Kai nori padėti

Ronaldas Antanavičius (nuotr.) – trylikametis vaikinas, kuris, pasak ligoninėje dirbančių specialistų, – žvaigždė. Skaitovų konkursuose skina prizines vietas, dainuoja ne tik žemaitiškai, bet ir itališkai, svajoja užaugęs būti matematikas arba mokslininkas, galbūt dainininkas, o gal net ir lenktynininkas... Berniukas nuo mažumės serga reta genetine liga – spinaline raumenų atrofija, kuri pasitaiko septyniems iš šimto tūkstančių žmonių. Stebuklingų vaistų nėra, kaip ir vilties pasveikti...
Vos prieš pusmetį iš Mažeikių persikėlę gyventi į Kauną, kaip sako Ronaldo mama Kristina, Lietuvos sergančiųjų nervų - raumenų ligomis asociacijos „Sraunija“ prezidentė, mokosi prisitaikyti prie didmiesčio ritmo. „Nelengva, bet nepasiduodam. Kaune viskas kitaip nei Mažeikiuose. Bet atvažiavome palaikydami tėčio norą tobulėti ir siekti karjeros, o ir Ronaldui galbūt čia bus daugiau priežiūros galimybių. Nors labai skųstis negalime. „Lopšelio“ specialistai mumis rūpinasi nuo mažumės. Žinot, auginant tokius vaikučius kaip Ronaldas, švietimo sistemos atstovai patarinėja – atiduokit į specializuotą įstaigą, bus ir jam geriau, ir jums lengviau... Nuolat susidurdama su taip mąstančiais ir negalėdama gauti sistemingos, mano ir mano vaiko poreikius atitinkančios pagalbos, ir aš buvau pradėjusi taip galvoti...“ – pasakoja Kristina.
Kaip sako mama, Ronaldas turi unikalią savybę panašaus likimo vaikus paskatinti atsiverti ir imtis mėgstamos veiklos. „Ką darau? Nieko, daug kalbuosi, žinau, kad nelengva, bet, kaip mama sako, pristoju ir neatstoju. Man tai natūraliai išeina. Yra vaikų, su kuriais susitinku ne pirmą kartą, matau, kad jie nenori užsiimti vienokia ar kitokia veikla. Aš juos įkalbinėju, juokauju, primenu, kaip buvo smagu prieš metus ar dvejus. Man norisi padėti“, – sako Ronaldas.

Tikslinga terapija

Šiandienė Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“ buvo pirmoji specialiai beglobiams vaikams skirta prieglauda, prieš 85 metus įkurta Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva. Kaip pasakoja vaikų ligų gydytoja Daiva Bartkuvienė, per visą spalvingą istoriją „Lopšelis“ išgyveno ir pakilimų, ir nuosmukių, bet visuomet stengėsi, kad vaikams čia būtų kuriamos pačios geriausios sąlygos, nors ir ne visuomet tai buvo įmanoma. „Teko išsikovoti vietą po saulę, tiek tuomet, prieš kuriant šią įstaigą, tiek ir dabar. Žvelgiant į visa tai, kas sukurta, panašu, kad išsikovojome. Bet neketinam ramiai sėdėti“, – sako gydytoja D.Bartkuvienė. 
Tam pritaria ir Abilitacijos, reabilitacijos ir slaugos skyriaus vadovė Indrė Bakanienė (nuotr.), kurios įsitikinimu, bene vienas didžiausių laimėjimų – suburta profesionali, entuziastinga, besimokanti ir nuolat tobulėjanti specialistų komanda. „Mes kartu sukūrėme ir vis dar kuriame bei nuolat tobuliname įrodymais pagrįstos medicinos principais paremtą reabilitaciją, panašią į tą, kokią matome nuvykę stažuotis į Vakarų Europos šalių ligonines. Pagrindiniai tokios reabilitacijos principai – vaiko raidos bei funkcinės būklės vertinimas, jų kaitos stebėjimas vaikui augant bei raidos sutrikimo ar diagnozės nustatymas kuo anksčiau, kai tik išryškėja vienam ar kitam raidos sutrikimui būdingi simptomai. Stengiamės taikyti į tikslą orientuotą terapiją, tai yra, kartu su tėvais nustatyti tuo metu prioritetinį reabilitacijos tikslą, kurį įmanoma pasiekti per apibrėžtą laikotarpį bendromis specialistų komandos ir tėvų pastangomis. Daug dėmesio skiriame šeimai, tėvų palaikymui ir mokymui, kad pastarieji gebėtų kuo geriau pasirūpinti vaiku, stimuliuoti jo raidą bei funkcines galimybes, stengiamės rasti pusiausvyrą tarp biomedicininio ir psichosocialinio modelio“, – vardina I.Bakanienė.
 
