Literatūra – didelis malonumas, kurį galima patirti neišeinant iš namų. Deja, daliai visuomenės jis neprieinamas dėl intelektinės negalios – norint patirti skaitymo džiaugsmą, reikalingi leidiniai lengvai suprantama kalba.
 
Dalis žmonių negali suprasti įprasto teksto dėl intelekto negalios, amžiaus nulemtų pokyčių, demencijos, kitų neurologinių ypatumų ar tiesiog todėl, kad lietuvių kalba nėra gimtoji. Kad jie galėtų suprasti parašytą turinį, būtina jį modifikuoti ir pritaikyti. Be to, tai liečia ne tik meninius, bet ir visus kitus – administracinius, informacinius tekstus, kurie reikalingi kasdien.
 
Siūlė skaityti pasakas
 
Lietuvos audiosensorinės bibliotekos direktorė Inga Davidonienė teigia, kad žmonės, turintys intelekto negalią, niekada nebuvo laikomi „tikrais“ skaitytojais. „Jie buvo raginami skaityti vaikiškas pasakas – ir tai žeisdavo jų orumą, nes jie – suaugę žmonės, kuriuos domina tos pačios temos kaip ir tipinę visuomenę“, – sakė I.Davidonienė.
 
Lietuvos audiosensorinė biblioteka skirta tiems, kurie negali skaityti įprasto spausdinto teksto. „Nuo 2006-ųjų Lietuvoje yra Skaitymo skatinimo programa, tačiau daliai potencialių skaitytojų iki šiol neturėjome ką pasiūlyti. Grožinė literatūra lengvai suprantama lietuvių kalba nebuvo leidžiama“, – sako pašnekovė.
 
O štai Švedijoje pirmoji knyga lengvai suprantama kalba išleista dar 1967 m. Šiuo metu šios šalies bibliotekos ir knygynai siūlo gausų lengvai suprantama kalba parengtos grožinės literatūros pasirinkimą.  
 
Pakeliui antra knyga
 
Pirmoji lietuviška grožinė knyga lengvai suprantama kalba parėmus Lietuvos kultūros tarybai išleista mažiau nei prieš metus. Tai – Alvydo Šlepiko „Mano vardas yra Marytė“. „Jau knygos pavadinime, siekiant lengvai suprantamos kalbos, reikėjo korekcijos – atsirado žodis „yra“, nes originale naudojamo brūkšnio reikšmė tikslinei auditorijai gali būti neaiški“, – teigė I.Davidonienė.
 
Ši knyga sulaukė didelio tikslinės auditorijos dėmesio. Beje, Lietuvos audiosensorinės bibliotekos komunikacijos vadovė Ramunė Balčikonienė pasakoja, kad knyga itin išpopuliarėjo užsienio lietuvių bendruomenės mokyklėlėse, nes svetur gyvenantiems tautiečiam sunku rasti tekstų, parašytų paprasta, lengvai suprantama lietuvių kalba.
 
Leidykla „Tikra knyga“ rengia dar vieną knygą lengvai suprantama kalba. Planuojama, kad ji skaitytojus pasieks dar šiemet – tai švedų autoriaus kūrinys „Graži gegužė“, kuris buvo iškart parašytas lengvai suprantama kalba, o šiuo metu verčiamas į lietuvių. 
 
Tekstų, gimusių lengvai suprantama kalba, ir autorių, iškart ja rašančių, vis dar neturime, todėl Lietuvos audiosensorinė biblioteka rengia dirbtuves, kuriose rugsėjį filologijos studentai bendraus su intelekto negalią turinčiais žmonėmis ir mokysis kurti patrauklius tekstus lengvai suprantama kalba. Dirbtuves ves VU mokslininkė dr. Justina Bružaitė-Liseckienė ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
 
Kuo skiriasi?
 

Lengvai suprantamos kalbos ekspertė, lingvistė Agnė Župerkaitė teigia, jog lengvai suprantama kalba – Europoje plačiai paplitęs metodas, kuris leidžia pritaikyti jau egzistuojantį tekstą į lengvesnę versiją arba parengti lengvai perskaitomą originalų tekstą. Metodas remiasi pasaulio ekspertų sukurtomis taisyklėmis ir rekomendacijomis.

 
Lengvai suprantama kalba yra aiški, nuosekli ir konkreti, turinys perteikiamas dažnai vartojamais žodžiais, paprastais sakiniais.
 
Kadangi joje nenaudojamos meninės raiškos priemonės, grožinės literatūros vertimas į lengvai suprantamą kalbą kai kam kelia nerimą, kad nukentės estetinė funkcija, literatūrinė vertė. „Mano vardas – Marytė“ autorius Alvydas Šlepikas pristatydamas knygą teigė, kad patikėti savo tekstą ekspertams, perrašantiems knygą lengvai suprantama kalba ryžosi norėdamas, jog žmonės, turintys intelekto negalią, nesijaustų atstumti, o apie jo knygoje pasakojamą vilko vaikų istoriją išgirstų kuo daugiau žmonių.
 
