- Akmenės ligoninėje viešėjo sveikatos apsaugos ministrė. Ji susitiko ir su apskrities mažųjų ligoninių vadovais. Apie ką diskutavote?
 
- Šios viešnagės metu nesitikėjome iškart gauti ministrės atsakymus, nes puikiai suprantame, kad jai šios pareigos naujos. Galiausiai, ministrė atėjusi iš mokslo, ne viešo administravimo, taip pat nauja ir jos komanda.
Džiugu, kad įstaigų vadovai buvo pasiruošę, išsakė vos ne techninius dalykus, kurie kartais nulemia ir pačios įstaigos veiklą. Tai yra akreditacijos, perteklinių reikalavimų, atsiskaitymų, sutartinių dalykų su ligonių kasomis, reabilitacijos...
 
- Kaip manote, ar daug kas ministrės valioje?
 
- Kai kuriems svarbiems pakeitimams net nereikia didelių įstatymų pokyčių, nes sveikatos sritis smarkiai reguliuojama ministro įsakymais. Taigi, tikrai daug ką galima patobulinti. Tikime, kad bus imamasi veiksmų.
 
- Užsiminėte, kad esamas modelis Akmenėje jūsų iki galo irgi netenkina.
 
- Siekiame dienos chirurgijos plėtros. Jei futbolo žaidėjas persiskelia antakį, turime Mažeikiuose ar Šiauliuose užimti gerų chirurgų stalus, skubios pagalbos eilę. O pastiprinus bendrosios praktikos gydytojus, terapeutus galima daug ką padaryti.
Susitikę su ministre daug kalbėjome apie tam tikrų gydytojų persikvalifikavimo, kompetencijos didinimo galimybes.
O šiaip, gal skambės populistiškai, bet mūsų sveikatos centras – tipiškas geras modelis tokiam nedideliam rajonui kaip mūsų, kur turime terapiją, slaugą, skubios pagalbos padalinį, reabilitaciją...
 
- Joniškio ligoninės modelis irgi reklamuotas kaip pavyzdinis...
 
- Tiesą tariant, niekad nesupratau, kur ta tobulybė Joniškyje. Liūdna dėl to, kas ten įvyko, nes kas sugriauta – beveik neįmanoma atstatyti. Kaip dabar ten atkurti terapijos stacionarą? Neslėpsiu, ir mus šiandien gelbėja dešimt ukrainiečių gydytojų.
 
- Esate už trečiųjų šalių darbuotojų įtraukimą į mediciną.
 
- Gydytojų rasti sunku, o slaugoje, nepykite, lietuviai jau nenori dirbti.
Prisiminkite, kadaise buvo nuotykis vykti užsidirbti į Norvegiją. Netikiu, kad taip jau visi mokėjo norvegiškai, bet dirbo ten. O mes bandome kelti perteklinius reikalavimus trečiųjų šalių piliečiams, nors neturime savo. Tad teks arba užsidaryti, arba juos priimti.
 
- Savivaldybės darbuotojų trūkumą raginamos spręsti pačios. Ar veiksmingos tos vadybinės ir finansinės priemonės, skirtos įsikūrimui?
 
- Jas vadinu savivaldybiniu popsu. Vienas duoda įsikūrimui trisdešimt tūkstančių eurų, kitas – penkiasdešimt, trečias – jau aštuoniasdešimt.
Didmiesčių merai patenkinti, turi didžiąsias ligonines, teatrus, ministerijų išlaikomus, o mes kultūros darbuotojui turime vos ne būstą nupirkti, kad pritrauktume dirbti. Visa tai lemia didžiules biudžeto išlaidas.
 
- Atvykti dirbti agituojate ir asmeniškai. Kas laukia gydytojo, kuris nuspręs įsikurti regione?
 
