Augo komanda ir pasitikėjimas
 
„Esu vienas pirmųjų žmonių, nuo kurių prasideda paciento kelionė“, – pasakoja „Meliva Lietuva“ Kauno slaugos namuose tarnybos koordinatorė, bendrosios praktikos slaugytoja Greta Mitrauskė.
 
Koordinatorė pirmoji sužino apie kiekvieną naują pacientą, kuriam šeimos gydytojas skyrė slaugos paslaugas namuose. Įvertinusi, kur žmogus gyvena, ji paskiria slaugytoją, o vėliau paskirsto darbą ir kitiems komandos specialistams: slaugytojo padėjėjams, kineziterapeutams, ergoterapeutams. Šiuo metu Kauno mieste ir rajone keturiasdešimties specialistų komanda lanko daugiau nei 700 pacientų.
 
Tiesa, koordinatorės vaidmuo neapsiriboja darbo organizavimu. Ji bendrauja su pacientų artimaisiais, dažnai su užsienyje gyvenančiais vaikais, kurie iš toli nori sužinoti, kas ir kada lanko jų tėvus. Ne mažiau dėmesio skiria ir komandai. Specialistai dirba savarankiškai ir kolegas mato retai, todėl koordinatorė stengiasi neprarasti ryšio su kiekvienu komandos nariu ir rūpinasi jo savijauta.
 
„Einame ne į kabinetą, o pas žmogų į namus, į jo asmeninę erdvę, – pasakoja ir pati pacientus lankanti G.Mitrauskė. – Ten pacientai atsiveria kur kas labiau nei gydymo įstaigoje, o kartu su jų pasakojimais parsinešame ir dalį jų rūpesčių. Todėl man svarbu, kad kolegos neperdegtų ir žinotų: prireikus palaikymo ar tiesiog norint pasikalbėti, mano durys visada atviros. Dalijamės sėkmėmis, nesėkmėmis, išklausome vieni kitus.“
 
Šiandien tai didelė ir darni komanda, tačiau jos pradžia buvo kur kas kuklesnė. Ją gerai prisimena Andželika Barsuk, kuri į klinikų tinklą „Meliva“ atėjo 2019 metais ir buvo antroji komandos slaugytoja. Vėliau ji dirbo koordinatore, o šiandien vadovauja Vidurio vakarų Lietuvos slaugos namuose komandoms Kaune, Klaipėdoje ir Tauragėje. Kartu su koordinatoriais ji sprendžia kasdien kylančius iššūkius, o su darbuotojais ieško būdų, kaip tobulinti paslaugas ir pasirūpinti pačiais specialistais.
 
„Pradžioje komandą sudarė tik trys specialistai: slaugytoja, kineziterapeutė ir slaugytojo padėjėja. Tuomet lankėme vien Julijanavos padalinio pacientus. Apie tokią pagalbą žmonės beveik nieko nežinojo, todėl slaugytojos kartu su gydytojais pacientams kantriai pasakodavo, kokias paslaugas galime suteikti namuose. Pacientai svetimus žmones į namus įsileisdavo nedrąsiai. Komandai augant, paslaugas pradėjome teikti ir kitų Kauno klinikų pacientams, o įvedus slaugos poreikio vertinimo klausimyną jas ėmė gauti visi, kurie atitinka kriterijus. Dabar pacientai mūsų atvykimo nekantriai laukia“, – dalijasi A.Barsuk.
 
Pasitikėjimas augo kartu su komanda. Šiandien klinikų tinklas „Meliva“ Lietuvoje turi septynias slaugos namuose komandas, kuriose dirba 145 specialistai. Paslaugos teikiamos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Tauragėje, Joniškyje ir Rokiškyje.
 
Sprendimai čia ir dabar
 
Pas naują pacientą pirmoji atvyksta slaugytoja. Kauno komandos slaugytoja Vaida Pabarčienė pasakoja, kad darbo diena prasideda dar išvakarėse.
 
„Vakare suplanuojame kitos dienos maršrutą. Kiekvienam pacientui stengiamės iš anksto pranešti atvykimo laiką – žinodami, kada atvyksime, jie jaučiasi gerokai ramiau“, – tikina V.Pabarčienė.
 
