Gydymas pasiekiamas tik trečdaliui
Išanalizavus Lietuvoje prieinamus duomenis, nustatyta, kad praėjusiais metais ŽIV statusą mūsų šalyje žinojo 66 proc. užsikrėtusiųjų asmenų, antiretrovirusinis gydymas buvo pasiekiamas vos trečdaliui gyvenančių su šia sunkia diagnoze.
„Mūsų siekis – kad kuo daugiau žmonių sužinotų ŽIV statusą. Svarbu tai, kad užsikrėtusieji neplatintų infekcijos ir jiems būtų pasiekiamas efektyvus gydymas.

Galima sakyti, kad Lietuvoje šešiolika procentų sergančiųjų yra saugūs ir neužkrečiami aplinkiniams, o visi kiti – beveik aštuoniasdešimt procentų – gali platinti ligą. Bėda, kad trūksta valstybės pagalbos: tik trisdešimt du procentai sergančiųjų yra gydomi. Negalima versti žmonių laukti gydymo. Europos Sąjungoje tik Lietuva ir Latvija neskiria gydymo tiems, kurie nori gydytis. Žmonės turi laukti, kol jų sveikata pablogės.
Noriu atkreipti dėmesį, kad šio darbo ėmėsi nevyriausybinė organizacija ir tikimės, kad tai – pirmas, bet ne paskutinis bandymas“, – sakė šio tyrimo vadovė dr. Loreta Stonienė.
 

„Aišku, kad sulauksime kritikos iš valstybinių institucijų. Matome ne tik spragas, bet ir galimybes, kaip galime situaciją pagerinti. Turime patirties, žinome, kaip pasiekti tikslines grupes, kurios labiau rizikuoja užsikrėsti ŽIV. Atliktas tyrimas – tai instrumentas, kuris iš tikrųjų leis Lietuvai pagerinti esamus rodiklius“, – sakė ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.

 
Neužtikrinamas konfidencialumas
Po tyrimo pristatymo vyko specialistų ir bendruomenės narių diskusija „Ar Lietuvos sveikatos priežiūros sistema gali suvaldyti ŽIV epidemiją?“.
„Lietuvoje yra neužtikrinamas ŽIV sergančių pacientų konfidencialumas. Per daug asmenų sužino apie užsikrėtusiojo statusą. Manau, kad reikėtų keisti informavimo ir duomenų pateikimo sistemą. Šiuo metu, jeigu yra nustatoma ŽIV diagnozė, pranešime Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui nurodoma ne tik vardas ir pavardė su asmens kodu, bet ir perteklinė informacija apie darbo, gyvenamąją vietą. Kiek žinau, kitose šalyse duomenys yra nuasmeninami. O pas mus situacija liūdna“, – problemą įvardija Lietuvos pacientų forumo vadovė Ieva Drėgvienė, kuri pažadėjo imtis iniciatyvos dėl asmens duomenų apsaugos.
 
Kaip tvirtina koalicijos „Galiu gyventi“ vadovė Jurgita Poškevičiūtė, daug kas priklauso nuo medicinos personalo etikos. „Žinoma, reikia sutvarkyti teisinį reguliavimą, bet dar yra ir žmogiškasis konfidencialumo faktorius. Mano konkretus atvejis: dariausi tyrimus, tarp jų – ir ŽIV, pas šeimos gydytoją privačioje klinikoje. Gydytojas kortelėje nerado atsakymo, tad paskambino į registratūrą. Slaugytoja iškišo galvą atidariusi duris: „Gydytojau, ar čia tas atsakymas dėl ŽIV“. Laukiamajame sėdi dešimt pacientų, visi matė, kas įėjo į gydytojo kabinetą“, – netaktišku elgesiu piktinosi J.Poškevičiūtė.
  Prašo rašyti ranka
Anot Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Infekcinių ligų centro profesorės Raimondos Matulionytės, svarbiausias uždavinys, kaip skelbia Pasaulio sveikatos organizacija, yra rizikos grupių ištyrimas. „Pagrindinis dalykas – ŽIV užsikrėtusiųjų patekimas į gydymo įstaigas. Kodėl jie neatvyksta? Čia svarbus vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms ir socialinei pagalbai, kuri mūsų šalyje dar nėra deramai sukurta. Galvojame, kad ir savivaldybes reikia įtraukti.
 
