- Viena jūsų profesinių sričių – potrauminių deformacijų ir infekcinių komplikacijų gydymas. Kokie didžiausi iššūkiai kyla gydant tokius pacientus ir nuo ko labiausiai priklauso gydymo sėkmė?
 
- Kaip gydytoja ortopedė traumatologė pirmiausia gydau trauminius pacientus, patenkančius į ligoninę, – dažniausiai su įvairiomis apatinių galūnių traumomis. O planiniai mano pacientai jau sudėtingesni: tie, kurie atvyksta po komplikacijų, su galūnių deformacijomis, infekcijomis, dažnai jau kieno nors kito gydyti.
Infekcijų, susijusių su lūžiu ar operacija, labiausiai baiminasi ir pacientas, ir mes patys. Bet pacientams visada sakau, kad bijoti nereikia: nors gydymas tokiais atvejais būna ilgesnis, bet jis įmanomas, tik nereikia visko mesti. Svarbiausia – geras paciento, gydytojo ir viso medicinos personalo bendradarbiavimas. Tiesa, bendradarbiauti ne visada pavyksta: ne visi atvyksta į numatytus vizitus, ne su visais pavyksta susėsti pakartotinai. Kartais žmogui pagerėja ir jis nusprendžia, kad gydymas baigtas. Panašiai būna su kraujospūdžio vaistais – pasijutęs geriau žmogus nustoja juos vartoti. Bet gydymas yra tęstinis: net ir pagerėjus rekomendacijų verta laikytis ilgiau, kad rezultatas išliktų.
 
- Nemaža dalis pacientų į ortopedą traumatologą kreipiasi dėl ilgai trunkančių skausmų ar judėjimo funkcijos sutrikimų. Ar tenka kada atlikti ir psichologo vaidmenį?
 
- Taip, tikrai tenka ir paguosti, ir palaikyti. Ypač kai žmogus ateina ne su aiškia problema. Būna, kad jis jau aplankęs kelis gydytojus ir kelerius metus negali rasti priežasties. Tokiais atvejais reikia daugiau pasikalbėti, įsigilinti, pasižiūrėti, ar problema tikrai susijusi su mūsų sritimi, ar verčiau nukreipti kitur. Pacientas su akivaizdžiu lūžiu ir pacientas, kelerius metus kenčiantis neaiškų skausmą, labai skiriasi.
 
- Esate liudininkė, kad kūnas „dėvisi“. Ar tai neišvengiama amžėjimo dalis? Kaip jį bent atitolinti?
 
- Tikrai neišvengiama. Mes judame, vaikštome, tad kaulai ir sąnariai po truputį amžėja, dyla – tie pokyčiai matyti ir apžiūrint pacientą, ir rentgeno nuotraukose. Tiesa, pasitaiko ir stebinančių atvejų, ypač Priėmimo skyriuje: pamatai pacientą, kuris puikiai laikosi, nuotraukose atrodo itin jaunas, o pažvelgi į metus dokumentuose – ir nustembi. O kas tai lemia? Pagrindiniai dalykai – mankšta ir sveika mityba. Skamba banaliai, bet stebuklingos tabletės, kurią tiesiog imtum ir išgertum, nėra. Jei tokia būtų, mes ją mielai išrašytume. (Šypsosi.) Deja, didžiąją darbo dalį žmogus turi atlikti pats.
 
- Plokštelės, sraigtai ar sąnarių endoprotezai pacientams neretai kelia nerimą – juk tai svetimkūniai kūne. Kaip nuraminate?
 
- Į organizmą implantai dedami tik tada, kai būtina. Skiriasi ir jų paskirtis: sąnario endoprotezas dažniausiai yra ilgalaikis sprendimas, o plokštelės ar varžtai lūžių gydymui dažniausiai yra laikini – jie padeda kaului sugyti teisingoje padėtyje, o vėliau, jei reikia, gali būti pašalinami.
Vis dėlto jų baimintis nereikia – tai medicininės priemonės, skirtos atkurti funkciją ir padėti žmogui grįžti prie įprasto gyvenimo.
 
