Pavyzdį ėmė iš šveicarų
Šiemet trisdešimtą margos istorijos puslapį verčianti Palangos reabilitacijos ligoninė įkurta Nepriklausomybės aušroje, 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Įstaigos direktorės Romantės Aleknavičienės kabinete įrėmintas senas, spausdinimo mašinėle rašytas dokumentas. Jame Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu sveikatos apsaugos ministras įsako perduoti TSRS valstybės saugumo komiteto sanatoriją „Palanga“ ir jos pagrindu steigti naujos paskirties įstaigą – reabilitacijos ligoninę, kokių Lietuvoje iki tol nebuvo.
 

„Mūsų ligoninės istorija – tai visos medicininės reabilitacijos istorijos Lietuvoje atspindys“, – sako Palangos reabilitacijos ligoninės direktorė Romantė Aleknavičienė.

 
Šios istorijos liudininkė yra nuo įstaigos įsikūrimo iki dabar čia tebedirbanti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Jūratė Kaunienė. Ji tvirtina: reputacija užtarnaujama tik nuolatinėmis pastangomis atliepti besikeičiančius visuomenės poreikius. Gydytoja šypsodamasi mini kadaise tikru iššūkiu tapusią naujovę – dabar kasdienę sąnarių endoprotezavimo operaciją. „Kai atvykdavo pirmieji tokie pacientai, neturėjome nei sąlygų, nei įgūdžių jų reabilitacijai. Važiavome mokytis pas operuojančius gydytojus, jaudinomės, kad tik viską atliktume gerai“, – pasakoja J.Kaunienė. Ji pripažįsta, kad vienas psichologiškai sudėtingiausių momentų buvo susidūrimas su neįgaliais pacientais, kurie sovietmečiu buvo tarsi nematomi.
 

„Dabar sunku suvokti, tačiau neįgaliųjų nei sanatorijoje, kurioje prieš tai dirbau, nei viešosiose erdvėse beveik nesutikdavome. Jie būdavo namuose, todėl susidarė savotiška iliuzija tarsi tokių žmonių išvis nebūtų. Kai juos pradėjo vežti reabilitacijai po stuburo traumų, buvo nelengva tiek profesine, tiek psichologine prasme“, – virsmus medicinoje ir visuomenėje iliustravo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Jūratė Kaunienė.

 
Pradėjus įgyvendinti ministro įsaką, „Palangos“ sanatorijos pastatą, skirtą absoliučiai sveikiems žmonėms, reikėjo pritaikyti neįgaliesiems. „Didžiulė likimo dovana, kad buvęs įstaigos vadovas Virginijus Biskys tarptautinių ryšių dėka buvo komandiruotas į Šveicarijos Nortvilio reabilitacijos centrą, – į ligoninės pradžią grįžo direktorė R.Aleknavičienė. – Ten pamatė, kaip turėtų atrodyti tokio pobūdžio įstaiga ir grįžęs pradėjo čia pokyčius. Jie nesibaigia ir šiandien. Atsižvelgdami į pažangą įsigyjame naują medicininę įrangą, tobuliname aplinkos infrastruktūrą, kad pacientams būtų kuo patogiau.“ O jie atvyksta ne tik iš skirtingų Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio: Rusijos, Anglijos, Latvijos, Danijos. Ketvirti metai čia gydosi pacientas iš Jungtinių Amerikos Valstijų, neseniai dėl paslaugų kreipėsi Saudo Arabijos pilietis.


 
Atvyksta sudėtingiausios būklės pacientai
Palangos reabilitacinėje ligoninėje lankytojus džiugina poilsio zonoje čiulbantys paukščiai, vešli oranžerijos augmenija svyra aplink čiurlenantį fontaną, koridoriuose akį traukia floristinės šilkinių rožių ir kitų gėlių kompozicijos. „Čia sugrįžta viltis“, – užrašas prie įėjimo durų sutinka atvykėlius, kurių dažnas – gyvenimo sunkumų palaužtas.
 
