- Vaikų teisių kontrolė atrodo pakankamai neigiamas emocijas sukeliantis darbas. Daugybė istorijų, kuriose tenka dalyvauti ir spręsti, prasideda, o turbūt dažnai ir baigiasi neigiamai. Ar tai palieka kokį nors emocinį bagažą? Kaip su tuo tvarkotės?
- Išties retas, kuris kreipiasi į Vaikų teisių kontrolieriaus tarnybą dėl problemų ar norėdami pasikonsultuoti, ateina su gera žinia. Pradžia visada yra neigiama. Ir net išsprendę vieną kartą problemą negalime tikėtis, jog viskas bus gerai ir toliau. Tai - ne prietaisas, tai - žmonės. Atsiriboti nuo šių problemų po darbo tikrai nepavyksta. O ir pasitaiko situacijų, kurias išmąstyti užima laiko. Liūdniausia ir skaudžiausia kalbėtis su tėvelių neturinčiais vaikais. Tos emocijos, tos akys, veidai, vardai. Jų žodžiai, kurie kartais paliečia išties giliai. Tai atsimeni ilgai. Darbą laikau gyvenimo dalimi. Taip jau būna, kad ir skambučių ar elektroninių laiškų sulaukiu ne darbo valandomis. Tačiau vadovaujuosi žinomu posakiu: dirbk mylimą darbą ir nereikės dirbti nė dienos gyvenime.
 
- Vaikų teisių kontroliere dirbsite jau trečią kadenciją. Kokiais nuveiktais darbais, įvykdytais projektais labiausiai didžiuojatės? Ko pavyko pasiekti?
- Žinote, tai sunku įvardinti. Kadangi tie pokyčiai nėra tik mano vienos darbas. Daug tenka dirbti su politikais, juos įtikinėti. Pavyzdžiui, paimkime Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą. Mano darbo į jį daug įdėta, tačiau projekto autorystė priklauso politikams.
Džiugu, jog stipriai žengėme pirmyn kovoje su smurtu, nukreiptu prieš vaikus. Atsiranda bendras visuomenės suvokimas, jog tai nėra ir negali būti priimtina. Aišku, dar reikia laiko, kad visuomenė iki galo suvoktų, jog vaikus reikia auklėti be smurto. Visgi, palyginus su kiek ankstesniais laikais, – pažanga akivaizdi. Dabar retai kada pamatysime vaiką tąsomą gatvėje dėl to, kad jis netinkamai pasielgė.
Matau daug teigiamų pasikeitimų ir baudžiamosios teisės srityje. Dabar vaikai, kurie yra nukentėję nuo kokios nors nusikalstamos veikos, yra liudytojai tokiose bylose ar net kaltinami tokia veika, – visi gali būti tardomi tik dalyvaujant psichologui. Manau tai - didelis pasiekimas. Sėkmė yra ir tai, jog dauguma tėvelių neturinčių vaikų dabar nebėra auklėjami didžiulėse globos įstaigose.
 
- Per karantiną daugybė vaikų neturi galimybės dalyvauti jiems įprastoje veikloje, eiti į mokyklą, dažniau lieka namie, kartu su jais daugiau laiko turi praleisti tėvai, globėjai. Ar pastebite, kad daugėtų smurto prieš vaikus atvejų?
- Remiantis Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, kadangi būtent jie operuoja šia informacija, skaičiai nėra didesni. Tačiau išlieka šioks toks neramybės jausmas. Gali būti, jog egzistuoja nemažai užslėptų smurto atvejų. Šiuo metu labai svarbus mūsų partneris, mokykla, faktiškai yra eliminuota. Jeigu anksčiau vaikas ateidavo į mokyklą ir pedagogai galėdavo fiziškai pamatyti smurto žymes ant kūno ar pakitusį į blogąją pusę jo elgesį, nuotolinis mokymas tą gerokai apsunkina. Tokiu atveju galime pasikliauti tik kaimynais, kurie galimai ką nors išgirs ir praneš tarnyboms. Nerimą kelia ir izoliacijos poveikis vaikų psichologinei sveikatai. Bendraudami mokykloje, žaisdami per pertraukas, matydami vienas kito kūno kalbą, vaikai formuojasi psichologiškai. Be to, yra vaikų kuriems reikalinga papildoma pagalba suteikiama mokykloje, pavyzdžiui, nemokamas maitinimas, ar specialistų pagalba ugdant kai kuriuos įgūdžius. Sudėjus visą šitą „puokštę“ akivaizdu, jog negalėdami leisti vaikų į mokyklą daug prarandame kaip visuomenė. Ypač turint omenyje mažus vaikus. Juk kiek mes į juos investuosime ankstyvame amžiuje, tiek gausime ir ateityje.
 
- Grįžkime prie vaikų, esančių valstybės globoje. Ar daug jų serga COVID-19, kas rūpinasi jų izoliacija?
- Laimei (pabeldžia į stalą – red. past.), tokių vaikų nėra daug. Kol kas atvejų, kad reikėtų izoliuoti vaiką, neturintį jokių artimųjų, nebuvo. Pasitaiko kitokių atvejų, kai vienišas tėtis arba mama suserga, būna išgabenamas į ligoninę ir, matyt, dėl savo sveikatos būklės, nepraneša, kad vaikai liko vieni namuose. Jei tektų izoliuoti valstybės globoje esantys vaiką, sureaguoti turės Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba, o vietinė savivaldybė privalo pasirūpinti globos, izoliavimo vieta ir darbuotojais, kurie turės prižiūrėti tą vaiką, taip pat ir visomis tam reikalingomis priemonėmis.
 
- Kokius prioritetinius darbus esate numačiusi naujajai kadencijai?
- Sunku išskirti sritį, kuri man būtų prioritetinė. Jos visos svarbios ir turi būti vienodais tempais judinamos į priekį. Itin svarbūs jau egzistuojančių įstatymų įgyvendinimo klausimai. Tiek atskiruose regionuose, tiek visos Lietuvos mastu. Ypač tai liečia vaikus su tam tikrais specifiniais poreikiais. Kokia yra jų įtrauktis, kokios yra galimybės gauti jiems reikalingas paslaugas. Turiu omenyje logopedines, psichologines ir kitokias panašaus pobūdžio paslaugas. Sveikatos apsaugos srityje taip pat egzistuoja daugybė užslėptų akmenų. Nors „ant popieriaus“ teigiama, jog sveikatos apsaugos paslaugos yra nemokamai užtikrinamos visiems vaikams, žinome, kad taip toli gražu nėra. Puikus pavyzdys - odontologija. Tikiuosi, jog bus sugrįžta ir prie diskusijos apie skiepus, kiek jie yra privalomi ar neprivalomi, nes ne paslaptis, jog sugrįžta kai kurios ligos, kurios, manėme, visuomenėje buvo išnaikintos.
Dažnai parlamentarai klausia, kokių įstatymų dar reikia. Atsakau: problema yra ne įstatymai. Problema yra jų įgyvendinimas.

---

 
Dosjė 
Nuo 2010 m. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
2004 – 2010 m. Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė.
Nuo 2003 m. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentė.
2003 m. apginta daktaro disertacija „Informacijos apie privatų asmens gyvenimą apsauga“ ir suteiktas Socialinių mokslų (Teisės) krypties daktaro laipsnis (Lietuvos teisės universitetas).
2007 m. Teisės bakalauro laipsnis (Mykolo Romerio universitetas).
1998 m. Teisės magistro laipsnis ( Vytauto Didžiojo universitetas).
1995 m. Sociologijos bakalauro laipsnis ( Vytauto Didžiojo universitetas).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!