- Dar prieš tampdama POLA viceprezidente, aktyviai dalyvavote Jonavos onkologinių ligonių asociacijos veikloje. Kaip prasidėjo ši draugystė?
- Aš pati esu onkologinė ligonė. Kol nepalietė ši liga, nelabai domėjausi POLA ar kitų organizacijų veiklomis, tačiau sužinojusi diagnozę, pradėjau ieškoti informacijos. Pirminis šaltinis buvo facebook platforma, kur susirasdavau grupes net nežinodama, kas jas administruoja.
Taip ieškodama informacijos apie POLA kortelę, nes žinojau, kad su ja galima gauti lengvatų, kurios ypač reikalingos įsigyjant vaistus, maisto papildus, susipažinau su POLA savanore Jūrate, kuri kartu yra Jonavos onkologinių ligonių asociacijos vadovė. Pradėjome bendrauti ir, kai pasakiau apie savo darbo pareigas ir veiklas, ji pasiūlė įsilieti į organizacijos veiklą.
Prie asociacijos veiklos prisijungiau tuo metu, kai visu pajėgumu galėjau grįžti prie darbų. Jūratė pastebėjusi mano gebėjimus pasiūlė mane į POLA valdybos narius, o vėliau valdybos sprendimu ir prezidento teikimu tapau POLA viceprezidente. Nors šioje veikloje esu naujokė, pristačius savo viziją ir sąlyčio taškus, kuo kaimo bendruomenių sąjunga galėtų būti naudinga, nariai nutarė, kad esu tinkama pozicijai.
 
- Taigi, kokius tikslus ketinate įgyvendinti būdama POLA viceprezidente?
- Kaimo žmonėms labai trūksta žinių ir informacijos, nes ne visi naudojasi kompiuteriais, socialiniais tinklais. Jiems kartais reikia „iš lūpų į lūpas“ gaunamos informacijos. Kaimo žmonėms priimtiniau susirinkti vietinėje bibliotekoje ar bendruomenės namuose ir ten pasikalbėti. Ir čia mes, kaip kaimo bendruomenių sąjunga bei kitos nevyriausybinės organizacijos, dirbame su žmonėmis įvairiose srityse, kad informacija pasiektų tikslinę auditoriją. POLA bendradarbiavimas su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis būtų naudingas ne tik skleidžiant informaciją apie POLA kortelę, bet ir apie prevencines, ankstyvos vėžio diagnostikos programas.
Po ligos susidūriau su žmonėmis, kurie manęs klausė, ką jaučiau sužinojusi diagnozę ir gydymo metu. Mano atsakymas buvo paprastas: nieko. Ir čia yra pati didžiausia grėsmė. Vėžys neskauda tol, kol nepasiekia paskutinės stadijos ir neišplinta. Kartais žmonės net ir jausdami skausmą neina tikrintis, nes bijo diagnozės. Todėl reikalingas švietimas, kad šiais laikais diagnozė nebėra nuosprendis. Kuo ankstesnė diagnostika – tuo sėkmingesnis gydymo rezultatas ir tuo mažiau pasekmių. Uždelsimo atveju iš pradžių nualina liga, o vėliau chemoterapinis gydymas. Kaip kažkas yra pajuokavęs, chemoterapija sunkvežimiu pervažiuoja per organizmą.
Dažnai susiduriu su moterimis, kurių diagnozė ta pati kaip mano – krūties vėžys. Tačiau jos yra per jaunos, kad patektų į prevencinę programą, kuri prasideda nuo penkiasdešimties metų. Aš diagnozę išgirdau būdama trisdešimt aštuonerių. Tokių jaunų moterų, išgirdusių diagnozę, nesulaukus penkiasdešimties žinau ir artimų žmonių rate. Manau, kad reiktų ankstinti, bent jau krūties vėžio, prevencinę programą. Išvengtume vėlyvųjų stadijų, kada gydymas tampa ir brangesnis, ir sudėtingesnis.
 
