Kaip Lenkijoje?
Lenkijoje prieš porą metų vyko masiniai protestai, kurie iš pirmo žvilgsnio priminė švenčiančių pergalę futbolo sirgalių siautėjimus. Vis gi tikrasis „Strajk Kobiet“ (moterų streiko – liet.) sukilimo tikslas – pasipriešinti Lenkijos vyriausybės sprendimui stipriai apriboti, o galop (su retomis išimtim) ir visiškai uždrausti abortus.
 
Iš mūsų bokštų žvelgiant tai atrodė tolima, sunkiai supranta. Ramino ir tai, jog mūsų visuomenė – religinga, stipriai konservatyvi tik statistiškai ar per gyventojų surašymus. Bet tai jau vakar diena.
 
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas po pateikimo jau spėjo pritarti keturių buvusių „valstiečių“, o dabar Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narių pasiūlymui Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnį papildyti krizinio nėštumo sąvoka. Jei jam bus pritarta ir Seimo posėdžių salėje anksčiau ar vėliau įstatymo pataisos taps kūnu, norinčioms nutraukti nėštumą moterims atsiras dar vienas galimai formalus susitikimas – privaloma konsultacija, kurios metu bus suteikta tik sveikatos apsaugos ministro patvirtinta informacija arba dar blogiau – sprendimus jau priėmusios moterys ir merginos bus per kaltės, gėdos, o gal net ir religijos prizmę atkalbinėjamos nuo savo sprendimo, sako pataisų priešininkai.
 
Kas tas krizinis nėštumas?
Pagal tai, kaip šią sąvoką siūlo apibrėžti įstatymo rengėjai, į krizinio nėštumo sąvoką patektų kone kas antras nėštumas ar bent kas trečia besilaukiančioji. „Krizinis nėštumas gali būti suprantamas ir kaip nėštumas, kurio moteris neplanavo, nenorėjo ir kuris jai sukelia asmeninę ar santykių krizę, o taip pat situacijos, kurių metu paaiškėja būsimo vaikelio raidos trūkumai, <..> o taip pat ir pogimdyvinės depresijos“, – sakoma aiškinamajame rašte.
 
Maža to, dar ir pačioje įstatymo pataisoje atviru tekstu sakoma, jog „pacientas, svarstantis nėštumo nutraukimą, patyręs persileidimą ar nėštumo nutraukimą, turi iš sveikatos priežiūros specialisto gauti tam tikrą sveikatos apsaugos ministro patvirtinto turinio informaciją apie teikiamą pagalbą ir konsultacijas“.
 
Šios dvi formuluotės tiek prieš svarstymus, tiek iškart ir po pritarimo joms viename komitetų sulaukė kritikos strėlių. Ekspertinių išvadų dėl to paties įstatymo į Lietuvos žmogaus teisių centrą (LŽTC) kreipėsi ir Seimo Žmogaus teisių komitetas. Jose sakoma: „Centro nuomone, tik pati moteris, atsižvelgdama į visas gyvenimo aplinkybes ir galimybes rūpintis vaiku, geriausiai gali įvertinti padėtį ir nuspręsti dėl nėštumo nutraukimo. Jai negali būti daromas institucinis ar panašus spaudimas, gėdinimas, kaltės iššaukimas ar panašūs veiksmai dėl jos sprendimo.“
 
Išvadose komitetas sako nepritariąs šiam įstatymo pakeitimui dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, „netiesiogiai ribojama teisė į laisvą moters apsisprendimą, numatant prievolę į šališką informaciją ir paslaugas“, turint mintyje, kad institucijos, į kurias siunčiamos pacientės bus suinteresuotos tik atkalbėti, sustabdyti nuo aborto, bet ne suteikti nešališką informaciją apie visas įmanomas išeitis ir sprendimus“.
 
Antra, „į Lietuvos teisinę bazę įvedama sąvoka „krizinis nėštumas“, kuria vadinami visi apsisprendimai nutraukti nėštumą, taip stigmatizuojant nėštumo nutraukimą kaip išimtinai trauminę patirtį ir kaip kraštutinį bei amoralų sprendimą“, sutrumpintose išvadose sako Lietuvos žmogaus teisių centro ekspertai.
 