„Norisi, kad žmonės sveiktų malonioje, raminančioje aplinkoje. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas – išlikti medicinines reabilitacines paslaugas teikiančia ligonine, – akcentavo direktorė. – Ne sveikatinimo, ne poilsines. Pas mus gydomi tretinio lygio pacientai: per tris dešimtmečius užsitarnavome tokį pasitikėjimą, kad pačios sudėtingiausios būklės ligoniams gydytojai iš visos Lietuvos rekomenduoja reabilituotis pas mus. Tai įpareigoja stengtis.“
 
Ypač sunkios būklės, nesikeliančius iš lovos pacientus ligoninė parsiveža savo transportu, skiria arčiausiai slaugytojų kabineto esančias palatas, užtikrinant nepertraukiamą priežiūrą visą parą.
Geranoriškumas – tokį „slaptąjį“ gydymo metodą įvardijo Palangos reabilitacinės ligoninės pavaduotoja medicinai Judita Daratienė paklausta, kaip padėti net beviltiškiausiais laikomiems pacientams. „Neatstumiame nė vieno, nesakome per sunku. Bandome padėti pasitelkdami visą sukauptą patirtį, geriausią įrangą“, – tikino pašnekovė.
 
Jau pačioje veiklos pradžioje iš tarptautinių parodų įstaiga atsiveždavo medicininę įrangą, kokios Lietuva dar nebuvo regėjusi. „Per tuos trisdešimt metų visuomet stengėmės pirmauti diegdami inovacijas, – didžiuojasi J.Daratienė ir pateikia pavyzdį, kad 2019 m. jie pirmieji Baltijos šalyse įsigijo daugiafunkcinį viršutinių galūnių treniruoklį DIEGO. – Tai – pažangus modulinis robotikos ir kompiuterinių įrenginių komplektas motorinei ir kognityvinei rankos terapijai bei reabilitacijai.“
 
Neseniai ligoninėje atnaujintas Fizioterapijos kabinetas: pagerėjo estetinis vaizdas, atnaujinta fizioterapijos įranga. Kaip pasakojo fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugos administratorė Ramunė Barkauskienė, šiuolaikiška įranga padeda efektyviai mažinti skausmą, uždegimą. Pas mus atvyksta daug žmonių po sąnarių endoprotezavimo, juos kamuoja skausmas, uždegiminiai procesai. Iš karto stebuklo nebūna, tenka pereiti gijimo laikotarpį, kurį stengiamės padaryti kuo efektyvesnį“, – teigė R.Barkauskienė.
 
Administracija darbuotojus skatina dalyvauti tarptautinėse ir šalies konferencijose, kelti kvalifikaciją, prisijungti prie įvairių projektų. Vienas naudingiausių – europinis projektas „Hope“, kurio nariai renkasi vis kitos šalies gydymo įstaigoje, kur perima medicininės sistemos patirtį. Palangos reabilitacinė ligoninė bendradarbiauja su Danijos Viborgo ligonine, latviais, estais, čia atvažiuoja lektoriai iš Šveicarijos, Anglijos.


 
Gali dirbti be vadovų
R.Aleknavičienė pabrėžia, kad ligoninėje dirba patikima, atsakinga ir aukšto lygio kompetencijas įgijusi medicinos specialistų komanda. „Neseniai pastebėjau dalyką, kuris mane iš tiesų itin džiugina. Mūsų personalas pasiekė tokį brandos lygį, kad galėtų dirbti be vadovo. Komanda pasidalija atsakomybes, koordinuoja procesus, o vadovui tereikia visą tai prižvelgti ir strategiškai parodyti kryptį. Didžiulis džiaugsmas ir garbė vadovauti tokių žmonių kolektyvui“, – šiltus jausmus personalui reiškė Palangos reabilitacijos ligoninės direktorė.
 
Su tuo sutinka ir prieš trejetą mėnesių šia atėjusi dirbti vyriausioji slaugos administratorė Laima Sriebalienė: „Nepaprastai džiugina slaugytojų draugiškumas, kompetencija, profesinis pasitempimas. Slaugos administratorėmis galima drąsiai pasitikėti, jos savo srities profesionalės. Praktiškai nėra klausimų, į kuriuos iškart neatsakytų, pacientai nepaliekami su neatsakytais klausimais.“
Ne vienam medikui Palangos reabilitacijos ligoninė yra svajonių darbovietė – ne išimtis ir L.Sriebalienė, kuri džiaugiasi galimybe čia dirbti. „Tai profesinė galimybė augti, nes teikiamos plačios ir aukštos kokybės paslaugos – žmogui praktiškai atkuriamos visos funkcijos, dėl kurių jis atvažiuoja. Aukščiausia slaugos kokybė užtikrinama dieną naktį. Kiekvienam pacientui, atsižvelgiant į jo poreikius ir galimybes, sudaromas individualus slaugos planas“, – pasakojo vyriausioji slaugos administratorė.
 
