjote muzikavimą. Buvote legendinės grupės „Fojė“, dabar grupės „Kiti kambariai“ būgnininkas. Baigėte robotų konstravimo specialybę. Tapote, fotografuojate, rašote… Darbo gyvenime skyrėte abiem savo smegenų pusrutuliams. Gal dar ko apie jus nežinome? 
 
- Na, aš turiu visokių idėjų… Labai norėjau būti architektas. Dabar tai galėjau realizuoti statydamas namą Vilniuje. Pats dariau projektą, kuriu interjerą. Man tai teikia didelį džiaugsmą. Tokia kūryba, kuri tampa apčiuopiama. Tu žinai, kad čia reikia pastatyti sieną, čia – langą, parinkti grindis, suderinti formas…
Dar su bičiuliu, šiuolaikinės muzikos kompozitoriumi Dariumi Žičkumi, rengiame audiovizualinį projektą. Panaudojęs dirbtinį intelektą iš savo paveikslų kuriu judančius filmus. Suderiname su muzika, mano skaitomais tekstais. Tokie performansai man įdomūs. Tiesiog tam tikru metu man norisi išmėginti naujus dalykus.


 
- Kūrybinė veikla jus veikia terapiškai?
 
- Man patinka kūrybos procesas – jis suteikia mano gyvenimui prasmę. Juk apskritai gyvenimas neturi visiškai jokios prasmės iki tol, kol ją sugalvoji pats. Vienam tai – supjauti lentas, kitam – gerai išmanyti buhalteriją, skaičiuoti. Man tai yra kūryba. Džiaugiuosi jos procesu, o rezultatą skiriu žiūrovams, pirkėjams, skaitytojams.
 
- Dažnai laiką leidžiate gryname ore, bėgiodamas kalnuose, plaukdamas vandenyne. Koks jūsų santykis su salos gamta?
 
- Oras saloje palankus sveikatai, čia visada šviečia saulė. Žemdirbiai skundžiasi, kad nėra lietaus, bet aš egoistiškai džiaugiuosi.
Tiesa, čia labai vėjuota. Kiti nepatenkinti, kad pučia vėjas, negalima ramiai pabūti, ant kalno užlipti. O man patinka: užkopi, vėjas šėlsta, jokios gyvybės – nė medelio ir ta vieta atrodo tokia nesvetinga, negailestinga, kad net gražu. Tokia aplinka mane skatina galvoti apie prasmes, laikinumą ir amžinybę, apie dalykus, kurie neišvengiami.
Dažnai mąstome, kokie skanūs ledai, kokia puiki mašina ar graži suknelė. Bet atsidūręs ten, toje nesvetingoje aplinkoje, supranti, kad ir ledai tuoj pasibaigs, ir suknelė sudūlės, ir tavęs tuoj neliks. Užaštrėja egzistenciniai klausimai.
Fiziniam egzistavimui sala yra patogi. O ir emociškai – išjudina, neleidžia aptingti, skatina veikti.
 
- Ar veikdamas siekiate tobulumo?
 
- Apie tobulumą net nesvajoju. Kiekviename tekste pabrėžiu savo netobulumą. Paimkime bet kokią sritį, kurioje aš dirbu, – pasaulyje yra milijonai žmonių, kurie tai daro daug geriau už mane. Save lyginu tik su savimi pačiu. Stengiuosi būti toks geras, koks galiu būti, ir viskas.
Jeigu kiemo komanda, žaidžianti savo malonumui krepšinį ar futbolą, pralaimės „Žalgiriui“ ar „Manchester United“, negi jie turėtų viską mesti ir atsisakyti džiaugsmo žaisti? Siūlyčiau į gyvenimą žiūrėti ne taip susireikšminus, atlaidžiau, su daugiau humoro.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!