„Jei ši Farmacijos įstatymo pataisa bus priimta, kitas svarbesnes sveikatos sistemos problemas dar keleriems metams nustumsime į šalį. Jau dabar taupoma pacientų sąskaita, todėl neramu dėl to, kas bus, kai Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos bus skirtos subsidijuoti valstybines vaistines“, – sako Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkė Kristina Nemaniūtė-Gagė.  
 
Pasak jos, valstybinių vaistinių steigimui ir galimam jų veiklos subsidijavimui būtų nepagrįstai eikvojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų surinktos viešosios lėšos.
„Sveikatos apsaugos ministerija iki šiol nėra pateikusi net preliminarių skaičiavimų, kiek lėšų pareikalaus ligoninių vaistinių, kurios vykdytų mažmeninės prekybos vaistais veiklą, steigimas, iš kokių šaltinių ketinama padengti nuostolius, kuriuos gali patirti naujosios vaistinės. Valstybiniam vaistinių tinklui skirtos lėšos galėtų būti panaudotos įtraukiant į kompensuojamųjų vaistų sąrašą daugiau pacientams taip reikalingų vaistinių preparatų, mažinant priemokas už kompensuojamuosius vaistus, taip pat keliant gydytojų ir slaugytojų atlyginimus“, – vardina K. Nemaniūtė-Gagė.  
 
Lygiuosimės į Švediją ar Baltarusiją?
Prieš dvejus metus Švedija pardavė valstybinių vaistinių tinklą. Ji buvo viena paskutiniųjų Europos šalių, taikiusių tokį aprūpinimo vaistais modelį.
„Mes labai dažnai sakome, kad lygiuojamės į skandinavų pavyzdį, ypač Švedijos, tai kodėl gi ir šįkart nelikti nuosekliems? Valstybinių vaistinių tinklą jie pardavė, o mes dabar ruošiamės jas steigti – kažkodėl nenorime pasimokyti iš svetimų klaidų ir elgiamės atvirkščiai. Negi norime kopijuoti Baltarusiją, kurioje iki šiol veikia valstybinių vaistinių tinklas. Nereikėtų gręžtis į praeitį, kuomet gyvenome santvarkoje, kurioje be šiurkštaus valstybės įsikišimo neapsiėjo nė vienas sektorius“, – aiškina Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkė. 
 
Valstybinių vaistinių tinklo kūrimas, anot jos, nesprendžia ir vaistinių trūkumo problemos, mat tokios nėra.
„Skaičiuojama, kad Lietuvoje 100-ui tūkst. gyventojų tenka maždaug 47 vaistinės – tai bene dvigubai daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Lietuva tikrai negali skųstis neišplėtotu vaistinių tinklu, todėl ir nesamos problemos spręsti nereikia. Vaistinių turime pakankamai, ypač didžiuosiuose miestuose, o nuošaliose gyvenvietėse valstybinės vaistinės ir nebus steigiamos, nes ten tiesiog nėra ligoninių. Jeigu žmonės ir neturi galimybės įsigyti tam tikrų vaistų – tai tikrai ne dėl vaistinių trūkumo, o dėl netobulo vaistų kompensavimo mechanizmo“, – argumentuoja asociacijos vadovė.
 
Bandymas įtikti rinkėjams pacientų sąskaita
Pasak K.Nemaniūtė-Gagės, vaistinių sektorius yra visiškai reguliuojamas valstybės, todėl teiginiai, kad tik įsteigus valstybines vaistines vaistai šalies gyventojams taps prieinamesni ir pigesni, nėra logiški.
 
„Vaistinės kompensuojamų vaistų kainų nenustato, tai daro ministerija, todėl vaistinės negali vaistinių preparatų pardavinėti nei centu brangiau. Argumentas, kad valstybinėms vaistinėms vaistus tiekiantys gamintojai pradės labiau konkuruoti, yra iš esmės neteisingas, nes gamintojai konkuruoja dėl kompensuojamųjų vaistų kainos ne vaistinėje, o derėdamiesi su ministerija. Tai tik įrodo, kad būtinybės kurti valstybinį vaistinių tinklą ir keisti įstatyminę bazę nėra, nes sistemai reikalingus pokyčius ministerija gali vykdyti ir dabar“, – teigia ji.
 
Anot Lietuvos vaistinių asociacijos pirmininkės, valstybinių vaistinių tinklas sutrikdytų rinką bei iškreiptų konkurenciją, o didžiausias smūgis būtų suduotas mažosioms vaistinėms, įsikūrusioms regionuose, kur gyventojų ir atitinkamai pacientų skaičius yra gerokai mažesnis nei didžiuosiuose miestuose.
„Noras įkurti valstybines vaistines verčiau yra bandymas įtikti rinkėjams, juos gundant žemesnėmis kainomis ir neatskleidžiant, kas už to slypi“, – sako K.Nemaniūtė-Gagė.