Šalyje kalbama apie slaugytojų trūkumą, tačiau L.Sriebalienė šiandien tuo nesiskundžia. Nors neatmeta, kad ateityje gali tekti susidurti su šia pasaulyje opia problema, bet dabar komanda praktiškai sukomplektuota.
 
„Palangos reabilitacijos ligoninė yra ir mokymo bazė gydytojams rezidentams, psichologijos, kineziterapijos, ergoterapijos, slaugos studentams iš visų Lietuvos mokymų įstaigų, o su mainų programa ir užsienio, – vardijo J.Daratienė. – Kartu su Klaipėdos universitetu rengiame įvairias konferencijas, mokymus, kursus slaugytojoms. Taigi mūsų veikla aprėpia kur kas plačiau nei pagrindinis reabilitacinis darbas, nes turime patirtį, kuria norime dalytis.“
Profesiniams iššūkiams ligoninė visada pasiruošusi. Karantino laikotarpiu Sveikatos apsaugos ministerija įpareigojo priimti COVID-19 sergančius pacientus be deguonies poreikio. Kolektyvas greitai prisitaikė prie iki tol neįprasto darbo ir sėkmingai su juo susitvarkė.


 
Pasirūpina pacientų profesija ir laisvalaikiu
Kaip jau buvo užsiminta straipsnio įžangoje, požiūris į pacientą Palangos reabilitacinėje ligoninėje ypatingas, nes yra kompleksinis: apima ne tik fizinę būklę – greta teikiamos profesinės ir aktyvios reabilitacijos paslaugos.
 
„Pacientai, nepajėgiantys užsiimti ankstesne veikla dėl negalios, pas mus turi galimybę įgyti naują profesiją. O aktyvios reabilitacijos metu tokius asmenis mokome judėti lauke, leisti laisvalaikį. Įžuvinome tvenkinį, turime salą, kurioje mokome pacientus žvejoti, kepti maistą ant laužo. Tai gali skambėti keistai, tačiau dėl kai kurių traumų sutrinka jutimai ir padidėja susižalojimų, nudegimų rizika, todėl atlikti kasdienius veiksmus žmonėms tenka mokytis iš naujo“, – atkreipė dėmesį R.Aleknavičienė. J.Daratienė pridūrė, kad įveikti kasdienes užduotis pacientus moko ir kviestiniai kvalifikuoti instruktoriai.
 
Slaugos administratorė Snieguolė Bakšienė specializuojasi slaugyti nugaros traumas patyrusius žmones, tarp kurių nemaža dalis – jauni. Specialistė teigia, kad bendravimas su jaunais, sunkias traumas patyrusiais pacientais – didelis iššūkis, dėl kurio kartais tenka ir ašarą nubraukti. Jai pritaria ir kolegė Laima Kuokštienė: „Labai sunku, kai žinai, jog paciento trauma negrįžtama. Sužinoję, kad negalės vaikščioti, žmonės dažnai neigia naują realybę, tačiau kad ir kaip būtų skaudu, tenka su tuo susitaikyti.“
 
Kolektyvas su tokiais pacientais kalbasi, stengiasi nuraminti, tačiau slaugytojos pastebėjo, kad yra dar vienas efektyvus būdas jiems padėti. Moterys stengiasi vienoje palatoje apgyvendinti panašius pacientus, iš kurių vienas sunkią traumą patyręs būtų jau seniau. Pakartotinės reabilitacijos atvykusių žmonių slaugytojos prašo susitikti ir pasikalbėti su tais, kuriems likimas ką tik uždėjo sunkią naštą. „Tai pasiteisina. Panašius išgyvenimus įveikę pacientai kaip niekas kitas sugeba motyvuoti, parodyti ateities perspektyvas tiems, kurie dar tik išgirdo pribloškiančią žinią“, – sakė slaugytojos.


