Pamiršti dėmenys
Pabendrauti su Šakių ligoninės vyr. gydytoju Algirdu Klimaičiu susitikome simbolišku metu – ką tik nutilus šventiniams Lietuvos medicinos darbuotojų dienos akordams. Vedžiodamas ilgais ligoninės koridoriais ir besilabindamas su pacientais bei kolegomis jis pasakojo apie įstaigos gyvenimą, tačiau sutarėme: kasdienes realijas šįkart paliksime nuošalyje, modernios aparatūros neaptarinėsime ir vengsime pabodusios pandemijos temos. Norėjosi padiskutuoti apie dalykus, kurių aktualumas nemažta, o dabartinių pertvarkų kontekste – netgi auga. Tai yra apie mediko darbo sėkmes ir nesėkmes, kaip su jomis susijusi sveikatos politika bei požiūris į gydytoją ir jo misiją.
 
Diskusiją A.Klimaitis pradėjo retoriniu klausimu: kas tarpukariu buvo kaimo šviesuliai? „Tai – mokytojas, klebonas, daktaras... dar galbūt viršaitis. Aš įsivaizduoju, kad to nederėtų pamiršti ir šiandien. Gydytojai savo krašto gyvenime neturėtų apsiriboti vien profesiniu dalyvavimu. Juk tai – asmenybės, kurių išsilavinimas, pasaulio suvokimas leidžia būti pavyzdžiu bendruomenei. Deja, pastebiu tendenciją, kad ekonominiai, pragmatiniai veiksniai pradeda imti viršų ir medicina tampa labai techninė. Ir tai viena visuomenės nepasitenkinimo medicinos paslaugomis priežasčių“, – mano pašnekovas.
 
„Paklausite, kaip tai susiję? Prieš atsakydamas norėčiau prisiminti savo praktikos pradžią prieš keturiasdešimt dvejus metus. Šiuolaikinės medicinos paslaugos yra gerokai aukštesnio lygio nei tuomet, bet nepasitenkinimas atrodo didesnis. Keista? Vadinasi, priežastys glūdi ne tik finansavimo ir pažangos dalykuose, restruktūrizavimo klausimuose. Jų užuomazgas galima įžvelgti tokiame apibūdinime, kaip paslaugų teikėjas... Įsiklausykite į šią frazę ir suprasite, kad psichologiškai ji iškart suponuoja į konvejerinį darbą. Kaip sportbačių gamybą „Raudonojo spalio“ fabrike. Ir jei konvejeris užstringa – skandalas“, – skėstelėjo rankomis A.Klimaitis. Anot jo, gydytojo profesija negali tapti mechaninė. Ir netgi tais atvejais, kai kalbama apie skubią ir būtinąją pagalbą, kurią pašnekovas vadina „rajono ligoninių duona“.
 

Kitas šių laikų kabliukas – įrodymais grįsta medicina. Neneigdamas jos svarbos Šakių ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis įsitikinęs, kad paciento gydyme mokslas yra tik meistrystės dalis: „Nėra pasenęs posakis, kurį įsidėmėjau medicinos studijų metu „medicina est ars curandi“ (liet. medicina yra gydymo menas). Jis neneigia įrodymų ar mokslo žinių. Šią mintį suvokę žmonės taip pat disponavo žiniomis, kurios buvo jiems prieinamos tuo metu. Tačiau nepaisant to, jie atkreipė dėmesį, kad be žinių matmens egzistuoja ir kitas – gydytojo kūrybiškumo – matmuo. Turime kiek įmanoma išlaisvinti gydytojo galias, jo sugebėjimą pritaikyti žinias su tam tikru kūrybiškumu.“

 
„Visuomenė, turėdama fantastines technologines galimybes, mokslo pažangą, vis dėlto stokoja vieno itin svarbaus dalyko – socialinio jautrumo. Ir ši sąvoka gydytojo profesijoje neturėtų būti palikta nuošalyje – tai viena kertinių vertybių ugdant jaunąją medikų kartą. Ji turi tapti gero gydytojo apibrėžimo dalimi neapsiribojant geru amato išmanymu, mokslinių ir techninių žinių bagažu“, – pabrėžė A.Klimaitis.
 