Pirmieji šalyje
„Lopšelyje“ gydomi skirtingo amžiaus vaikai, turintys įvairaus pobūdžio patologiją: cerebrinį paralyžių, autizmą ir kitus įvairiapusius raidos sutrikimus, įvairios etiologijos kalbos bei komunikacijos sutrikimus, spina bifida (įskilą stuburą), įgytus galvos ir nugaros smegenų pažeidimus, kitus raidos sutrikimus bei protinį atsilikimą, nervų-raumenų ligas.
Prieš dvejus metus „Lopšelyje“ sukurta cerebrinį paralyžių turinčių ir gebančių vaikščioti vaikų stebėjimo ir gydymo sistema. Postūmį tam davė Gillete Children centro organizuoti kursai. „Iš šio centro perėmėme metodiką, kaip patikimai įvertinti raumenų spastiškumą ir sutrumpėjimą, selektyvią raumenų kontrolę, eisenos patologiją bei suplanuoti maksimaliai efektyvų gydymą. Įdiegus šį metodą, terapija tapo ženkliai efektyvesnė“, – sako vaikų neurologė I.Bakanienė.
Pasak ligoninės medikų, pradėjus taikyti kompiuterinę eisenos analizę, kuri laikoma auksiniu standartu eisenai vertinti, atsirado galimybės suplanuoti gydymą sudėtingą eisenos patologiją turintiems vaikams, suleidžiant botulino toksino į daugelį raumenų grupių vienu metu.
„Pirmieji Lietuvoje pradėjome taikyti ultragarso kontrolę atliekant botulino toksino injekcijas, derinti botulino toksino terapiją su serijiniu gipsavimu dinaminėms sąnarių kontraktūroms gydyti. Daug dėmesio skiriame įtvarams parinkti, taikome Gillete Children centro įtvarų parinkimo algoritmus, sudėtingais atvejais patikriname įtvaro tinkamumą naudodami kompiuterinę eisenos analizę. Esame vieninteliai Lietuvoje, kurie taiko botulino toksino terapiją rankos raumenų spastiškumui gydyti kaip ergoterapiją papildančią priemonę. Atliekame ergoterapinį vertinimą prieš ir po botulino toksino terapijos. Botulino toksino injekcijas į rankos raumenis planuojame vadovaudamiesi Shriners ligoninės (Izraelis) metodika, parsivežta iš konferencijų užsienyje“, – keletą svariausių laimėjimų vardina gydytoja I.Bakanienė. 

Dalinasi patirtimi su kolegomis
„Lopšelio“ specialistai, įdiegę į praktiką botulino toksino leidimą ultragarso kontrolėje, suorganizavo seminarą, kuriame dalyvavo apie 30 gydytojų: vaikų ortopedai, vaikų ir suaugusių neurologai. Vėliau penki gydytojai botulino toksino terapijos planavimo ir taikymo įgūdžius tobulino savaitės trukmės stažuotėje „Lopšelio“ Abilitacijos, reabilitacijos ir slaugos skyriuje.
Būdami novatoriai taikant autizmo terapinio ugdymo programą TEACCH, „Lopšelio“ specialistai organizavo kelis teorinius-praktinius tobulinimosi kursus Kauno regiono pedagogams, ugdymo sistemoje dirbantiems psichologams.

Palaikomos iniciatyvos
Beveik prieš dvejus metus „Lopšelyje“ įsteigtas dienos socialinės globos centras vaikams, kuriems nustatyta autizmo diagnozė. Kaip sako čia dirbantys medikai, autizmas yra dažnesnė problema nei vaikų vėžys, diabetas ar AIDS. Kasmet Lietuvoje gimsta apie 350 vaikų, turinčių autizmo požymių. Šiuo metu centre kasdien mokosi penkiolika berniukų. Pasak I.Bakanienės, vaikai čia mokomi pagal vieną efektyviausių autizmą turinčių vaikų ugdymo sistemų – TEACCH. Ji padeda vaikams įgyti reikiamus socialinius ir savarankiškumo įgūdžius.
„Tikimės, kad mūsų veikla prisidės prie galimybių geriau integruoti tokius vaikus į ugdymo įstaigas. Galutinis vaikų reabilitacijos tikslas – siekti, kad kiekvienas vaikas taptų maksimaliai savarankiškas ir laimingas. Visokeriopai stengiamės prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo“, – sako I.Bakanienė.
Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų generalinio direktoriaus prof., habil. dr. Renaldo Jurkevičiaus, nors Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“ yra jauniausias ir mažiausias Kauno klinikų filialas, tai, kas čia daroma, gali būti pavyzdys daugeliui didesnių padalinių. „Galiu tik pasakyti nuoširdų ačiū kolektyvui, nes atrodo, kad jų net ir nerealios idėjos virsta tikrove. Ir, kas svarbiausia, jie visuomet patys randa, kaip vieną ar kitą tikslą pasiekti. Man belieka tik palaikyti jų iniciatyvas“, – sakė prof., habil. dr. R.Jurkevičius.