 
Kažkada įrodinėjo, kad sugeba
Norinčių pakliūti į ligoninę daug, tačiau pasikeitus apmokėjimo sistemai pacientus pasitinka padidėjusios eilės ir reabilitacijos paslaugas gauti tapo sudėtingiau. „Mes nesakome pacientui ne, bet tenka laukti. Daug kas nori čia patekti ir atskuba iš bet kurio Lietuvos taško pasakius, kad jau atsirado laisva vieta“, – atskleidė J.Daratienė, ligoninėje dirbanti 25 metus ir priklausanti pirmajai gydytojų reabilitologų kartai Lietuvoje.
Pašnekovė neslepia: tie metai pralėkė greitai ir dažnai buvo lydimi kovos dėl ko nors.

„Kažkada sumanyta, kad užtenka vienos reabilitacijos įstaigos Lietuvoje, kuri priimtų sunkius ligoninius. Mes tarp tokių nepakliuvome ir teko kovoti už galimybę gydyti tretinio lygio pacientus. Apie 1998 m. teko kovoti prieš kvotų sistemą. Beje, ji labai primena įvestą dabar. Pamenu, užbaigėme kvotas spalio mėnesį ir visus darbuotojus išleidome nemokamų atostogų. Galiausiai įsitikinta, kad tai negera sistema, nes kelia stresą negalintiems gauti reabilitacijos pacientams ir įstaigoms, kurios dėl didelio ligonių skaičiaus kvotas baigia labai greitai. Politinės valios švytuoklė tikrai nepadeda ir šiaip jau nelengvame darbe, – apgailestavo pavaduotoja medicinai. – Šiuo metu ant plauko pakibo mūsų nepriklausomybė – gresia jungimas. Turime didžiulį įdirbį, gerai organizuotą tvarką, ir viso to gali nelikti.“
 
Pavaduotoja medicinai prisimena, kad Lietuvoje dar niekas net nekalbėjo apie bendrą elektroninę sveikatos sistemą, kai jie tokią ligos istorijų sistemą sukūrė ligoninės viduje. „Joje žymimi ne tik tyrimai ir medikamentai, bet ir tai, kaip galime pacientams pritaikyti reikiamas procedūras, atsispindi lankomumas. Programą sukūrėme ir įvaldėme savomis lėšomis. Ja sėkmingai naudojamės dvidešimt metų iki šiol“, – džiaugiasi J.Daratienė.

Praeities įdomybės
„Į darbą einu kaip į šventę ir net nesinori išeiti namo“, – šypsosi gydytoja J.Kaunienė. Jai pritaria ir dar dvi Palangos reabilitacinės ligoninės senbuvės – Snieguolė Bakšienė bei Laima Kuokštienė, tikindamos, kad tai iš – tiesų geriausias darbas Palangoje.
 

„Palatos, lovos, čiužiniai pritaikyti pacientams, leidžia ergonomiškai prie jų prieiti ir patogiai aptarnauti. Ligoninėje yra viskas: keltuvai, perkėlimo pagalbos priemonės – slystančios paklodės, perkėlimo lentos, bėgiai“, – vardija slaugos administratorė Snieguolė Bakšienė.

 
Kolegė L.Kuokštienė priduria, kad siekiant palengvinti slaugytojų dalią čia netgi suskurtas transportuotojo etatas. „Seniau moterims būdavo didžiulis vargas kilnoti daug sveriančius pacientus, kai juos reikėdavo vežti į procedūras. O tų procedūrų per dieną daug – labai kentėdavo nugaros. Dabar su šia užduotimi padeda susidoroti transportuotojas.
 
Tai nepaprastai palengvina darbą, – džiaugėsi L.Kuokštienė ir prisimena, kad iš pradžių čia viskas atrodė kitaip. – Pradžioje ligoninėje dirbti buvo keista ir sudėtinga: viskas pritaikyta to laikmečio ponams – visur tachtos, liuksiniai numeriai. Atveždavo ligoniukus su tokiomis traumomis... kryžkaulio pragulos... tikra to žodžio prasme, pūvantys pacientai. Kai pas mus atėjo dirbti gydytojas chirurgas Povilas Metrikas ir atsirado operacinė, pradėjome šiuos pacientus operuoti. Pragulos, kurias gydydavome atvykusiems pacientams, būdavo nemažos, darydavome audinių priauginimą. Tai buvo rimta pagalba pacientams, kuri niekur kitur nebuvo teikiama.“
 „Gydytojas Metrikas po to išleido knygą apie pragulas. Matyti, kad viskas išgydyta, žaizdos užsitraukusios“, – ligoninės istoriją prisimena L.Kuokštienė ir džiaugiasi, kad šiais laikais toks dalykas kaip pragulos retai bepasitaiko.
Abi darbuotojos šiltai prisimena buvusį vadovą Virginijų Biskį, padėjusį pamatus šiai ligoninei.
 
