- Neeilinis Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdis – geras startas trečiadieniams, kai rudens sesijoje į posėdžius rinksitės kaip į bažnyčią. Aktualijų per vasarą jau buvo prisikaupę...
 
- Tikrai taip. Šis posėdis gana gerai parodė, kokie klausimai mūsų laukia rudenį. Galima nagrinėti konkrečios gydymo įstaigos finansus ar vienų metų sutartį, tačiau už atskirų problemų slypi bendresnis klausimas: ar sveikatos sistemos finansavimo ir valdymo mechanizmai skatina būtent tuos rezultatus, kurių iš sistemos tikimės? Norime trumpesnių eilių, stipresnės šeimos medicinos, daugiau prevencijos, geresnio paslaugų prieinamumo regionuose. Tačiau jeigu finansavimo sistema gydymo įstaigoms siunčia kitokius signalus, vien raginimais rezultato nepasieksime. Todėl parlamentinės kontrolės tikslas man nėra surasti kaltąjį – svarbiau iš konkrečių atvejų pamatyti sistemines problemas ir taisyti jų priežastis.
 
- Atkreipėte dėmesį į ligonių kasos sutarčių sudarymo tvarką – specialistų konsultacijoms sutartys buvo sudarytos gerokai mažesnės už praėjusių metų faktinę apimtį. Kodėl šis klausimas ilgai nebuvo sprendžiamas iš esmės?
 
- Čia matome akivaizdų prieštaravimą. Viena vertus, gydymo įstaigoms sakome: mažinkite eiles ir suteikite daugiau paslaugų. Kita vertus, sutartimi nustatome ribą, iki kurios tas paslaugas garantuotai apmokėsime. Jeigu riba neatitinka realaus pacientų poreikio, įstaiga atsiduria situacijoje, kai pacientą ir specialistą turi, paslaugą gali suteikti, tačiau nėra tikra, ar už ją bus sumokėta.
Tai nėra kelių nepatenkintų įstaigų vadovų problema. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį gydymo įstaigos suteikė paslaugų už 85,1 milijono eurų, arba 7,2 procentais daugiau, negu buvo numatyta sutartyse. Klaipėdos miesto poliklinikoje gydytojų specialistų konsultacijų faktinė vertė pirmąjį pusmetį sutartinę sumą viršijo 24,5 procento, nors šiemet specialistų konsultacijoms buvo numatyta maždaug penktadaliu mažiau nei pernai faktinė apimtis.
Tai nereiškia, kad kiekviena viršsutartinė paslauga turi būti automatiškai apmokėta. Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos ribotos, todėl valstybė turi planuoti. Tačiau jeigu tas pats viršijimas kartojasi ir atitinka realų medicininį poreikį, turime klausti ne tik, kodėl įstaiga viršijo sutartį, bet ir ar pati sutartis buvo suplanuota realistiškai. Svarbiausia, kad finansavimo sistema nesukurtų paradokso: valstybė deklaruoja norinti trumpinti eiles, o gydymo įstaiga finansiškai rizikuoja, kai jas iš tikrųjų imasi mažinti.
 
- Prezidento patarėja profesorė Sonata Jarmalaitė pastebėjo, kad privataus sektoriaus pirminė sveikatos priežiūros grandis gauna gerokai didesnes sutartines sumas nei viešosios įstaigos. Ar VLK sudarytas sutartis kas nors vėliau peržiūri?
 