Pasitelkta ir Pasaulio sveikatos organizacija
Išplėstinėje dviejų puslapių centro analizėje cituojama ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) „tokios priemonės kaip privalomos konsultacijos, šališkas informacijos teikimas <...> riboja moterų teisę saugiai nutraukti nėštumą“. Bei atkreipiamas dėmesys į svarbų momentą, kad neplanuotas nėštumas gali sukelti, daug ir įvairių minčių bei emocijų, nepaisant to, net jei priimamas sprendimas atlikti nėštumo nutraukimą savaime netampa krize“.
Gegužės gale, vadovaudamasis ta pačia PSO nuostata, nepritarimą įstatymo keitimui išreiškė ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
 
Lietuvos žmogaus teisių centras dar atkreipia dėmesį, kad su vadinamuoju kriziniu nėštumu šalyje daugiausiai dirba VšĮ Krizinio nėštumo centras. Pernai buvo atliktas socialinės žurnalistikos tyrimas (LRT laida Spalvos. Abortas, dėl kurio nesigailiu I d.). Jo metu paaiškėjo, jog nutrauktas nėštumas šioje organizacijoje pozicionuojamas kaip trauma, o apsisprendus nutraukti nėštumą konsultuojama sukeliant kaltės jausmą bei raginama dar pagalvoti, išplėstinėse LŽTC išvadose sako ekspertai. JAV gausu tyrimų apie panašaus pobūdžio organizacijas ir jų veiklą. Jos ten veikia kaip esą krizinio nėštumo centrai. Prisidengiant pagalbos teikimu moteris ir merginas, susidūrusias su neplanuotu nėštumu, iš tiesų siekiama tik atkalbėti nuo aborto, rašo Lietuvos žmogaus teisių centras.
 
Lietuvių liaudies patarlė sako „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Įstatymo iniciatorių ir ekspertų vizijos, kaip gali (ar bus) taikomas šis įstatymas kardinaliai skiriasi. O pirmieji, t.y. pokyčių šalininkai, jau dabar sako – sprendimus turės priimti SAM. Tačiau gal apie jį turėtų būti diskutuojama Seime, jo komitetuose apsvarstytos visos galimos rizikos ir tik tada būtų galima įpareigoti SAM tai įgyvendinti?

---

 
P.S. Smagus pastebėjimas apie 7 nykštukus
Yra Seime toks Žmogaus teisių komitetas, kuris irgi įtrauktas į šio įstatymo svarstymą. Jame lyg kokioje pasakoje – septyni nykštukai: vieni bardzoti, kiti jaunesni. Ir visi jie sprendžia, kaip reikės gyventi Lietuvos snieguolėms, kad jos ne nesuabejotų, jog gyvena pasakoje...

---

 
Komentaras
Seimo narė, Demokratų frakcijos atstovė Laima Nagienė:

- Šiandien visi kalba apie krizinį nėštumą ir galvoja, kad tikslas yra atkalbėti (nuo aborto – aut. past.) moterį, kuri laukiasi, bet suvokime šitą sąvoką plačiąja prasme. Krizinis nėštumas gali būti, kurio nenorėjo, neplanavo, kuris sukelia asmeninę ar santykių krizę. Į krizinį nėštumą patenka situacijos, kurių metu paaiškėja būsimo vaikelio raidos trūkumai, įvyksta priešlaikis gimdymas, persileidimas arba vaikelis gimsta negyvas. Kaip tokiais atvejais padėti mamai, kuri jo laukė, stipriai išgyvena, kad jai būtų suteikta pagalba, kad būtų centras, kurį galėtų rekomenduoti šeimos gydytojas, ginekologas.
 
Jei moteris svarsto, ar ji nori susilaukti vaikelio, o galbūt nusprendžia nutraukti nėštumą arba abejoja, gydytojas ginekologas galėtų siųsti į centrą, kur pacientė gautų visą metodinę pagalbą. Ten jai patartų specialistai, psichologai.
Tačiau jeigu mergina ar moteris yra apsisprendusi negimdyti, niekas per prievartą jos ten nesiųstų.
 
- Patikslinkite, ar šiam momentui yra galutinis nutarimas, ar siūlymas, kaip tie „centrai“ (kurios iš veikiančių organizacijų pagrindu)) būtų kuriami?
- Tikrai nėra. Čia tūrėtų pagalvoti ir apsispręsti Sveikatos apsaugos ministerija. Įstatymo idėja jog tvarką nustatytų ministerija.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!