- Pradėkime nuo skaudulių – neseniai Kaune nusižudė slaugytoja. Suicido atvejų būta ir kitose gydymo įstaigose. Daug kalbama, kad slaugytojo specialybė tinkamai neįvertinama. Jiems tenka milžiniški darbo krūviai. O kur dar tarp medikų vis pasigirstantys mobingo skandalai...
 
- Gili užuojauta artimiesiems. Kas gali pasakyti, kas to žmogaus širdyje. Pasaulyje daug skausmo, negatyvo, o dar karo kontekstas. Susideda krūva slegiančių dalykų – žmogus nebeatlaiko. Vis dėto iš gyvenimo išeiti pasirenka nebūtinai slaugytojai ar medikai. Manau kiekvienos profesijos atstovams yra galimybė palūžti. Požiūris į gyvenimą ir pasirinktą specialybę priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jei myliu šalia esantį žmogų ar darbą, iš jo nematau jokio spaudimo ar mobingo.
 
- Vadinasi, mylite savo darbą...
 
- Vos baigusi studijas, Panevėžio ligoninėje pradėjau dirbti valytoja. Paskui tapau slaugytoja, vyresniąja slaugytoja ir galiausiai – vyriausiąja slaugos administratore. Vis dėlto karjera to nepavadinčiau. Tai – pašaukimas. Savęs niekur kitur neįsivaizduoju, kaip tik slaugoje galėdama padėti žmonėms, juos pašnekinti, palaikyti, patarti ir matyti problemą iš esmės.
 
- Kaip jūs pajautėte turinti pašaukimą?
 
- Įtaką tikriausiai padarė mama. Nuo mažens mačiau, kaip ji atsidavusi dirba slaugytoja. Beje, vaikystėje man patiko žaisti su lėlėmis, jas slaugyti. Kitur savęs nė nemačiau. Plano B nė nebuvo. Man malonu galėti padėti žmonėms. Užmezgus ryšį su pacientu, vėliau ir gatvėje susitikus smagu pasisveikinti. Žinai, kada jų vaikai egzaminus laiko, kokios jų bėdos ir džiaugsmai. Tai – gyvenimas šalia žmonių, kuriems tavęs reikia.
 
- Tiek daug savęs atiduodama gaunate teigiamą atgalinį ryšį?
 
- Kiekviename darbe yra atgalinis ryšys, jį pamatyti ir pajusti padeda seminarai, konferencijos, organizuojamos paskaitos, kurių metu kalbama, kaip save pateikti, kaip tam tikrą situaciją išgyventi, kaip elgtis, kaip spręsti psichologines problemas.
Nesijaučiu nereikšminga ar antraeile. Jaučiuosi svarbia komandos dalimi. Tai – komandinis darbas: kaip slaugytojai negali nieko padaryti be gydytojų, taip ir gydytojai be slaugytojų – it surištomis rankomis.
 
- Kai kurie gydytojai ima prisibijoti slaugytojų, kad šiems išplėtus praktikas, ir duoną atimti gali – kone gydytojais taps.
 
- Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Išplėstinė slauga visada gerai. Smagu, kad turėsime galimybę įgyti daugiau žinių, baigti mokslus. O kaip tai veiks praktiškai, pamatysime po kurio laiko.
 
- Sakoma, į mirtį žmogų reikia palydėti. Šiais laikais slaugytojai dažnai būna tie, kurie mirštančiuosius laiko už rankos...
 
- Mirčių mačiau nemažai, tai – neišvengiama. Nors matome skaudžių atvejų, gera, kai garbingo amžiaus žmogus, laikant jį už rankos miršta su šypsena. Stengiamės, kad jie išeitų oriai, be skausmų. Tai yra mūsų galioje.
 
- Gerai, kad slaugoje galias praplečia techninės naujovės, pavyzdžiui, mobilūs keltuvai, kurie lengvina ir slaugytojams kasdienybę. Jaučiasi po darbo dienos, kad ir nugara ne taip pavargo nuo pacientų kilnojimo?
 
- Ilgus metus slauga buvo kaip podukra, slaugytojas – vos ne pagalbinis darbuotojas. Šiandien einame koja kojon su inovacijomis. Mus gelbsti lubiniai, hidrauliniai keltuvai, kurie ir pragulų profilaktiką lengvina, ir mažina jų atsiradimo riziką. Priemonių, kaip padėti slaugytojoms, – taip pat daug. Gydymo įstaigų, bent jau mūsų Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, renovuoti skyriai turi lubinius, mobilius keltuvus, kurie padeda pacientą ir į vonią įkelti, ir kitas manipuliacijas atlikti. Taip didėja ir paciento saugumas, kad šis neiškristų, nepatirtų tam tikrų nepatogumų ar sunkumų keliant rankomis.
 
- Istoriškai taip susiklostė, kad slaugytojo profesija laikoma išskirtinai moteriška. Stiprios vyrų rankos čia gerai pasitarnautų...
 
- Mitas, kad slaugytojomis gali būti tik moterys, išsklaidytas. Savo gydymo įstaigoje turime ne vieną slaugytoją vyrą. Kartais tikrai reikalingos stiprios rankos, todėl džiaugiamės jas turėdami. Yra tam tikrų intervencijų ir manipuliacijų, pavyzdžiui, operacinės, intervencinės radiologijos padalinyje, kur paprastai vyrai jas dažniau atlieka. Vyrai slaugytojai ir pacientų yra priimami teigiamai.
 
- Kai gydymo įstaigose tiek daug pažangios įrangos, slauga namuose atrodo adekvati paslauga?
 
- Kas neturi galimybės slaugyti patys, neturi tam tikrų įgūdžių, slauga namuose – išsigelbėjimas. Kaip tai atrodo praktiškai, nežinau, bet skamba patraukliai – dirba didelė komanda: ne tik slaugytojas, bet ir gydytojas, kineziterapeutas, socialinis darbuotojas.
 
- Artėja Tarptautinė slaugytojų diena, minima gegužės dvyliktą dieną. Ką su komanda suplanavote?
 
- Tai – viena pagrindinių mūsų metų švenčių. Visi slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai yra kviečiami į renginį, jiems organizuojama dviejų dalių konferencija, vėliau linksmoji dalis – šventinis koncertas ar spektaklis. Visą programą nusprendžiame drauge taryboje, padiskutuojame ir išklausę visų pasiūlymus randame priimtiniausią formą. Šiemet mūsų laukia koncertas.

---

 
Dosjė
1997 m. baigė Panevėžio kolegiją.
1997m. – Priėmimo skyriaus slaugytoja Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
1998-2012 m. – bendrosios praktikos slaugytoja Respublikinėje Panevėžio ligoninėje Hemodializės skyriuje.
2009 m. – Klaipėdos universitete įgijo slaugos bakalaurą.
2012 m. – bendrosios praktikos slaugytoja Respublikinėje Panevėžio ligoninėje Kardiologijos skyriuje.
2021 m. – Kauno technologijos universitete (KTU) įgijo vadybos ir administravimo magistrą.
Nuo 2023 m. – vyriausioji slaugos administratorė Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
Nuo 2015 – Panevėžio kolegijoje dėsto slaugą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!