Jis mano, kad iki šiol nepakankamai įvertinami šeimos gydytojai, kurie grįžta dirbti į gimtąsias vietas. Tokie specialistai turėtų būti papildomai motyvuojami, nes kuo ilgiau jie dirba, tuo yra vertingesni. „Geram medikui buvimas vietiniu suteikia pranašumų. Jis žino ne tik paciento ligos istoriją nuo jo gimimo, bet ir paciento šeimos narių ligas, vadinasi, kalbame netgi apie genetiką. O kur dar faktas, kad tokiam gydytojui ne paslaptis ir paciento gyvenimo būdas, charakteris, jis kartu dalyvauja šventėse, susibūrimuose, žino, kas tuo metu vyksta žmogaus gyvenime. Tada atsiranda galimybė gydyti ne ligą, o žmogų“, – kalbėjo A.Klimaitis.
 
Biurokratija, baimė ir mobingas
Ko reikia, kad gydytojas būtų kūrybingas? „Nebijoti. Kad nebijotum, žinoma, turi būti gerai pasirengęs – profesiškai, praktiškai, teoriškai. Ir man atrodo, kad pas mus labai stinga galimybės kūrybiškai žiūrėti į pagalbos teikimą“, – mano pašnekovas ir tvirtina nei kiek nesibaiminantis kritikos už tokį požiūrį.
„Aš nieko ir nelemiu savo šnekomis, tačiau norėtųsi matyti gydytojus išsilaisvinusius nuo masės aplink jį apstatytų biurokratinių patikrinimų, institucijų... Jos tampa netiesiogine pasikeitusio gydytojo elgesio su pacientu priežastimi. Tam tikra dalimi šie dalykai kelia netiesioginį visuomenės nepasitenkinimą, tačiau žmonės nesugeba išskirti, kurioj vietoje tie trikdžiai yra“, – įžvalgomis dalijosi ligoninės vadovas.
 
„Mūsų profesija tokia jau yra, kad, deja, mes darome klaidas. Ir kiekvienas gydytojas per gyvenimą yra jų padaręs ne tiek ir mažai... Klaidos neišvengiamos, neklysta tas, kuris nepraktikuoja“, – yra atviras A.Klimaitis. Nors kartelės dėl žalos pacientui leisti negalima, kai šie dalykai tampa vyraujantys, jie ima stabdyti mediką. Baimė suklysti kelia baimę gydyti.
 
Pašnekovas tai laiko ir viena kertinių mobingo priežasčių. „Susvetimėjimas ir gydytojo baimė suklysti man regis veda į kito pažeminimą, kaltės suvertimą kitam... Ir tas yra nebūtinai vien medicinoje. Įvairiose srityse reikėtų nebijoti pasakyti: „Aš suklydau.“ Tai neturi būti traktuojama kaip silpnumas, negebėjimas...“ – įsitikinęs A.Klimaitis. Jis prisiminė kolegą ir klasės draugą, daug metų dirbantį kraujagyslių chirurgu Danijoje. Jo ligoninėje nusistovėjęs neformalus gydytojo klaidų vidurkis – apie tris atvejus per metus, kai dėl mediko kaltės pacientui reikia išmokėti finansinę išmoką. „Bičiulis pasakojo, kad jei padarai daugiau klaidų, administracija jau siūlo pagalbą. Gal reikia tobulinimosi kursų, stažuotės? Bet jei nepadarai nė vienos klaidos, jie taip pat sunerimsta ir galvoja, kas su šiuo mediku negerai? Gal tu nesiimi sudėtingesnių atvejų, gal nusišalini? Taigi, jei tavimi niekas nesiskundžia, tai irgi kelia tam tikrų minčių“, – prisiminė kitos šalies pavyzdį A.Klimaitis.
 
Visuminis ligonio vaizdas
„Mes nuėję į diferencijuotą mokslą, į atskiras sritis. Ir šiame kontekste svarbu prisiminti tokią bazinę specialybę medicinoje – vidaus ligų daktarą, – tęsė A.Klimaitis. – Ne šeimos daktarą. Ne kardiologą, neurologą, endokrinologą ar kitus. Lyg ir girdžiu kai ką iš akademinio sluoksnio kalbant apie holistinį požiūrį į žmogų ir šis požiūris, mano manymu, įsikūnija vidaus ligų daktaro vaidmenyje, jo esmė atsiskleidžia per terapiją.“
 
„Sritis, beje, sudėtinga. Joje daug visokiausių abejonių, galbūt net kančios mąstant apie diagnozę, geriausią pasirinkimą einant kartu su pacientu sunkioje kelionėje per jo negalias. Taigi galvojant apie ateities mediciną turėtų atsirasti akcentas ir į šitą profesiją“, – tvirtino ligoninės vadovas ir pridūrė, kad skubi, būtinoji pagalba sudaro rajono ligoninės veiklos pagrindą. Bet atmetus smurtines priežastis, traumas, autoįvykius, visa kita vis vien yra terapija.
 
