„Mūsų budrumą kovidas gali patikrinti šį rudenį, – įžanginėje kalboje pabrėžė G.Nausėda, – tad privalome likti pasirengę.“ Tačiau yra ir kita pavojinga situacija, vykstanti netoliese tiesiog dabar – karas Ukrainoje. Apie ją netruko priminti antrojoje forumo dalyje kalbėjęs Ukrainos Dnipropetrovsko rajono karo ligoninės vyr. gydytojas Serhii Ryzhenko. „Karas mums prasidėjo dar 2014-aisiais, – pasakojo jis, – ir jau tuomet iškilo iššūkis, kaip skubiai adaptuotis naujoms sąlygoms. Mums pavyko tai padaryti per labai trumpą laiką“.
 
Pirmoji pamoka, kurią išmoko Ukrainos ligoninės iškilus tokiai ekstremaliai padėčiai kaip karinė agresija, – kad pacientų srautai drastiškai išauga ir visiškai pakinta ligų specifika.
 

„Buvo išgelbėta daugybė sunkios būklės ligonių – ir karių, ir civilių, reikalaujančių ekstra operacijų, su nutrauktomis minų galūnėmis ir šautinėmis žaizdomis, – pasakoja Ukrainos Dnipropetrovsko rajono karo ligoninės vyr. gydytojas Serhii Ryzhenko. – Per karą tokių sužeidimų kiekis išauga dešimteriopai, ir per šiuos keturis karo mėnesius jis jau viršijo visus rodiklius, susikaupusius nuo Donetsko ir Luhansko sričių aneksijos.“

 
Antroji problema, tiesiogiai susijusi su pirmąja, buvo sulig išaugusiais sužeistų žmonių kiekiais keliagubai padidėjęs medicininio personalo poreikis. „Mums teko kurti sustiprintas brigadas, – vardija medikas, – papildyti jas gydytojais, slaugytojais bei papildomai anesteziologais, neurochirurgais ir gydytojais traumatologais. Iš karto pajutome, kad trūksta gydytojų, ypač operuojančių. Ypač reikalingi rentgenologai, kompiuterių, tomografų specialistai, svarbi diagnostika. Būtent ji suteikia galimybę itin sunkios būklės pacientams gauti pagalbą ir išgyventi.“
 
Staigiai ir ženkliai padidėjus sužeistųjų kiekiui bei pritraukus visas įmanomas medicinines rankas, iškilo didžiulis poreikis pertvarkyti ir ligoninės erdves – tai buvo trečioji pamoka. „Išskyrėme atskirą zoną, kurioje rūšiavome žmones, sukūrėme papildomas sales, kur kiekvienoje buvo galima gydyti po 70 žmonių, – padarytus pertvarkymus įvardija S.Ryzhenko. – Apžiūros zoną iki 15 žmonių. Diagnostikos zoną ir laukimo zoną, administravimo zoną, sanitarinę zoną.“
 
Mečnikovo (Ukraina) klinikinės ligoninės vyr. gydytojas pabrėžė, jog bet kokios kritinės situacijos atveju be galo svarbu, kad reanimacijos salės būtų didelės, „nes paprastai itin daug sužeistųjų gali patekti į ligoninę vienu metu, ir mažose salėse brigados tiesiog negalės dirbti. Reanimacijos skyrius mūsų ligoninė buvo priversta padidinti trigubai.“
„Žodžiais to perteikti neįmanoma, – užbaigė kalbą ukrainietis. – Tačiau, jei turėsite galimybę, atvažiuokite – parodysime. Tai sunku, bet susitvarkyti galima.“
 
Rusijai jau visiškai rimtai žvanginant ginklais ir svaidantis grasinimais apie trečiąjį pasaulinį karą po to, kai Lietuva drastiškai apribojo krovinių į Kaliningrado sritį tranzitą, kiekvienas mūsų gali pradėti klausti savęs: o kiek mūsų civilė, „demokratijos iškankinta“ šalis ir jos sveikatos apsaugos sistema yra pasiruošusi tokiai ekstremaliai situacijai kaip karas? Kad ir saugiai sėdėdami po NATO sparneliu, vis viena neturėtume pamiršti, jog aljanso reakcija nėra tokia žaibiška kaip norėtųsi, tad kuri laiką Lietuva gali būti palikta likimo, o tiksliau, jos pačios gynėjų valiai.

---

 
Specialisto komentaras
Lietuvos kariuomenės Medicinos tarnybos Mokymo skyriaus viršininkas kpt. Arūnas Žiginskas:

- Karo grėsmė atsirado mūsų darbotvarkėse neseniai. Galbūt tai mano subjektyvi nuomonė, bet karas – tiesiog ekstremali situacija su neįprastomis darbo sąlygomis. Atėję į kariuomenę jaunieji karo medikai mokosi ne medicinos, o to, kaip taikyti medicinos žinias specifinėmis sąlygomis. Kuo saugesnė aplinka – tuo daugiau gali padaryti medikas, nesukeldamas pavojaus pačiam sau ir sužeistajam. Krašto apsaugoje nustatyta puikiai funkcionuojanti sistema, apimanti visus tris pagalbos lygius – kovos vietoje, saugesnėje aplinkoje ir jau ligoninėje. Karys gali pagelbėti kariui, būry yra paramedikas, toliau kuopoje yra dar paramedikas. Visa sistema susiveda į tai, kad sužeistąjį gyvą ir kuo geresnės būklės būtų galima pristatyti į antrojo ar trečiojo lygio ligoninę.
 
Civiliam gydytojui ekstremalių situacijų metu labiausiai trūktų kaip tik tų kompetencijų, numatančių veiksmus nesaugioje aplinkoje. Tarkim, kai greitosios pagalbos automobilis vyksta pas ligonį taktinėje aplinkoje, kai miestas apsuptas priešų ir apšaudomas: turi būti komunikacija, vadovavimas, saugumo užtikrinimas. Gydytojai turėtų būti atitinkamai ekipuoti ir turėti galimybę išgyventi apšaudymo metu. Branduolinės grėsmės metu jie taip pat privalo turėti apsaugas, švarinimo priemones... Kai yra daugybė sužeistųjų, gydytojas privalo mokėti išskirstyti prioritetus ir mokėti nuspręsti, kam suteikti pagalbą ir kokia apimtimi. Kiekviename lygmenyje, kiekvienos reikalingos kompetencijos ir civiliai gydytojai turėtų būti pamokomi.
 
Ukrainiečiai jau išmoko šią pamoką – civilinių ligoninių specifika tokia, kad jos neturi patirties gydant specifinius karinius sužeidimus. Tai – gilūs sužeidimai nuo minų, skeveldrų, šautinės žaizdos, nudegimai, kankinimų pėdsakai... Siūlyčiau susisiekti su ukrainiečiais, kad jie galėtų išmokyti mūsų civilius medikus būtent tokių specifinių sužalojimų gydymo. O ir mūsų kariuomenei geriausia būtų susirinkti kartu su medikais, diskutuoti ir keistis patirtimi: ir medicinos, ir taktinės medicinos srityse, ir pasikviečiant iš kitų šalių ekspertų, turinčių karinių sužalojimų gydymo patirtį.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!