- Kaip per jūsų profesinę karjerą pasikeitė ortopedijos ir traumatologijos praktika?
 
- Pasaulyje pažanga akivaizdi, tad turime iš ko mokytis – ir gebame prisitaikyti, žengti koja kojon. Keičiasi technika, pačios plokštelės: anksčiau jas dėdavome ant kaulo, dabar – į kaulo vidų. Tai pacientui mažiau juntamas sprendimas: oda nebepažeidžiama taip, kaip anksčiau, kai plokštelę buvo galima čiuopti ar net matyti pro odą.
Yra sričių, kuriomis tikrai galime didžiuotis, ir tokių, kur dar žvalgomės, kaip tobulėti, bet beveik viską mėginame daryti taip pat, kaip ir visas pasaulis.
 
- Keturis kartus stažavotės Ukrainoje. Kas paskatino vykti ir kaip sekėsi įsilieti?
 
- Vyksta karas, o viena svarbiausių pagalbos priemonių ukrainiečiams yra žmogiškieji ištekliai, rankos.
Antra – karo trauma artima mano specializacijai: potrauminiai pakitimai, deformacijų gydymas, infekcijos. Pamačiau, kad tai traumos, su kuriomis dirbu beveik kasdien, ir supratau, kad galiu padėti.
Buvau skirtingose vietose. Arčiau fronto, kur viskas vyksta greitai ir pacientą reikia gydyti čia ir dabar, įsilieti sudėtingiau, o dar kalbos barjeras… Bet sunkiau tik pirmosiomis dienomis. Toliau į vakarus turi daugiau laiko pasiruošti, susipažinti su žmogaus ligos istorija, tad dirbti – kur kas lengviau.
Pacientų srautai mums sunkiai įsivaizduojami – Ukraina mūsų masteliu milžiniška, tad ir žmonių, atvykstančių per dieną, labai daug. Ne visada pakanka galimybių visus apžiūrėti ar operuoti. Bet pamatai, kaip ukrainiečiai išsisuka iš tokių situacijų, ir supranti, kad viskas įmanoma.
 
- Kaip laikosi Ukrainos medikai?
 
- Į akis labiausiai krenta jų nuovargis: krūvis didžiulis, neretai jie dirba ne tik paromis, bet ir mėnesiais neišeidami iš darbo vietos, nes tiesiog nėra kam jų pakeisti. Jie pervargę.
 
- Kaip, grįžus iš Ukrainos, kasdienis darbas atrodo Lietuvoje?
 
- Kur kas lengvesnis. (Šypsosi.) Bet mes ruošiamės ir stengiamės – bent jau turime pavyzdį ir galime pradėti ne nuo nulio. Medikai iš stažuočių grįžta motyvuoti: darbe integruoja, ką pamatė, padeda organizuoti pasiruošimą, kad viską darytume kuo efektyviau.
 
- Šiemet buvote apdovanota Sveikatos apsaugos ministerijos kaip nusipelniusi Lietuvos medikė. Ar tokio įvertinimo tikėjotės?
 
- Visiškai nesitikėjau. Išgirdus „nusipelnęs“, galvoje iškyla vyresnis žmogus, apdovanojamas už viso gyvenimo darbą ir ilgą patirtį. Pamenu, šalia manęs sėdėjusi vyresnio amžiaus pora sureagavo: „Tokia jaunutė, o jau gavote apdovanojimą – šaunu, sveikiname.“ (Šypsosi.)
Dirbdama net negalvoju, kad reikalingas medalis ar koks specifinis įvertinimas – dažniausiai užtenka paprasto ačiū. Galbūt todėl viskas ir buvo taip netikėta, bet tikrai malonu.

---

 
Trumpa dosjė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete studijavo mediciną.
Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL) ir Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose (VUL SK) atliko rezidentūrą.
RVUL Ortopedijos, Skubios pagalbos ir Konsultacijų skyriuose dirba gydytoja ortopede traumatologe.
Blue / Yellow Medical savanorė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!