Pirmojo vizito metu slaugytoja įvertina paciento sveikatos būklę ir, aptarusi ją su artimaisiais, sudaro slaugos planą bei nusprendžia, kokių dar specialistų pagalbos reikės. Vėliau ji užtikrina kasdienę priežiūrą: ima kraują tyrimams, atlieka infuzijas, vykdo gydytojo paskyrimus ir prižiūri žaizdas. Nors dienotvarkė suplanuota, darbas retai būna nuspėjamas – slaugytojos dirba vienos, o pacientų aplinka bei būklė skirtingos, todėl kiekvienas apsilankymas gali pakrypti netikėta linkme.
 
Greitai įvertinti padėtį ir savarankiškai priimti sprendimus slaugytojai tenka kone kasdien. Pasak Šeimos medicinos slaugos vadovo M.Ivaševičiaus, būtent ši atsakomybė labiausiai išskiria slaugą namuose.
 

„Slaugytojos neša didžiulę atsakomybę, nes sprendimus dažnai tenka priimti čia ir dabar. Ištikus ūmiai būklei, reikia kritiškai įvertinti situaciją ir nedelsiant nuspręsti, ką daryti. Komanda yra, bet ji ne už gretimų durų. Stacionare prie paciento iškart atskuba keli medikai, o namuose paskambinus gydytojui šis ne visada gali atsiliepti. Būna, kad slaugytoja randa pacientą parkritusį, galbūt su klubo sąnario lūžiu, ir turi nuspręsti, kaip jam saugiai padėti, kol atvyks pagalba. Šiame darbe reikia ne tik žinių, bet ir patirties bei vidinės stiprybės, nes nuo slaugytojos sprendimo dažnai priklauso tolesnė paciento būklė“, – sako „Meliva Lietuva“ Šeimos medicinos slaugos vadovas Mantas Ivaševičius.

 
Arčiausiai žmogaus
 
Slaugytojo padėjėja Ineta Zelenekienė Kauno komandoje dirba jau beveik penkerius metus. Jos sritis – kasdienė paciento higiena: maudymas, plaukų ir nagų priežiūra, gulinčių ligonių prausimas lovoje. Pasak jos, svarbiausia šio darbo dalis – pelnyti žmogaus pasitikėjimą.
 
„Iš pradžių daugelis pacientų jaučiasi nejaukiai, nes higiena yra intymus dalykas. Svarbu viską daryti taktiškai ir subtiliai, kad žmogus atsipalaiduotų. Kai atsiranda pasitikėjimas, pacientai jau laukia kito mano apsilankymo, kai kurie nuo pat ryto, su kava ir saldainiais“, – šypsosi I.Zelenekienė.
 
Artimas kontaktas ir atidus žvilgsnis specialistei leidžia pirmajai pastebėti pavojingus signalus.
 
„Prausdama pacientą matau visą jo kūną. Kartą pastebėjau mėlynę ir paklausiau, iš kur ji. Pacientas numojo ranka, esą tik užsikabino ir susitrenkė. Paaiškėjo, kad jis buvo nukritęs ir susilaužęs šlaunikaulį, bet visą parą niekam nieko nesakė. Iškart paskambinau slaugytojai, ir buvo iškviesta greitoji pagalba“, – prisimena slaugytojo padėjėja.
 
Anot M.Ivaševičiaus, tokie atvejai rodo, kokia svarbi yra padėjėjų grandis.
„Slaugytojo padėjėjai prie paciento praleidžia daugiausia laiko, todėl dažniausiai pirmieji pastebi, kad jo būklė blogėja, ir praneša kitiems komandos nariams. Nuo to, kaip greitai užfiksuojama problema, tiesiogiai priklauso paciento sveikata ir gyvenimo kokybė. Pats dirbau slaugytojo padėjėju, todėl gerai žinau, kiek atsakomybės reikalauja šis darbas“, – sako M.Ivaševičius.
 
Vis dėlto, pasak vadovo, valstybės lygmeniu šis darbas vertinamas nepakankamai: 2025 metais. Sveikatos apsaugos ministerija slaugytojo padėjėjo paslaugos įkainį sumažino 30 procentų.
 
„Šis sprendimas palietė ne tik privačias, bet ir viešąsias įstaigas. Darbo kodeksas neleidžia mažinti atlyginimų nesumažinus etato, be to, tai būtų neetiška darbuotojų atžvilgiu. Tačiau ir pakelti padėjėjams atlyginimų tiek, kiek kitiems specialistams, negalėjome. Jei įstaiga atlyginimus pakelia, o metų viduryje valstybė įkainį sumažina trečdaliu, kyla klausimas, iš ko juos mokėti“, – svarsto M.Ivaševičius.
 