Jam antrina ir ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja Veronika Grabauskienė apgailestaudama, kad jaunimas vengia šios specialybės. „Pastebėjau ir dar vieną dalyką – nenorą iki galo prisiimti atsakomybę už ligonį. Budėjimas baigėsi, uždariau duris, ateis kitas. O kur dar sudėtingas bendravimas su artimaisiais, kuris kartais pareikalauja daugiau jėgų nei pats pacientas...“ – pridūrė V.Grabauskienė.
 
Nepamatuoti žmonių lūkesčiai medikams kyla ir iš žinių trūkumo. „PGR testai COVID-19 infekcijos kartais nerodo, tačiau artimieji niekaip nesupranta, kaip gali į skyrių patekti šia liga sergantis pacientas ir užkrėsti kitus... Atvykę dėl ūmios būklės, karščiuojantys žmonės, laukia atsakymo, kas jiems yra. Dažnai, ypač jauniems, pirmąją ligos dieną tyrimai išvis nerodo pakitimų, bet pacientai negali suvokti, kodėl medikai neatsako čia ir dabar. Jei jau visiškai atvirai, kartais gydytojui apskritai nepasiseka rasti, pavyzdžiui, uždegimo židinio. Tokia realybė. Namiškiams gali atrodyti, kad tu nemoki gydyti, bet ligos eiga ne visada lengvai nuspėjama ir akivaizdi“, – iš daugiametės patirties kalbėjo Vidaus ligų skyriaus vedėja ir čia pat pateikė pavyzdį, kaip į Šakių ligoninę atvyko sunkios būklės pacientas, negalintis paeiti, sutrikusia sąmone. „Siunčiame į Kauną, kur atliekama daugybė tyrimų ir žmogus grąžinamas pas mus.
 
Diagnozė – kalio trūkumas organizme. Per parą taip pakilo uždegiminiai rodikliai, kad supratome esant sepsį. Taigi gilus ir siauras žinojimas negarantuoja teisingų atsakymų. Reikia laiko, stebėjimo, žinių ir visumos matymo, – konstatavo V.Grabauskienė. – Man gaila onkologinių ligonių, kurie suklaidinti įsivaizdavimo, kad juos gydo onkologas, nesikreipia į savo šeimos gydytojus, dėl ko jų būklė gali labai pablogėti. Onkologas gydo onkologine liga sergantįjį, tačiau ne gretutines būkles. Pavyzdžiui, teko susidurti su pacientu, kuris duso ir galvojo, kad tai jau artėjanti pabaiga. Laimė, atsitiktinai aplankiusi namuose pamačiau, kas vyksta, nuvežėme žmogų į skyrių, kur iš pleuros ištraukėme keturis litrus skysčių.“
 

„Pacientai turėtų nesuklysti tikėdamiesi, kad atskiri specialistai užtikrins jų sveikatos būklę – žmogui būtinas medikas-vedlys, kuris matytų jį ir patartų, kokia pagalba reikalinga – kardiologinė, o gal įsikišti į gydymą reikėtų pulmonologui...“ – aiškino Vidaus ligų skyriaus vedėja Veronika Grabauskienė.

 
Konsultuoti reikia ne pacientą
A.Klimaičio nuomone, šioje vietoje svarbu stabtelėti ir padėti dar vieną akcentą: konsultacija visuomet yra tarp specialistų. „Aš ne pacientą konsultuoju. Aš konsultuoju daktarą, kuris nori mano, kaip specialisto, patarimo dėl diagnozės ar tolesnio gydymo taktikos“, – atkreipė dėmesį A.Klimaitis.
 
