Išsenka fiziškai ir emociškai
 
Evelinos istorija – ne išimtis. „Daugiau nei dvejus metus dirbau po šešias dienas per savaitę, po dvylika valandų per parą. Po tokių dienų grįždavau namo leisgyvė“, – pasakoja gydytoja S., dvidešimties metų patirtį turinti chirurgė. 
 
Perdegimas jai pasireiškė ne tik emociniu, bet ir fiziniu išsekimu – smarkiai sutriko sveikata. Gydytoja buvo nusiųsta į dienos stacionarą, kur nuovargį padėjo mažinti terapiniai užsiėmimai. Anot jos, perdegimui įtakos turėjo nesureguliuoti pacientų srautai, kitų gydytojų spaudimas, taip pat stipri empatija, skatinusi priimti daugiau pacientų, nei realiai įmanoma.
 

Perdegimas paliečia ne tik fizinę, bet ir emocinę būseną. Tai patvirtina gydytoja dietologė ir knygos apie medikų kasdienybę „Poliklinika arba netikėti medžiai“ autorė Barbora Jarašūnė: „Vienas kertinių perdegimo elementų šalia emocinio išsekimo ir sumažėjusio darbingumo – cinizmas, kuris veikia kaip savisauga. Perdegus santykiai nuasmeninami, užsisklendžia empatijos užuolaidos, į žmogų – tiek bendradarbius, tiek pacientus – imama žiūrėti kaip į objektą, gali būti laidomi netinkami tai situacijai komentarai.“

 
Kaip musės ant sienos
 
Nors perdegimas tarp medikų nėra retas reiškinys, apie jį kalbama nedaug. „Manau, to priežastis – vengimas parodyti žmogiškumą, jautriąją dalį, bijoma pasirodyti pažeidžiamu. Perdegęs gydytojas pasirodo nesąs visagalis, ko dažnai tikimasi“, – sako B.Jarašūnė.
 
Mediciną, pasak gydytojos, dažnai renkasi perfekcionistai, itin atsakingi žmonės, todėl pripažinti, kad nebesusitvarko, tampa dar sunkiau.
 

Šią tylėjimo kultūrą patvirtina ir su dideliu medikų personalu dirbusi medikų emocinės gerovės festivalio „Medfest“ ir iniciatyvos „Emocinės gerovės lyderiai“ autorė Kristina Kripaitienė. Jos teigimu, tam tikros nuostatos formuojasi dar studijų metu: „Prisimenu vieno rezidento pasidalinimą iš laikotarpio, kai dar dirbau poliklinikoje. Jis pasakojo, kad studentai mokomi būti tarsi „musės ant sienos“ – nematomi ir negirdimi. Šis pavyzdys, mano manymu, aiškiai parodo, kad tam tikros neigiamos patirtys ir nerašytos taisyklės formuojasi dar studijų metu ir vėliau tampa profesinės kultūros dalimi.“

 
Didžiausia žala – pagarbos stoka
 
„Medikų perdegimas kyla ne dėl vienos priežasties, – sako K.Kripaitienė. – Viskas prasideda nuo didelio kiekio biurokratijos ir psichologinio krūvio, kuris yra neišvengiamas dėl atsakomybės už pacientus.“
Problemą, anot jos, dar labiau gilina organizaciniai veiksniai. „Matau, kad situaciją kur kas labiau apsunkina nuolatinis darbas per kelias įstaigas ir prasta organizacinė kultūra: sveikatos sektoriuje daug konkurencijos, mobingo ir gilios atskirties tarp administracijos, gydytojų bei slaugytojų.“
 
„Didžiausią žalą daro ne patys darbo procesai, o vadovų lyderystės įgūdžių trūkumas, pagarbos stoka ir ydinga kultūra, kurioje nėra vietos komandiškumui“, – aiškina K.Kripaitienė.
 
Pasak jos, gydytojai dažnai lieka vieni su savo problema. „Medikai iš tiesų paliekami vieni prieš neproporcingą krūvį ir atsakomybę, nes šiuo metu tiesiog nėra veikiančių reguliavimo mechanizmų, kurie juos apsaugotų.“
 
Nenubrėžė ribų 
 
Šeimos gydytoja G., turinti 36 metų patirtį, džiugiai prisimena savo karjeros pradžią: „Buvau pilna optimizmo, norėjau išgelbėti pasaulį, su pacientais kalbėjome apie viską. Norėjau būti draugė, būti pasiekiama pacientams net ir telefonu po darbo.“
 
Ilgainiui toks atsidavimas atsisuko prieš ją pačią: „Atsiradus socialinėms medijoms, pacientai prarado pagarbą ir ribų suvokimą – kreipiasi bet kuriuo paros metu įvairiais klausimais.“
 
Kadangi dirba nedidelėje klinikoje, gydytoja sako priėmusi visus norinčius apsilankyti pacientus: dirbo viršvalandžius, administraciniai darbai vogė asmeninį laiką. „Pasigendu pagarbos sau kaip gydytojai, manau, kad per daug savęs atidaviau“, – sako ji.
 
Bėdos pasikartojo
 
Perdegimas – nebūtinai vienkartinė patirtis. Straipsnio pradžioje minėta odontologė Evelina su juo susidūrė dar kartą – prieš pusantrų metų. Šįkart jis pasireiškė migrena, nerimu ir nemiga. Medikamentų vartoti šį sykį ji nenorėjo, todėl pasiryžo ieškoti kitų būdų sau padėti. „Atsitraukti nuo visko – pirmas gelbėjimosi ratas patyrus perdegimą“, – sako ji.
 
Kelis mėnesius Evelina praleido streso ligų dienos stacionare. Sugrįžti į darbą buvo sudėtinga, net ir sumažinus krūvį. „Netoleravau nuovargio, atrodė, kad vėl atkrisiu. Supratau, kad galų gale reikia ieškoti prasmės ne tik darbe.“
 
Galiausiai ji atrado naujus pomėgius ir savanorystę, o darbe ėmė brėžti ribas: „Pacientus pradėjau mokyti taikytis prie manęs: nebedirbau vakarais, nebeatsakiau į žinutes socialiniuose tinkluose.“
 
Emocinė gerovė – vadovų atsakomybė
 
„Tai tik pavienės savisaugos pastangos, o ne sistemos nuopelnas“, – pastebi medikams skirtų socialinių projektų organizatorė K.Kripaitienė. Jos teigimu, emocinė gerovė sveikatos sistemoje vis dar nėra laikoma prioritetu.
 
„Emocinė gerovė negali likti tik proginė tema ar kosmetinis veiksmas. Tai privalo tapti strateginiu kiekvienos gydymo įstaigos prioritetu ir tiesiogine vadovų atsakomybe, perkeliant mediciną iš „išgyvenimo režimo“ į tvarią darbo kryptį“, – įsitikinusi pašnekovė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!