- Gydytoją darbindamas sakau: matysite, mūsų nedideliame mieste būsite kone Deivė. Parduotuvėje netruksite pastebėti, kad visi žiūri, ką dedatės į prekių krepšelį. Viena vertus – žavesys, kita vertus, gali pradėti gruzinti. Bet santykis čia kitoks – esame nedidelė bendruomenė su iš to išplaukiančiais pliusais ir minusais.
Jei norime nuolatinio gyventojo, jaunos šeimos, reikia, kad šalia būtų gydymo įstaigos, formalus ir neformalus ugdymas, kultūra, pramogos. Žmonės gyvena regione, bet jiems reikia didmiesčio galimybių.
Pas mus trys meno mokyklos, sporto kompleksas, bet mane spaudžia, kodėl neturime padėlio aikštelės. Buvo skvošas ant bangos, jau numirė, numirs ir tas padelis! Bet šiuo metu reikia ir taškas.
 
- Meraujate jau septyniolikti metai. Jus net pavadina caru...
 
- Girdžiu, kad esu caras. Drąsiai visada sakiau, jog dirbu kaip akcinės bendrovės vadovas ir noriu, kad akcinė bendrovė klestėtų. O tam reikia didžiulių pastangų, vadybos, turi norėti to ir tuo gyventi.
 
Senieji politikai mokė: mere, čia ne nuosavas uabas, mes – laikini. Tai čia ir didžiausia bėda, kad visi galvoja, kad yra laikini. Man svarbu veiksmų tęstinumas. Reikia verstis per galvą, kad tave rinktų.
 
Politiką formuoja lyderiai, bet kiekvienas politikas yra šoumenas, kuris turi bendrauti su auditorija, ją pažinti ir jausti ribą – jei pradės varyti ant žiūrovų, nemanau, kad sulauks daug palaikymo.
 
- Viešai išreiškėte nepritarimą partijos lyderei Vilijai Blinkevičiūtei, kai ji atsisakė premjerės pareigų. Nesusipykote? Kaip dabar vertinate politinių lyderių stumdymąsi?
 
- Kas dėl manęs, tai mane partijoje žino. Kažkada po vieno straipsnio priėjau prie pirmininkės, klausiu: „Tikriausiai ant manęs supykote?“. O ji: „Susinervinau, bet paskui pagalvojau, ai, čia gi Vitalijus...“
Ir po šio savo pasisakymo pasveikinau Viliją su Kalėdomis, palinkėjau turėti tikrus žmones apie save.
Esu socialdemokratas iki gyvo kaulo. Jei sprendimą priimame, privalome diskutuoti, jei jis priimtas – vykdyti.
Dabartinis bandymas daužytis Žemaitaičio, Palucko, Skvernelio koalicijoje ne kaip atrodo, bet reikia sulaukti pavasario sesijos ir tikiu, kad judėsime į priekį. Nuoširdžiai noriu, kad šiai valdančiajai daugumai sektųsi, nes nuo jos darbo priklauso mūsų gyvenimas.
 
- Ironizuojate, kad grupelė milijardierių su Donaldu Trumpu priešakyje, užsimanė pažaisti pasaulio valdovus ir svarstėte, ar tas fantastinis realybės šou baigsis žemėje ar persikels į kosmines erdves...
 
- Mes papuolėme tikrai į vertybiškai keistą situaciją. Europa, tiesą tariant, buvo išlepusi. Ji turi vienytis, turi būti bendros jungtinės karinės pajėgos, bendras finansavimas. Bent tiek naudos iš to, kas vyksta, kad šie klausimai pajudės greičiau...

---

 
Dosjė
Vitalijus Mitrofanovas (g. 1971 m. gegužės 1 d. Ramučiuose, Akmenės r.) – nuo 2008 m. Akmenės r. savivaldybės meras, socialdemokratų partijos narys, 1996 m. įkūrė futbolo klubą „Akmenė“.
Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. 1995–1999 m. AB „Naujasis kalcitas“ dirbo autotransporto mechaniku, 1999–2006 m. ten pat autotransporto tarnybos vadovu.
Nuo 2011 m. Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos narys.
Nuo 2012 m. Europos tarybos regionų ir vietos valdžios kongreso narys, Kongreso monitoringo komiteto narys.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!