Rugsėjo 8 d. vykusiame Vilniaus maratone antrąją vietą moterų grupėje užėmė Lina Vasiljevienė – Ignalinos rajono savivaldybės sveikatos centro gydytoja psichiatrė. Nuo nugalėtojos, profesionalios maratonininkės Mildos Eimontės, ji atsiliko tik 2 min. 55 sek. L.Vasiljevienė 42,195 kilometrus įveikė per 2 val. 50 min. 15 sek. Tai – pirmasis moters maratonas, o sportuoti ji pradėjo vos prieš kelerius metus, 2020-aisiais.
 
Pokalbio metu L. Vasiljevienė tvirtino: „Tai, ką mes įsivaizduojame galintys, ir ką galime iš tiesų – du skirtingi dalykai. Žmogaus galimybės kur kas didesnės, nei jis galvoja.“
 
Palaikė kompaniją dukrai
 
L.Vasiljevienės pažintis su bėgimu, kaip ir daugelio kitų, apsiribojo mokyklos laikotarpiu. „Po to apie dvidešimt metų apskritai neteko sportuoti, – pasakojo pašnekovė. – Viskas pasikeitė per pirmąjį karantiną. Tuomet vienuolikmetė dukra, nuo trečios klasės lankiusi baseiną, buvo priversta nutraukti treniruotes. Treneris įpareigojo ją palaikyti fizinį aktyvumą, kad neprarastų formos. Taip mūsų gyvenime atsirado bėgimas. Rezultatas toks, kad karantinas baigėsi, dukra grįžo į plaukimą, o aš likau trasoje. Paskui susidomėjau triatlonu ir štai jau treti metai mėgėjiškai užsiimu šiuo sportu. Tačiau maratonas man – visiška naujiena.“
 
Užsiregistravo atsitiktinai
 
„Treniruodamasi per savaitę nubėgu apie šimtą dvidešimt kilometrų, todėl tikrai negaliu sakyti, kad atėjau nesportavusi ir maratone laimėjau antrą vietą. Tačiau visuomet galvojau, kad iki maratono nesu priaugusi. Per treniruotes daugiausiai buvau įveikusi trisdešimt kilometrų, ir tai tik vieną kartą“, – prisiminė medikė.
 
Jos dalyvavimas Vilniaus maratone – visiškas atsitiktinumas. Į jį buvo užregistruota renginio išvakarėse, vietoje kito žmogaus, netikėtai pasikeitus jo planams.
 
„Taigi maratonui nesiruošiau ir apie jį negalvojau. Jis vyko sekmadienį, o penktadienį dar turėjau sunkią treniruotę, bėgau pusmaratonį su pagreitėjimais... Po registracijos sunerimau: gal išvis neišbėgsiu? Tačiau nuraminau save, kad tokiu atveju tiesiog pareisiu. Kai žmogus ruošiasi, kelia sau tikslus, neišvengiamai kyla spaudimas. O aš tik norėjau pabandyti. Gal tai ir padėjo? – svarsto antrąją vietą laimėjusi L.Vasiljevienė. – Nesu profesionalė, neturiu tikslo nustebinti. Tai suteikė laisvės.“
 
Smagus renginys
 
L.Vasiljevienė pasakoja, kad bėgti maratoną buvo lengviau, nei tikėjosi. „Iki trisdešimt penkių kilometrų savijauta buvo pakankamai komfortiška, net pati nustebau. Na, o po to beliko užbaigti tuos sunkesnius kilometrus – juk didžioji distancijos dalis jau įveikta“, – pasakojo ji. – Tokiame dideliame renginyje, kur bėga tūstančiai, niekada nesu dalyvavusi. Ten ir stotelės su vandeniu, ir palaikantys būgnijantys personažai – pūkuotukas, vienaragis...
 
Pradžioje buvo net faina, tu bėgi, aplink skamba palaikymo šūksniai. Tai suteikia jėgų. Bet paskui, kuo toliau, tuo to palaikymo mažėjo. Atkreipiau dėmesį, kad kuo tolimesnis kilometras, tuo savanoriai pasyvesni, tuo labiau pasijautė pačios fizinis nuovargis. Jėgos mažėja ir prasideda tikroji psichologinė kova už kilometrus“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
 
Pradėjo nuo kilometro
 
Pašnekovė prisimena, kad jos treniruotės su dukra prasidėjo nuo trumpučių vieno dviejų kilometrų distancijų. „Pamažu jos pradėjo ilgėti, nes organizmas pats pradėjo prašytis didesnio krūvio. Pamenu, 2021-ųjų vasarą nubėgome penkis kilometrus. Užtrukome keturiasdešimt minučių ir atrodė toks žygdarbis, kad oho! O dabar... dešimt kilometrų greičiau nubėgu“, – šypteli L.Vasiljevienė.
 