„Kur tik mes nesame buvę stažuotėse – Tatarstane, Šanchajuje, Paryžiuje... Jis skatino kiekvieną slaugytoją: rašykite tezes, straipsnius, domėkitės naujovėmis. Ir suteikdavo galimybes tai daryti“, – su dėkingumu kalbėjo L. Kuokštienė. Slaugos administratorės džiaugėsi, kad jo įpėdinė, dabartinė vadovė R.Aleknavičienė tęsia pradėtus darbus.
 

„Esame draugiški, vieningi, stengiamės dėl ligoninės nekreipdami dėmesio, kokios pareigos kam priklauso. Vykstant remontui, pasiėmusios metrą matuojane grindjuostes, kad tik darbai vyktų sklandžiai ir atitiktų ypatingus ligoninės klientų poreikius“, – sako slaugos administratorė Laima Kuokštienė.

 
„Skauda širdis tik dėl vieno – kad tie metai taip greitai prabėgo...“ – sako moterys. 
 
Naujas modelis kelia pagrįstų abejonių
Paskutinius kadencijos metus einančią direktorę R. Aleknavičienę neramina pokyčiai, liečiantys reabilitacijos sistemą Lietuvoje. Iki šiol Valstybinė ligonių kasa lėšas skirdavo pagal suteiktų reabilitacinių paslaugų kiekį, o dabar kiekvienai reabilitacinei ligoninei skirta fiksuota suma nepriklausomai nuo to, kiek suteikia paslaugų. Tokia sistema buvo įvesta užtikrinus esą ji laikina.
 
„Mums gana sunku su tuo susitaikyti: vis dar klausiame vieni kitų, ar tai tikrai į naudą? Nuo rezultatų nepriklausomas finansavimas nepalieka motyvacijos augti, priimti daugiau pacientų. Belieka teikti kokybiškas paslaugas galimybių ribose, – konstatavo direktorė. – Skiriama suma apsprendžiama pagal praėjusių metų apyvartą. Tačiau esant tokiam finansavimo modeliui apyvarta negali kilti.“
 
Užsiminta, kad jei metų pabaigoje įstaiga bus suteikusi daugiau paslaugų, papildomi pinigai gal ir bus sumokėti, tačiau garantijų neduota. „Jau kelis mėnesius viršijame leidžiamas finansines galimybes. Priimame daugiau pacientų, nei turėtume ir dėl to per mėnesį patiriame keliasdešimt tūkstančių eurų nuostolį“, – apgailestavo R.Aleknavičienė.
 
Direktorę jaudina ir ligoninių tinklo restruktūrizacija. „Rekomendacinio pobūdžio sprendimu svarstoma galimybė mūsų įstaigą prijungti prie galimo naujo universitetinio centro, kuris bus formuojamas sujungus Klaipėdos jūrininkų ir Klaipėdos universitetinę ligonines. Nesame prieš pokyčius, bet kiekvienas pokytis turi būti objektyviai pagrįstas“, – samprotavo R.Aleknavičienė. Jai sunku suprasti, kodėl trisdešimtmetį sutinkanti Palangos reabilitacinė ligoninė, būdama rentabili, gero vardo įstaiga užkliuvo reformuotojams – juk čia nėra problemų, dėl kurių reikėtų atlikti restruktūrizacinius veiksmus.
 
„Taptume filialu, o tai didžiulėje struktūroje tikrai negerai. Kiek matome pavyzdžių, kur reabilitacijos paslaugos teikiamos padalinių, filialų principu... jie nuolat linksniuojami kaip finansiškai nuostolingi, neapsimokantys... ir, aišku, jų plėtrai greičiausiai nėra skiriamas pakankamas dėmesys, įskaitant ir finansines investicijas. Reabilitacija Lietuvos medicininėje sistemoje apskritai turi nuolat įrodinėti savo, kaip mokslo šakos, svarbą, pagrįsti paslaugų reikalingumą – nuolat jaučiamės kažkur truputį į pabaigą“, – neslėpė R.Aleknavičienė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!