Gydo judesiu
 
„Kai atvykstu po Inetos ar kitos kolegės apsilankymo, matau, kaip pasikeičia pacientų nuotaika. Sutvarkyti plaukai ir nukirpti nagai pakelia ūpą, o emocinė sveikata mūsų darbe yra pirmasis žingsnis. Tik kai žmogus jaučiasi gerai ir mumis pasitiki, galime judėti toliau“, – sako kineziterapeutė Šarūnė Penkauskaitė, prie komandos prisijungusi prieš pusmetį.
 
Užsiėmimus ji pritaiko pagal kiekvieno būklę: dirba su pacientais po insulto ar sergančiais demencija, taiko mobilizacijos pratimus, pasyviąją kineziterapiją bei specialią įrangą. Pasak specialistės, būklė pagerėja ne visada, tačiau ne mažiau svarbu išsaugoti esamus žmogaus gebėjimus.
 
Lygindama darbą ligoninėje ir namuose, Š.Penkauskaitė pastebi esminį skirtumą: „Ligoninėje pacientų srautas didelis, kiekvienam skirti pakankamai dėmesio sunkiau, o vien užrašas „Procedūrinis kabinetas“ žmogui sukelia įtampą. Namuose pacientas jaučiasi saugus, todėl ir kineziterapija vyksta sklandžiau. Labiausiai džiugina, kai žmonės įsitraukia patys. Iš pradžių daugeliui trūksta noro, o vėliau jie patys įsigyja priemonių ir mankštinasi net tomis dienomis, kai neatvykstame.“
 
M.Ivaševičius priduria, kad judesys gydo ne tik kūną.
 
„Kineziterapija veikia ir kaip nemedikamentinė depresijos prevencija, o vyresniems žmonėms, daug laiko praleidžiantiems namuose, tai ypač svarbu. Pamatę pirmuosius rezultatus, pacientai noriai įsitraukia ir nekantriai laukia kito užsiėmimo. Vyresnio amžiaus žmogaus raumenims judesio reikia nuolat, todėl stengiamės ne tik pasiekti pažangą, bet ir išmokyti pacientus bei jų artimuosius, kaip ją išlaikyti“, – sako M.Ivaševičius.
 
Daugiau nei žaidimai
 
Kol kineziterapeutai padeda pacientams atgauti bendrą judrumą, ergoterapeutai koncentruojasi į konkrečius kasdienius įgūdžius. Pačiam pavalgyti, apsirengti ar pasirūpinti savimi: sveikam žmogui tai – kasdienybė, o daugeliui slaugos namuose pacientų – tikslas, kurio siekiama savaitėmis.
 
„Vyresni pacientai dažnai nežino, kas yra ergoterapija, todėl paaiškinu paprastai: tai rankų mankšta. Stipriname rankų raumenis, laviname smulkiąją motoriką ir koordinaciją, iš naujo mokomės atlikti kasdienius darbus. Kai kam reikia specialių įrankių ar pagalbinių priemonių, kitiems reikia pritaikyti namų aplinką. Kai pradedame dirbti, pacientai greitai supranta šių užsiėmimų prasmę“, – pasakoja ergoterapeutė Agnė Taparauskaitė.
 
Ilgainiui su pacientais užsimezga ir artimesnis ryšys.
„Kartais žmogui reikia ne tiek procedūros, kiek žmogiško kontakto ir pokalbio. Juokauju, kad gyvų senelių neturiu, bet turiu darbą, kuriame pas kai kuriuos pacientus važiuoju lyg pas senelius. Klausausi jų pasakojimų apie gyvenimą – jie tikrai turi ką papasakoti“, – šypsosi ergoterapeutė.
 
Anot M.Ivaševičiaus, ergoterapeutai slaugos namuose komandose atsirado palyginti neseniai, todėl jų darbo vertę ir pacientai, ir specialistai dar tik pradeda suprasti.
 
„Tik prieš porą metų, pasikeitus teisės aktams, ergoterapeutas tapo privalomu komandos nariu, nors užsienyje tokie specialistai ruošiami jau apie dvidešimt metų. Artimieji kartais skeptiškai klausia, ar ergoterapeutas su pacientu tik žaidimus žaidžia. Tačiau kai žmogus, kurio raumenys visai nusilpę, vėl pats išlaiko šaukštą, požiūris iš esmės pasikeičia – atsiranda pasitikėjimas specialistu ir motyvacija dirbti toliau“, – pasakoja M.Ivaševičius.
 