Nemaišyti su paprasta
 
Turbūt ne vienam yra tekę sutartyse skaityti tą patį sakinį kelis kartus, norint suprasti siūlomas sąlygas, ir pagalvoti: „Kaip būtų gerai, kad jos būtų parašytos paprastesne kalba!“ A.Župerkaitė patvirtina: tokia taip pat egzistuoja. Tačiau jos nereikia maišyti su lengvai suprantama kalba.
 
„Tai – du skirtingi metodai. Lengvai suprantama kalba yra tiems, kuriems sunku skaityti dėl intelekto sutrikimų, tam tikro laipsnio disleksijos, autizmo spektro sutrikimų ir panašiai. Paprasta kalba skirta likusiai auditorijai ir naudojama dėl paprastesnės komunikacijos su visuomene, – paaiškino A.Župerkaitė. – Kiek teko girdėti iš bičiulių medikų, jau universitete mokoma paprastesnės komunikacijos su pacientais, kad nestudijavę medicininių terminų asmenys suprastų sveikatos priežiūros specialisto pateikiamą informaciją.“
 
Ir gydytojo kabinete
 
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje net 420 tūkst. žmonių patiria iššūkių, susijusių su informacijos prieinamumu, o ypač tai aktualu 35 tūkst. gyventojų su intelekto sutrikimais, kurie dažniausiai paliekami informacijos vakuume. Ypač informacija lengvai suprantama kalba svarbi administracinėje kalboje.
 
Ekspertė A.Župerkaitė atkreipia dėmesį, kad lengvai suprantama kalba suteikia galimybę ir valstybinėms institucijoms – ministerijoms, savivaldybėms, ligoninėms ir poliklinikoms, kultūros, teisės įstaigoms – praplėsti auditoriją ir sulaukti atgalinio ryšio. Iš ši kalba yra neatsiejama moderniosios Lietuvos dalis.
 
Ekspertė teigia, jog lengvai suprantamai kalbai turi būti pritaikomos ir paslaugos. „Jei žmogus su intelekto sutrikimais atėjo pas gydytoją, informacija apie jo būklę turėtų būti suteikiama ne tik lydinčiam asmeniui, bet ir pacientui suprantamu formatu“, – atkreipė dėmesį A.Župerkaitė.
 
Sukūrė lingvistės
 
A.Župerkaitė pabrėžia, kad Lietuvoje lengvai suprantama kalba – dar naujovė. Tačiau nuo šių metų sausio ja pateikti pagrindinę informaciją apie veiklą privalo visos valstybės institucijos. Tokius tekstus žymi specialus logotipas. 
 
Nemažai valstybių jau turi savo lengvai suprantamos kalbos standartus, kurių dauguma remiasi „Inclusion Europe“ (liet. „Įtraukios Europos“) išleistomis gairėmis. 
 
Vilniaus universiteto lingvistės sukūrė lietuviškąjį gaires – rekomendacijas – būtent lengvai suprantamai lietuvių kalbai. Lietuviškasis standartas yra trijų lygių, kuriuos galima atskirti iš žymėjimo nuo vieno iki trijų lapelių. Vienas lapelis reiškia paprasčiausią, o trys – mažiausiai supaprastintą tekstą. 
 
„Svarbu, kad prieš publikuojant lengvai suprantama kalba parašytą tekstą, jį visuomet perskaito tikslinė auditorija. Ji įvertina, ar skaitinys tikrai suprantamas, – sako A.Župerkaitė. – Pavyzdžiui, „Atviros bendruomenės“ socialinio centro lankytojai su intelekto sutrikimais šį darbą dirba ne vienerius metus. Jie skaito tekstus iš Prezidentūros, Vyriausybės, ministerijų ir socialiniams darbuotojams išsako pastabas.“

---

 
Svarbu

Lietuvoje lengvai suprantama kalba – dar naujovė. Tačiau nuo šių metų sausio ja pateikti pagrindinę informaciją apie veiklą privalo visos valstybės institucijos. Tokius tekstus žymi specialus logotipas. 
 
Pernai metais lietuvių projektas tapo prestižinių Europos apdovanojimų „Innovation in Politics Awards“ finalininku. Jis laimėjo atviros Vyriausybės tobulinimo kategorijoje ir rengtas bendradarbiaujant organizacijai „Kurk Lietuvai“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Neįgaliųjų reikalų departamentui.
 
Projektas skirtas kurti lengvai suprantamos kalbos Lietuvos viešajame sektoriuje modelį.
Į finalinį etapą pateko 10, o pretendavo 337 projektai iš 26 šalių.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 8 tūkst. eurų