„Kartais reiktų pripažinti, kad tie mūsų sudėlioti akcentai esmingai nulemia viso proceso vyksmą. Todėl netgi iš pažiūros nesvarbūs dalykai, smulkmenos, vėliau įgauna didelę ir ne visuomet pageidautiną reikšmę. Kad ir minėtu atveju žmonėse sakoma: „Eisiu pasikonsultuoti pas kardiologą.“ Tai atsispindi net apmokėjimo formuluotėje „už paciento konsultaciją“. O juk iš tiesų tai du specialistai pasikonsultavę, pasitarę turėtų nuspręsti, ką su pacientu toliau daryti. Aš, kaip medikas, kartais sustoju ir nesuprantu, kuriuo keliu man toliau eiti. Ir nereikėtų bijoti to pasakyti: „Nežinau, kas su šiuo ligoniu vyksta. Kolega, būk geras, apžiūrėk, patark, ką tu manai?“ – dialogą perteikė A.Klimaitis.
 
„Atrodo, tokie elementarūs, nereikalaujantys investicijų pokyčiai... Pradžioje nereikia pozitronų emisijos tomografo, kompiuterinių tomografų, ultragarsinių skenerių, nereikia imunologinių tyrimų. Iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai teikia didžiulę naudą ligoniui ir socialinio rūpestingumo pojūtį“, – tvirtino A.Klimaitis. – Gydytojas neturėtų būti tik paslaugų teikėjas. Jis turi būti šiek tiek menininkas, bet apsiginklavęs tokiais įrankiais kaip žinos, patirtis, technologijos. Tačiau pradinė ir svarbiausia jo paskirtis – medicina, kaip gydymo menas. Galbūt tai nevykusiai skamba šiais laikais... idealistiškai... Ir net gali sukelti juoką! Bet po šitiek metų darbinės praktikos, po šitiek stebėtų bandymų keisti sveikatos apsaugos sistemą natūraliai kyla klausimas: ar tikrai apčiuopiami svarbiausi dalykai, jei nesusikalbėjimas tarp gydytojų ir pacientų tik auga?“

---

 
Profesinės sąjungos – ligoninės stiprybė
1989 m. Šakių ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis ir dar grupelė medikų nuvyko į šeštąjį Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavimą ir grįžę ją atkūrė Šakiuose. Tačiau šiandien diskutuodamas apie profsąjungą A.Klimaitis svarsto, kad galbūt gydytojams to nepakanka – sudėtingos ir daugiaplanės mediko profesijos žmones vienijančios organizacijos funkcija turėtų būti platesnė, taip pat ir šviečiamoji, edukologinė. „Dažnai su pavydu pamąstau apie odontologus, kurie turi savo rūmus. Manau, kad ir mums praverstų kas nors panašaus“, – išsitaria pašnekovas.
 

Lietuvos gydytojų sąjungos Šakių filialo pirmininkė, Radiologijos skyriaus vedėja Zoja Savinovienė tvirtina, kad Lietuvos gydytojų sąjunga yra jos „partija“, jos bendruomenė ir pati svarbiausia organizacija: „Ji visada padės, į ją galima patikimai atsiremti. Realybėje tuo ne kartą teko įsitikinti. Visada sakau: ten, kur yra stipri profsąjunga, vyrauja konstruktyvi diskusija tarp darbdavio ir darbuotojų, lengviau argumentuoti, kalbėtis ir susikalbėti.

 
„Reikalui esant žinai, kad gausi ir teisinę pagalbą, o tai suteikia pasitikėjimo, drąsos sprendžiant kasdienes problemas“, – atkreipė dėmesį Z.Savinovienė ir prisiminė, kaip A.Klimaitis, įtraukęs kolektyvą į šią sąjungą, kartodavo esantis laimingas būdamas jos narys. „Šiems žodžiams galiu tik pritarti“, – paantrino Radiologijos skyriaus vedėja.
 