Jis priduria, kad ypač didelę naudą ergoterapija teikia sergantiesiems demencija. Nors Lietuvoje šia progresuojančia liga serga apie 40-60 tūkst. žmonių (dalis jų – nediagnozuoti) ir jos neįmanoma išgydyti, lavinant smulkiąją motoriką bei kognityvines funkcijas galima pastebimai sulėtinti ligos eigą ir ilgiau išsaugoti žmogaus savarankiškumą.
 
Rūpestis darbuotojais
 
„Komandai nuolat kartoju, kad pacientas turi būti visų sprendimų centre. Tai XXI amžiaus slauga, kai atsižvelgiama į kiekvieno žmogaus poreikius. Lietuvoje vis dar dažnai taikomas XX amžiaus biomedicininis modelis, kai visiems, turintiems tą pačią diagnozę, taikomas tas pats gydymas. Todėl juokauju, kad viena koja dar stovime praėjusiame amžiuje, o kita – jau šiame. Mano požiūriu, į žmogų orientuota slauga prasideda nuo paprasto klausimo: kokios paslaugos norėtume patys? Juk kokią paslaugą sukursime, tokią ir gausime. Ją gausime mes, mūsų namiškiai ir draugai, nes visi kada nors būsime pacientai. Todėl mano tikslas yra suburti tokią komandą, kad norėčiau, jog būtent jie atvažiuotų pas mane ar mano artimuosius“, – sako M.Ivaševičius.
 
Pasak vadovo, teikiamų paslaugų kokybei didelę įtaką daro ir komandos narių savijauta, todėl rūpestis jais prasideda nuo pirmųjų darbo dienų.
 
„Naujas darbuotojas bent savaitę važinėja kartu su patyrusiu kolega, o ką tik studijas baigusiems kartais prireikia ir dviejų savaičių. Darbuotojų nuomonės nuolat klausiame ir vėliau: kasmet atliekame anoniminę apklausą, kurioje jie vertina ne tik įstaigą, bet ir tiesioginius vadovus. Vadovams taip pat yra kur augti, o apklausa parodo, kur turime pasitempti“, – teigia M.Ivaševičius.
 
Kad vadovai iš tiesų įsiklauso į darbuotojų nuomonę, patvirtina ir patys specialistai.
 
„Su vadovais bendraujame paprastai ir atvirai: bet kokiu klausimu galima kreiptis, nes žinai, kad būsi išgirstas. Visomis darbui reikalingomis priemonėmis esame aprūpinti, nereikia nieko įrodinėti. Kai vadovai rūpinasi mumis, mums lengviau rūpintis pacientais, o pacientas šilumą pajunta iškart“, – sako slaugytojo padėjėja I.Zelenekienė.
 
Tai atsispindi ir skaičiuose. Anot M.Ivaševičiaus, darbuotojų kaita klinikų tinkle „Meliva“ pernai siekė 8 proc., nors tarptautinė praktika rodo, kad sveikatos priežiūros sektoriuje įprasta kaita yra 15-20 proc.
 
Vis dėlto specialistų trūksta: „Meliva“ slaugos namuose komandoms visoje šalyje stinga dvylikos bendrosios praktikos slaugytojų etatų.
 
„Lietuva čia ne išimtis, tai – pasaulinė problema. Į slaugą dažnai stoja jaunuoliai, neturintys aiškaus supratimo apie šio darbo specifiką, o baigę studijas supranta, kad ši sritis ne jiems. Studijuodamas užsienyje mačiau, kad norint stoti reikalaujama motyvacinio laiško. Jei toks reikalavimas būtų ir pas mus, galbūt stojančiųjų būtų mažiau, tačiau dirbti slaugytojais eitų gerokai daugiau žmonių“, – svarsto M.Ivaševičius.
 
Poreikis auga, finansavimas – ne
 
Statistika rodo, kad slaugos paslaugų namuose poreikis sparčiai didėja. Šiuo metu mobiliosios „Meliva“ komandos Lietuvoje slaugo 2903 pacientus – per dvejus metus mobiliųjų komandų slaugomų pacientų padaugėjo daugiau nei dvigubai. Pasak M.Ivaševičiaus, kasmet slaugomų pacientų skaičius išauga dar 20-30 proc.
 
Vadovo teigimu, slauga namuose naudinga ne tik pacientui, bet ir valstybei. Jos tikslas yra kuo ilgiau išlaikyti žmogų savarankišką ir išvengti nereikalingų hospitalizacijų.
 