Apie perspektyvas
Tikslas, kaip sako doc. dr. Audronė Prasauskienė, – tapti geriausiu, profesionalias paslaugas teikiančiu vaikų reabilitacijos centru – nei daug, nei mažai. „Ką turime nuveikti, kad jis būtų pasiektas? Pirmiausia reikia turėti ligoninę, personalą ir reikiamą įrangą bei visas galimybes prisidėti prie specialistų rengimo ir žinių skleidimo. Taip pat reikia palaikymo ir palankios teisinės bazės“, – sako doc. dr. A.Prasauskienė ir priduria, kad kalbant apie ligoninę, įrangą ir personalą šie tikslai praktiškai jau pasiekti.
Pastatai renovuoti prieš ketverius metus, likęs tik pagrindinio pastato fasadas, kurį artimiausiu metu ketinama sutvarkyti. „Įrangos irgi turime, bet norime tobulėti, kad mūsų pacientai gautų pačias geriausias paslaugas. Vieninteliai Lietuvoje turime 3D Vicon judesio analizės įrangą, bet negalime jos naudoti taip plačiai, kaip norėtume, nes ligonių kasos išlaidų susijusių su šio tyrimo atlikimu nekompensuoja. Taip pat trūksta Lokomato, kompiuterizuotų rankų treniruoklių. Reikėtų naujų diagnostikos testų, kompiuterinių programų kognityvinei, kalbos ir judesių reabilitacijai, kad pacientams galėtume suteikti šiuolaikiškas gydymo ir reabilitacijos paslaugas“, – sako docentė ir priduria, kad opus klausimas yra ir dėl personalo darbo krūvio, kuris išties nemažas, bei jaunų specialistų ruošimo.

Neįmanoma, kol nepadarai
Pasmalsavus ir kas gi bus po to, kai ligoninė taps geriausiu vaikų reabilitacijos centru, doc. dr. A.Prasauskienė nė akimirkai nesutrikusi sako, jog tuomet galėsime pakeisti Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymus, kurie reglamentuoja ankstyvos reabilitacijos ir medicininės reabilitacijos paslaugas, paliatyviosios pagalbos neįgalumo nustatymo tvarkas, o svarbiausia – tokiame centre bus galima įdarbinti daugiau specialistų ir teikti daugiau kokybiškų paslaugų. „Apmaudu, jog šiuo metu vaikai negali laiku gauti reikiamų reabilitacijos paslaugų, nes reikia laukti ilgose eilėse norint patekti pas mus. Be to, tapę centru, galėsime daugiau investuoti į naują reabilitacinę techniką, pradėti taikyti naujas reabilitacijos programas ir dalyvauti tarptautiniuose projektuose bei studijose. Tikiu, kad sukūrus šalyje efektyvią vaikų reabilitacijos sistemą, pradėjus teikti įrodymais pagrįstos medicinos principus atitinkančius raidos ir funkcijos sutrikimų diagnostikos ir terapijos metodus,  šeimoms nebereikės pagalbos ieškoti svetur – Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje. Kaip sakė Nelsonas Mandela: „Dalykai atrodo neįmanomi tol, kol jų nepadarai“, – įsitikinusi doc. dr. A.Prasauskienė.
 
Tarp kitko



1885 m. prie Kauno miesto ligoninės įsteigtas skyrius beglobiams kūdikiams. 1900 m. šis skyrius buvo uždarytas, o našlaičiai perkelti į E. Ožeškienės g. 17. Prieglaudai suteiktas „Lopšelio“ pavadinimas. 1930 m. Kūdikių namai persikėlė į naujus namus Vilijampolėje. Pastatas atitiko naujausius to meto technikos ir medicinos reikalavimus. 1986 m. Kūdikių namai pavadinti specializuotais, nes 86 proc. čia gyvenančių vaikų turėjo raidos sutrikimų. 1998–1999 m. atidarytas abilitacijos skyrius, t. y. poliklinika ir stacionaras, kuriame konsultuojami ir gydomi ikimokyklinio amžiaus sutrikusios raidos vaikai iš visos Lietuvos. Įstaigai suteiktas naujas pavadinimas – Kauno vaiko raidos klinika „Lopšelis“. 2004 m. įstaigai suteikta licencija teikti antrinio ir tretinio lygio vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos paslaugas. 2011 m. sausio 1 d. Kauno vaiko raidos klinika „Lopšelis“ reorganizuojama prijungiant prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, įsteigiamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų filialas Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“.
2014 metais įkurta pirmoji Lietuvoje Vaikų reabilitacijos klinika. Dabar Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“ teikia įvairias asmens sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas.

---