- Būčiau atsargus darydamas išvadą vien iš bendrų eurų sumų. Reikia vertinti, kiek pacientų įstaigose prisirašę, kokia jų amžiaus ir rizikos struktūra, kokios paslaugos teikiamos ir kokie rezultatai pasiekiami. Viešasis ar privatus įstaigos statusas savaime neparodo, ar finansavimas teisingas. Tačiau pats skaidrumo klausimas labai svarbus. Sutartis su ligonių kasa nėra vien techninis dokumentas – ja sprendžiama, kur ir kokioms paslaugoms bus skiriami visų apdraustųjų pinigai. Todėl reikia suderinti keturis interesus: paslaugų prieinamumą, paciento pasirinkimą, sąžiningą konkurenciją ir viešosios sistemos atsparumą. Būtent tokios pusiausvyros poreikį matėme ir analizuodami naująją sutarčių sudarymo tvarką.
Nenorėčiau priešinti viešųjų ir privačių gydymo įstaigų. Jos turi geriau pažinti viena kitos veiklą, stiprybes ir problemas bei suprasti, kur gali viena kitą papildyti. Viešasis sektorius atlieka funkcijas, kurių valstybė negali palikti vien rinkai – turi užtikrinti regioninį prieinamumą, sudėtingą infrastruktūrą, pasirengimą krizėms. Privatus sektorius gali prisidėti papildomais pajėgumais, lankstumu, inovacijomis ir geresniu paslaugų prieinamumu. Todėl klausimas turėtų būti ne „kas geresnis?“, o kas konkrečioje situacijoje pacientui gali suteikti kokybišką paslaugą mediciniškai saugiu laiku ir racionaliai panaudoti viešuosius pinigus.
 
- Klaipėdos miesto poliklinikai priekaištauta dėl prevencinių programų. Administracija teigia, kad šeimos gydytojai už jų vykdymą prašo papildomo apmokėjimo. Jus tai įtikina?
 
- Kaip problemos paaiškinimas – iš dalies. Kaip pateisinimas – ne. VLK duomenys rodo, kad Klaipėdos miesto poliklinika pagal visas penkias prevencines programas atsilieka nuo miesto vidurkio. VLK taip pat apskaičiavo, kad pagerinusi gerų darbo rezultatų, prevencinių programų ir skatinamųjų paslaugų rodiklius iki panašių įstaigų medianos poliklinika galėtų gauti apie 551 tūkstantį eurų papildomų pajamų per metus.
Tačiau nenorėčiau visos atsakomybės perkelti šeimos gydytojui. Šiandien iš jo tikimės ūmių ligų diagnostikos, lėtinių ligų kontrolės, prevencijos, skiepijimo, konsultavimo, dokumentų tvarkymo ir daugybės kitų funkcijų. Gydytojo laikas nėra begalinis.
Todėl prevencija turi būti ne pavienio gydytojo entuziazmo, o visos šeimos gydytojo komandos darbo dalis. Pacientų atranką, kvietimus, priminimus, dalį stebėsenos ir organizacinių veiksmų gali atlikti kiti komandos nariai, o gydytojas turėtų koncentruotis į tai, kam būtina jo medicininė kompetencija.
Svarbiausia ne ieškoti kaltų, o pamatyti, kodėl kitose įstaigose ta pati sistema veikia geriau. Sveikatos sistemoje per retai vadovaujamės paprastu principu: suraskime geruosius pavyzdžius – įstaigas ir komandas, kurios panašiomis sąlygomis pasiekia geresnių rezultatų, – išsiaiškinkime, ką jos daro kitaip, ir padėkime šiai patirčiai plisti.
 
- Visuomenės sveikatai lėšų augimas iki šiol buvo simbolinis. Ar iš naujosios Vyriausybės tikitės didesnės finansinės paspirties?
 