„Nei mūsų giminėje, nei šeimoje iki dukros plaukimo nebuvo nė vieno sportuojančio žmogaus. Mokykloje turėjau draugių slidininkių (Ignalina garsėja slidinėjimo tradicija), tai jos man buvo kažkas nerealaus... Dabar fizinė veikla populiari, o tuomet – retenybė. Visuomenė dar nebuvo įsisąmoninusi, kad judėjimas svarbus tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai“, – pasakoja pašnekovė.
 
Naujokams pataria neskubėti
 
Išskirtinių gudrybių, kaip paruošti organizmą didesniems fiziniams krūviams, L.Vasiljevienė neturi – tiesiog atkuria prarastas vitaminų ir mineralų atsargas, atsigaivina mineraliniu vandeniu, mėgaujasi skaniu maistu. „Esu nedidelio ūgio, tad visi stebisi, kur man tiek telpa. Bet intensyviai treniruojantis kalorijos tiesiog ištirpsta, – pastebėjo pašnekovė. – Manau, kad išsiugdyti charakterį, gebėjimą adaptuotis prie nepalankių sąlygų, pakentėti, padėjo ir naktinis darbas ligoninėje.“
 
„Manyčiau, pradedant mėgėjiškai sportuoti labiausiai kenkia bandymas spausti save į rėmus, – sako L.Vasiljevienė. – Tada nelieka džiaugsmo. O jei leidi įvykiams klostytis natūraliai, ir tie kilometrai užauga tarsi savaime, ir tas greitis atsiranda. Tiesiog reikia suteikti sau laisvę.“
 
O ar yra tekę persitreniruoti? L. Vasiljevienė neslepia – turbūt retam pavyksta to išvengti. „Nuovargis klastingas tuo, kad beveik niekada nepasireiškia iš karto. Jis kaupiasi ir pasijunta ne po dienos, o keleto, po savaitės...  Mechanizmas maždaug toks: vieną dieną gerai pavyko treniruotė, džiaugiesi ir sakai sau: rytoj padarysiu dar daugiau. Tada poryt – dar šiek tiek daugiau, ir taip toliau. Jei laiku savęs nesustabdysi – perdegimas garantuotas. Todėl treniruojantis tenka išmaniai laviruoti tarp „noriu“ ir „galiu“, – sakė antros vietos moterų kategorijos maratono laimėtoja.

---

 
Bėgo ir SAM komanda
Vilniaus Rimi maratone dalyvavo ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) komanda. Ministro patarėjas viešųjų ryšių klausimai Tomas Bagdonas teigia, kad jai atstovavo net 8 bėgikai – palyginti su ankstesniais metais, komanda buvo kaip niekad gausi.
 
Maratoną nubėgo ministras Aurimas Pečkauskas, pusmaratonį – jo patarėjas T.Badonas, maratone dalyvavo ir ministerijos kanclerė Jurgita Grebenkovienė, Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius, kiti ministerijos darbuotojai, buvusi viceministrė – dabar Vilniaus miesto vicemerė Simona Bielūnė.
 
Visą maratoną per 3 val. 38 minutes įveikęs ministras Aurimas Pečkauskas finišavo 294-tas. Ministras reguliariai bėgioja, mėgsta aktyvų laisvalaikį. Vilniaus maratonas – antroji jo įveikta tokio ilgio distancija. Pirmoji buvo Kauno maratonas pavasarį.
 
Vilniaus pusmaratonį įveikė ministro patarėjas Tomas Bagdonas, atbėgęs 891-as tarp panašiai 3000 pusmaratoninkų. „Bėgiojimas mano gyvenime atsirado prieš gerus dešimt metų kaip atsipalaidavimo ir streso valdymo priemonė. Bet tik šiemet pradėjau dalyvauti varžybose ir bėgioti ilgesnes distancijas. Lengva nebuvo, kažkur penkioliktame kilometre aplankė mintis, kad reikėtų treniruotėse rūpintis ne tik, kaip išsivalyti galvą, bet ir sustiprinti kojas. Bet nuotaika visai kita nei bėgiojant vienam, visiems rekomenduoju patirti tą bendro bėgimo jausmą“, – sakė jis. 
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!