Dar viena panašiai mąstanti kolegė – Konsultacijų skyriaus vyriausioji slaugos administratorė Laimutė Singaitienė, kuri yra Šakių slaugytojų sąjungos pirmininkė. Sąjunga vienija 50 narių: „Pirmiausiai mus sieja bendruomeniškumas, pagalba viena kitai.“

 
„Mes vietoje organizuojame kursus, kas yra patogu, nes lektoriai atvyksta pas mus ir Šakių slaugytojoms norint pratęsti veiklos licencijas nereikia vykti didmiesčius ir aukoti papildomų darbo ir poilsio valandų“, – paaiškino L.Singaitienė.
Ji pasakojo apie kartu švenčiamas šventes, žmonių poreikį atitrūkti nuo darbo. „Reikia kokybiško poilsio, tad iki pandemijos dažnai kartu važiuodavome ir į teatrą, koncertus“, – sako vyr. slaugos administratorė. Bendruomeniškumas padeda spręsti ir darbo problemas. „Jei kyla nesusipratimų, ne kaltų ieškome, bet geranoriškai stengiamės išsiaiškinti, kur yra priežastis, kaip galime padėti“, – pasakojo L.Singaitienė.

---

 
Šventė atkėlė vartus etapui be pandemijos
Šie metai buvo pirmieji, kai po pandemijos atnaujinta kasmetė Šakių ligoninės tradicija minėti Lietuvos medicinos darbuotojų dieną. Susirinkusiems Šakių kultūros centre medikams grojo Panevėžio pučiamųjų orkestras „Garsas“, savo balsu džiugino solistas Dainotas Varnas. Mediko dienos proga įteikta 10 padėkų su tekstais, pažymint kiekvieno darbuotojo asmenines savybes, konkretų indėlį į jo įstaigos gyvenimą. Fizinės reabilitacijos gydytoja Eglė Šablevičienė negalėjo dalyvauti šventėje, tad kitą dieną A.Klimaitis ją nudžiugino asmeniškai įteikęs Šakių r. savivaldybės mero Edgaro Pilypaičio sveikinimą. „Esu tikrai labai maloniai nustebinta, dėkinga, nežinau, ar esu tokios padėkos verta. Medicina tokia jau yra, kad čia nuolat reikia ir žinių, ir pagalbos iš šalies, labai svarbus kolegų tarpusavio supratimas bei palaikymas“, – kalbėjo E.Šablevičienė.


 
Padėkomis meras apdovanojo ir Šakių ligoninės vyresniąją buhalterę Zitą Aleknavičienę, biomedicinos technologę Birutę Beizarienę, gydytoją radiologę Albiną Ubartienę, bendrosios praktikos slaugytoją Laimutę Viliušienę, Chirurgijos skyriaus vedėją Ramūną Mikulionį, Chirurgijos skyriaus ūkio reikalų tvarkytoją Aušrą Švelnienę, Šakių pirminės asmens sveikatos priežiūros centro darbuotojas – bendrosios praktikos slaugytoją Viliją Matijošaitienę ir laikinai einančią direktoriaus pareigas Laurą Rusakevičienę.
 
Meras E.Pilypaitis nusilenkė ir ranką pabučiavo darbo metus baigiančiai savo šeimos gydytojai – Gelgaudiškio ambulatorijos bendrosios praktikos gydytojai Ramutei Poškevičienei. Padėkojo už ilgametį darbą su net keliomis Gelgaudiškio žmonių kartomis – vienus į gyvenimą sutinkant, kitus iš jo oriai palydint, tretiems negailint ypatingo jautrumo, švelnumo, reiklios pagarbos ir principingumo. Parodant, kad nebūtinai patogiausias ir lengviausias kelias lemia norimą rezultatą, kad dėl savo sveikatos reikia dirbti kartu su šeimos gydytoju.

---

 
Solidarūs su Ukraina
Du Šakių ligoninės medikai : gydytojas chirurgas Justas Einas ir slaugytoja Kristina Pacevičienė užsirašė savanoriais į karo alinamą Ukrainą. Kaip pasakojo vyr. gydytojas A.Klimaitis, tai buvo pačių kolegų pasirinkimas, nustebinęs ir privertęs nulenkti galvą dėl jų drąsos ir pilietiškumo.
 
E.Pilypaitis dėkojo visai Šakių ligoninei, kuri pademonstravo didelį susitelkimą ir Šakių r. savivaldybei padėjo pasirūpinti parama šios šalies žmonėms. „Ligoninė per didmenininkus užsakinėjo priemones pagal ukrainiečių atsiųstą sąrašą. Gydymo įstaigos sąskaitą naudojome COVID-19 pandemijos metu paramai medikams, o dabar ją paskyrėme Ukrainai. Iš tos sąskaitos buvo apmokėta už humanitarinę pagalbą“, – prisiminė meras.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!