„Dalis pacientų iš stacionaro grįžta blogesnės būklės, nei išvažiavo. Ligoninėje jie patiria stresą, valgo kitokį maistą, gauna mažiau kalorijų, praranda raumenų masę, neretai grįžta su pragulomis. Be to, ir valstybei ekonomiškai apsimoka žmogų kuo ilgiau išlaikyti namie. Para ligoninėje, priklausomai nuo skyriaus, kainuoja apie 300 eurų, o slauga namuose, net jei tą dieną pas pacientą atvyksta trys specialistai, apie 70 eurų. Lova slaugos ligoninėje per metus kainuoja 36 tūkstančių eurų, o slauga namuose, net jei pacientui nustatytas didelis poreikis ir paslaugas jis gauna visas 365 dienas, apie 6,6 tūkstančių eurų“, – skaičiuoja M.Ivaševičius.
 
Vadovui nerimą kelia tai, kad finansavimas neatliepia realaus paslaugų poreikio. Slaugos paslaugos namuose apmokamos pagal kvotas, o nuo kitų metų jas svarstoma dar labiau apriboti.
 
„Pagal sutartis su ligonių kasa šią paslaugą privalome teikti. Kol kas visos viršsutartinės paslaugos buvo apmokamos 100 procentų, tačiau nuo kitų metų sutartis su privačiomis įstaigomis planuojama sumažinti 6 procentais, palyginti su 2025-ųjų sutarčių suma. Paslaugų poreikis didėja, vadinasi, bus vis daugiau pacientų, kurie paslaugų gali nebegauti, – sako M.Ivaševičius. – Tiesa, šiuo metu svarstomi VLK paslaugų apmokėjimo tvarkos pakeitimai bei sąrašas paslaugų, kurioms nebūtų taikomi finansavimo ribojimai. Projekte svarstoma įtraukti ir slaugos paslaugas – jeigu tai būtų padaryta ir slaugos paslaugos būtų įtrauktos į pirmąją prioritetinių paslaugų grupę, tai būtų didelė paskata jas maksimaliai plėsti ir patenkinti nuolat augantį slaugos poreikį.“
 
Šiemet „Meliva“ slaugos namuose komandą subūrė ir Rokiškyje, mat vietinis pirminės sveikatos priežiūros centras nutraukė sutartį su klinika ir nustojo teikti slaugos paslaugas namuose prie jos prisirašiusiems pacientams.
 
„Rajone daugiau niekas jų neteikia, tad kas pasirūpins pacientais? Sukūrėme komandą, nors ligonių kasa perspėjo, kad šių paslaugų apmokėjimas negarantuotas“, – pasakoja vadovas.

---

 
Iššūkiai – bendri
 
Maža poliklinika paciento namuose
Jūrininkų poliklinikos išplėstinės praktikos slaugytoja, Pagalbos namuose tarnybos vadovė Ingrida Veitienė:
 
- Slaugos paslaugų namuose poreikis kasmet didėja. Kas, jūsų patirtimi, jį lemia?
 
- Iš tikrųjų poreikis auga, ir ne vien dėl to, kad sensta mūsų visuomenė ar daugėja pacientų, kuriuos vienu metu kamuoja kelios ligos ir kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Jis auga ir todėl, kad paslauga tampa vis žinomesnė. Apie ją kalbasi kaimynai, artimieji pasakoja draugams, pažįstamiems, žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Vis dažniau sulaukiame artimųjų, kurie sako: mūsų kaimynai ar draugų tėvai gauna šias paslaugas, gal jos priklausytų ir mūsų artimajam? Tai jau mūsų įdirbio rezultatas: savo darbu parodėme, kokia naudinga ši paslauga žmogui.
 
- Paslaugos apmokamos pagal ligonių kasos nustatytas kvotas. Ar jos atliepia realų poreikį?
 