Tiesa, reikia pripažinti, kad palyginti su Vakarų pasauliu, pas mus ne viskas blogai. Daug kas eina į priekį: pacientai tiriami ir dėl ŽIV, ir dėl hepatito, gauna didesnę mažesnę integruotą pagalbą“, – sako prof. R.Matulionytė.
Profesorė sutinka, kad konfidencialumo trūkumas itin stabdo pacientų patekimą pas gydytoją. „Mes iškėlėme klausimą Sveikatos apsaugos ministerijai, jog elektroninis receptas išrašomas toks pats kaip ir kitiems pacientams. Jame matyti diagnozė. Tai sergančiuosius labai stabdo ir jie prašo rašyti receptą ranka“; – pasakoja su tokiais pacientais dirbanti profesorė.
 
Nėra valstybės palaikymo
Kodėl užsikrėtusieji neateina į gydymo įstaigas, geriausiai galėtų paaiškinti ŽIV/AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ konsultantas Ruslanas Bukinas.
„Puikiai suprantu sergančiųjų ŽIV baimes, nes jie nesulaukia aplinkinių palaikymo. Jie pavargo taip gyventi, nežino, ką daryti. Kai nevyriausybinė organizacija pradeda ką nors keisti, valstybė vietoje to, kad padėtų su šia diagnoze gyvenantiems žmonėms, pradeda statyti užtvaras. Nauji gydymo metodai dabar nepasiekiami dėlto, kad nėra ministro parašo. Vilniuje žmogus pas gydytoją dar gauna visą informaciją. O kur nors provincijoje jam išrašo vaistus ir eik lauk. Dėl konfidencialumo irgi opus klausimus: esu savo akimis matęs išrašą iš ligoninės, kur surašytos visos diagnozės, o gale – didelėmis raidėmis ŽIV“, – sistemos trūkumus įvardija Ruslanas.
 
Ekspertas Giedrius Likatavičius reziumavo, kad duomenų rinkimas duoda akivaizdžią naudą ir atsiperkamumą.
„Galėsime aiškiai įvardinti, kur yra didžiausios problemiškos vietos kaskadoje ir kam reikia daugiau skirti dėmesio. Tikiu, kad kiekvienais metais tobulinsime ŽIV/AIDS priežiūros ir gydymo kaskadą ir kasmet galėsime įvertinti, kur mes esame, ką padarėme ir ką toliau reikia daryti“, – sakė ekspertas.

---

 
Tarp kitko
Tyrimo tikslas buvo sudaryti ŽIV priežiūros ir gydymo kaskadą ir įvertinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą dėl ŽIV/AIDS Lietuvoje.
UNAIDS ir partneriai dar 2014 m. sutarė dėl globalių Darnaus vystymosi tikslų, siekdami, kad gydymą gautų tie, kuriems jis reikalingas. Tam būtina, kad iki 2020 metų 90 proc. ŽIV užsikrėtusiųjų žinotų diagnozę, 90 proc. diagnozuotų būtų gydomi antiretrovirusiniais vaistais ir 90 proc. gydomų asmenų kraujyje viruso krūvis būtų neaptinkamas. 90-90-90 matematinis modeliavimas rodo, kad pasiekus šiuos tikslus, 2030 m. bus galima pasiekti epidemijos, kaip problemos, pabaigą.
 
Išanalizavus Lietuvoje prieinamus duomenis, vertinant UNAIDS 90-90-90 tikslą, kaskada rodo, kad Lietuvoje 2016 m.: ŽIV statusą žinojo vidutiniškai 66 proc. asmenų, antiretrovirusinį gydymą gavo 32 proc. asmenų, kuriems jau diagnozuota ŽIV liga. Iš jų viruso krūvis buvo neaptinkamas 82 proc. gydytų pacientų.  Paskutinis prognostinis UNAIDS rodiklis, vertinantis kiek žinančių ir nežinančių savo ŽIV statuso asmenų viruso krūvis yra neaptinkamas, yra 16 proc. arba 4,5 karto mažesnis nuo planuojamo tikslo – 73 proc.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!