- Kaip Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė nemažai kalbate apie kaimo ateitį, viziją. Ar miesto atžvilgiu kaimo bendruomenės nėra primirštos?
- Esu kilusi iš Vilniaus ir jau dvidešimt metų, nuo pat kaimo bendruomenių sąjungos įkūrimo, dirbu su kaimo žmonėmis. Nebijau pasakyti, kad esu kaimietė, nepriklausomai nuo to, kad esu „asfalto vaikas“. Net mano seneliai neturėjo kaimo, tačiau aš tikrai nenorėčiau grįžti dirbti į Vilnių.
Ten, kur yra stiprios kaimo bendruomenės, jaučiamas visai kitoks bendravimas bei bendruomeniškumas. Kaimo bendruomenė yra tas darinys, kuris džiaugiasi naujo nario gimimu ir kartu su šeima verkia, kada netenkama artimo. Kai miesto gyventojams nereikia rūpintis, kaip pasiekti vaistinę ar parduotuvę, karantino metu kaimo žmonėms tai tapo itin dideliu iššūkiu. Ir čia atsakomybę prisiėmė bendruomenių lyderiai. Pavyzdžiui, Tauragės rajone buvo padarytos improvizuotos parduotuvės, kur paskambinus galėjai apsipirkti. Negalintiems pasirūpinti vaistais buvo teikiama pavėžėjimo paslauga: žmogus nuvykdavo pas gydytoją, paimdavo receptą, nuvažiuodavo į vaistinę, nupirkdavo vaistus ir juos nugabendavo į kaimą žmogui. Štai kiek gali bendruomenė...
Aš norėčiau matyti gyvybingą ir klestintį kaimą, kur norėtų kurtis jaunos šeimos, tačiau kokia šeima norės kurtis vietovėje, kur artimiausias gydytojas yra už penkiasdešimt kilometrų? Vaikas sukarščiavo, o tu esi jauna mama, kuri nežino, ką daryti... Vyras darbe, antro automobilio nėra, o laukti greitosios pagalbos kartais tenka ir apie valandą. Tad visiškai suprantama, kad jaunimas kuriasi miestuose. Aš irgi dabar gyvenu Jonavoje. Vien dėl to, kad mano vaikui iki mokyklos penkios minutės pėsčiomis, o jauniausiajam darželis – mano namo kieme. Ir nors kaimo bendruomenės stengiasi kurti vaikų dienos centrus, senelių ar savarankiško gyvenimo namus, verslus, teikia įvairias socialines paslaugas, jos stokoja geranoriško požiūrio tiek iš nacionalinės, tiek iš regioninės valdžios.
 
- Kaimo bendruomenės garsėja giliomis tradicijomis ir jomis grįstomis šventėmis. Kokiose rekomenduotumėte apsilankyti, kad prisiliestume prie lietuviškų papročių ir tradicijų?
- Siūlyčiau pasidomėti, kokias šventes organizuoja mažosios Lietuvos kultūros sostinės. Kasmet iki šių metų, jų buvo išrenkama po dešimt. Ir kiekvienas miestas skiria nemažą dėmesį kultūrai puoselėti. Pavyzdžiui, šių metų kultūros sostinė Leipalingis garsėja baltiškais lietuvių papročiais. Nemažai kaimo bendruomenių organizuoja edukacines veiklas: duonos, medaus, sūrio ar net meduolio kepimo. Druskininkai organizuoja teatralizuotus vizitus, kur gidas apsirengęs specialia apranga lydi turistus pasakodamas įvairias istorijas.
Yra bendruomenių Kėdainių, Radviliškio, Šakių, Vilkaviškio rajonuose turinčių savo kavines, kepyklas, kuriose kepa įvairius gardėsius. Kaimo bendruomenės kuria muziejus, kartais net teikia SPA paslaugas.
Kur dursi į žemėlapį, ten rasi daug veiklos. Viešoji įstaiga kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra yra surinkusi informaciją bei išleidusi leidinuką apie Lietuvos kaimus. Šią informaciją galima rasti ir jų internetinėje sveikatinėje: www.litfood.lt.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!