- Kvotų tikrai nepakanka, ir tai kelia klausimų. Kokį Lietuvos strateginį dokumentą bepaimtumėte, visuose rašoma, kad visuomenė sensta ir paslaugų poreikis didės. O kvotos vis tiek nustatomos pagal praėjusiais metais suteiktas paslaugas. Todėl jas viršijame, kitaip tiesiog neįmanoma. Komandos prisitaiko, o įstaiga laviruoja, nes pacientas visada yra pirmoje vietoje.
Kaip sako mūsų poliklinikos direktorius Saulius Dabravalskis, ši komanda įstaigai nėra pelninga. Tačiau jos vertė kitur. Slauga namuose leidžia pacientams laiku gauti kvalifikuotą pagalbą, padeda greičiau atsigauti po ligų ar operacijų, ilgiau išsaugoti savarankiškumą ir mažina hospitalizacijų riziką. Kadangi ši paslauga glaudžiai susijusi su šeimos medicina, paciento būklę galime įvertinti operatyviai, o ūmiais atvejais greitai priimti sprendimus. Be to, sunkiausi pacientai gauna pagalbą namuose, todėl sumažėja vizitų pas šeimos gydytojus, o kitiems atsiveria galimybė greičiau pas juos patekti. Tai tarsi maža poliklinika paciento namuose, ir šiandien ji tikrai puikiai veikia.
Galime pasidžiaugti ir rezultatais. Štai žmogus po užsiėmimų pats išgeria rytinį kavos puodelį jo neišlaistydamas ir tuo džiaugiasi. Arba 96 metų pacientas, trejus metus pats nebuvęs parduotuvėje, vėl nueina ir apsiperka. Tokie pasiekimai motyvuoja ir pačią komandą, ir yra akivaizdus įrodymas, kad paslauga naudinga.
 
- Kuriamas ilgalaikės priežiūros paslaugų modelis. Kaip jis gali paveikti slaugą namuose?
 
- Mums tai kelia nerimą. Vis dar neaišku, kaip naujoji sistema veiks praktikoje, kaip atsakomybės bus pasidalytos tarp sveikatos ir socialinio sektorių, kokie bus finansavimo mechanizmai ir ar ateityje pacientams neteks papildomai mokėti už medicininės slaugos paslaugas. Kyla ir pagrindinis klausimas, į kurį negauname atsakymo: kodėl turime ardyti sistemą, kuri šiandien veikia ir duoda gerų rezultatų?

---

 
Krūvis persikelia iš ligoninių į namus
 
Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorius Vilius Povilionis:
 
- Kokias slaugos paslaugų namuose tendencijas pastebite Pasvalio rajone?
 
- Visuomenė sensta, didėja informuotumas, todėl ir šių paslaugų poreikis auga. Pokyčius jaučia net ligoninės: slaugomų pacientų joms mažėja, nes dalis krūvio persikėlė į namus. Žmonės pasitiki šia paslauga, todėl net ir sudėtingesnės būklės pacientai renkasi slaugą namuose, o ne ligoninėje. Į stacionarą patenka tik sunkiausios būklės ligoniai, kuriems reikalinga priežiūra visą parą.
Šios paslaugos įvairialypės. Jos apima ne tik medicininę pagalbą, bet ir judėjimą, bendravimą. Vien dėmesys ir žmogiškas kontaktas pacientams turi didžiulę vertę.
 
- Ar sutartys su ligonių kasa leidžia suteikti tiek paslaugų, kiek jų reikia jūsų rajono gyventojams?
 
- Kvotos mažesnės, nei reikėtų, tačiau kol kas ligonių kasos už suteiktas paslaugas moka ir dėl jų apimčių nesiginčija. Vis dėlto būtų saugiau, jei būtų galimybė turėti didesnes kvotas. Sudaromos standartinės sutartys, nuo jų nukrypti sunku, o įrodyti, kad turime daugiau pacientų ar galimybių teikti paslaugas, nėra lengva.
Žinoma, rajonas rajonui nelygus. Turime nemažą slaugytojų komandą, todėl galime suteikti viską, ko žmogui reikia namuose: paimti kraują tyrimams, sulašinti lašelines, perrišti pragulas, atlikti kineziterapijos procedūras. Bendrame kontekste galbūt atrodome kaip daug paslaugų teikianti įstaiga, bet jas užtikriname todėl, kad turime tam reikiamus resursus.
 
- Svarstoma sujungti slaugos ir socialines paslaugas. Kaip vertinate tokius planus?
 
- Pats paslaugų jungimas galbūt ir naudingas, tačiau kalbama ir apie finansavimo šaltinių atskyrimą. Jei ligonių kasos finansavimas slaugai namuose mažėtų, lieka neaišku, ar prie integruotų paslaugų kūrimo prisidėtų savivaldybės. Mums svarbiausia išlaikyti bent dabartines apimtis. Esame suplanavę personalą ir darbus, įsigiję transporto priemonių ir pasirengę šią paslaugą teikti tiek, kiek jos reikia.