- Tikiuosi ne tik didesnio finansavimo, bet pirmiausia kitokio požiūrio į finansavimą. Sergantį žmogų privalome gydyti šiandien, todėl asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros supriešinti negalima. Tačiau jeigu nuolat investuosime tik į gydymo pajėgumų didinimą ir nepakankamai – į priežasčių, dėl kurių žmonės suserga, mažinimą, po dešimties metų mums reikės dar daugiau gydytojų, lovų, vaistų ir pinigų.
Prevencijos investicijų problema ta, kad jų grąža dažnai pasirodo ne kitų metų biudžete. Geriausias rezultatas neretai yra tai, kas neįvyko – infarktas, kurio žmogus nepatyrė, vėžys, kurio išvengėme arba nustatėme anksti, priklausomybė, kuri neprasidėjo. Todėl visuomenės sveikatos stiprinimas negali likti vien Sveikatos apsaugos ministerijos rūpesčiu. Sveikata kuriama šeimoje, mokykloje, darbovietėje, bendruomenėje ir savivaldybėje. Jai įtaką daro transporto, aplinkos, socialinė, švietimo, kultūros ir ekonominė politika. Būtent tai reiškia principas „Sveikata visose politikose“.
Čia svarbus ir verslo vaidmuo. Darbo sąlygos, darbuotojų fizinio aktyvumo ir psichologinės gerovės skatinimas, maisto pasiūla, produktų ir paslaugų kūrimas, net rinkodara gali stiprinti arba silpninti visuomenės sveikatą. Valstybė neturėtų verslo matyti vien kaip reguliuojamo subjekto, o verslas valstybės – vien kaip draudimų šaltinio. Turime geriau pažinti vieni kitų veiklą ir problemas, ieškoti bendrų galimybių ir kartu prisiimti atsakomybę už rezultatą.
 
- Jūsų kolega Andrius Busila sako, kad proveržio nepavyksta padaryti dėl politinių priežasčių. Sutinkate?
 
- Iš dalies taip. Prevencijai politikoje sunku konkuruoti su šiandien matomomis problemomis. Naują ligoninės korpusą, aparatą ar sutrumpėjusią eilę galima parodyti per vieną kadenciją. Prevencijos rezultatas dažnai matomas po dešimties ar dvidešimties metų, kai valdžioje jau būna kiti žmonės. Būtent todėl visuomenės sveikata negali priklausyti nuo vieno ministro, komiteto pirmininko ar vienos kadencijos prioritetų. Reikia ilgalaikio politinio susitarimo, kad sveiko gyvenimo trukmės didinimas būtų vienas valstybės pažangos rodiklių.
 
- Siekiate, kad sveikas amžėjimas ir sveikata visose politikose taptų strategine valstybės kryptimi. Kuriate Sveiko amžėjimo ambasadorių tinklą. Kokią užduotį jiems patikėsite?
 
- Nenoriu sukurti dar vienos organizacijos, kurios pagrindinė veikla būtų susitikti ir pasikalbėti. Taip pat nenoriu, kad sveiko amžėjimo ambasadorius būtų tik garbės vardas ar ženklelis. Vienas žmogus gali paskatinti šeimą daugiau judėti. Darbdavys – kurti sveikesnę darbo aplinką. Mokytojas – padėti vaikui formuoti sveikus įpročius. Gydytojas – daugiau dėmesio skirti prevencijai. Žurnalistas – padėti atskirti mokslu pagrįstą informaciją nuo mitų. Verslas – kurti produktus ir paslaugas, padedančius žmonėms gyventi sveikiau. Savivaldybė – kurti aplinką, kurioje žmogui lengviau judėti, bendrauti, išlikti aktyviam ir savarankiškam.
Todėl į tinklą norėčiau suburti ne tik medikus. Reikalingi mokslininkai, švietimo, kultūros, sporto ir žiniasklaidos žmonės, savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, verslo lyderiai, bendruomenių žmonės – visi, kurie savo srityje jau daro ką nors gerai ir gali patirtimi užkrėsti kitus. Tokia ir yra gerųjų pavyzdžių sklaidos esmė. Tinklo tikslas – telkti skirtingų sričių žmones ir nuo bendro pritarimo sveikam amžėjimui pereiti prie konkrečių iniciatyvų.
Nenoriu ambasadoriams iš anksto išdalinti instrukcijų iš viršaus. Pirmajame susitikime svarbu, kad žmonės sužinotų vieni apie kitus – kas ką jau daro, su kokiomis problemomis susiduria ir kur atsiveria bendro veikimo galimybės. Tada kartu galėsime apsibrėžti tinklo misiją, svarbiausias veiklos kryptis ir pirmąsias konkrečias iniciatyvas. Būtent toks ir numatytas pirmojo susitikimo tikslas.
Jeigu XX amžiuje mums pavyko pridėti metų prie gyvenimo, XXI amžiaus užduotis – pridėti gyvenimo tiems metams.