Galvosūkiai gydytojų kabinetuose
 
Naujausia ES Pagrindinių teisių agentūros (FRA) apklausa parodė, kad kreipdamiesi tiek dėl bendrųjų, tiek dėl translyčiams žmonėms reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų, translyčiai ir nebinarinės tapatybės asmenys Lietuvoje susiduria su įvairiomis neigiamomis patirtimis ir sveikatos priežiūros specialistų išankstinėmis nuostatomis: 34 proc. jų per vienerius metus jautėsi diskriminuojami sveikatos priežiūros įstaigose dėl savo lytinės tapatybės. Kartais tai būna nepagarbūs komentarai ar pastabos, o kartais – nuvertinami pacientų sveikatos sutrikimai.
 
Nors dalis tyrimo dalyvių dalijosi pozityviomis patirtimis bendraujant su sveikatos priežiūros specialistais, dauguma buvo susidūrę su neigiamomis patirtimis tiek privačiose, tiek valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose.
 
„O kaip jūs manote?“
 
Ne vienas apklausos dalyvis minėjo, kad su translyčiams asmenims reikalingomis paslaugomis dirbantiems specialistams trūksta žinių (pavyzdžiui, apie pakaitinę hormonų terapiją), jos nėra atnaujinamos arba klaidingos. Daug kas prisiminė, kad gydytojų kabinetuose ne kartą matė specialistų pasimetimą, girdėjo abejones ar net klausimus: „o kaip jūs manote, kaip turėtų būti?“, „ką reikėtų daryti?“.
 
Štai Samana (čia ir kitur vardai pakeisti) prisiminė situaciją: „aš nueinu su savo padarytais tyrimais pas endokrinologę, ir ji manęs klausia: ar čia yra gerai?“. Tyrimo dalyviai pasakojo neretai atsiduriantys situacijose, kai tenka papildyti sveikatos priežiūros specialistų žinias.
 
Savigyda – ne išeitis
 
Iš savo sveikatos priežiūros specialistų translyčiai žmonės ypač pasigenda patikimos informacijos apie medicininę tranziciją. Viena pagrindinių tyrimo dalyvių akcentuotų problemų – nepakankamas specialistų informuotumas apie translytiškumą ir translyčių žmonių sveikatą, žinių apie pakaitinės hormonų terapijos taikymą trūkumas. Pavyzdžiui, kartais endokrinologai nustato netinkamas hormonų dozes ar jų vartojimo dažnį, neatsižvelgdami į individualius translyčio asmens poreikius, o hormonų vartojimą tomis pačiomis dozėmis skiria daugeliui.
 
Dėl šios priežasties bėgant laikui translyčiai žmonės sprendimus dėl medicininės tranzicijos pradeda priimti patys, nustoja lankytis pas specialistus, imasi savigydos praktikų.
 
Klausyti ir girdėti
 
Kita vertus, ir patys specialistai, jausdamiesi neužtikrinti, kartais nežino, kaip padėti. Pavyzdžiui, nors teisės aktai numato, kad translytiškumo diagnozę ir receptą hormonams galima gauti antrinio lygio gydymo įstaigose, kai kurie gydytojai vis tiek siunčia pacientus į Vilniaus Santaros ar Kauno klinikas. O tai dažnai sukelia didelių nepatogumų gyvenantiems atokiau nuo šių didmiesčių, nes vizitai pas gydytojus paprastai yra pakartotiniai.
 
Didmiestyje gyvenantis tyrimo dalyvis Petras pirmą kartą privačiai pas psichiatrą konsultavosi sulaukęs pilnametystės – kaip ir dauguma, specialisto pavardę jis sužinojo iš kitų translyčių žmonių. Tuo metu vaikinas jau daugiau kaip metus artimiausioje aplinkoje buvo atsiskleidęs kaip translytis. Tačiau patvirtinti translytiškumo diagnozę buvo sudėtinga. Vienur Petrui buvo rekomenduota lankytis ir „įsitikinti“ translytiškumu pas psichikos sveikatos specialistą iki dvejų metų, pas kitą – iki metų. Tuo metu vaikinas jautė stiprią lyties disforiją, o hormonų terapijos vilkinimas neigiamai veikė jo psichologinę sveikatą.
 
Iššūkių sukelia ir tai, kad diagnozės reikalavimas neproporcingai daug galios suteikia psichiatrams. Kadangi lytį patvirtinančioms sveikatos priežiūros paslaugoms gauti diagnozė yra būtina, psichiatrai tiesiogiai kontroliuoja prieigą prie medicininių paslaugų, nuspręsdami, kuriems translyčiams žmonėms bus leidžiama jomis pasinaudoti, o kuriems galbūt ne.
 
LGKT vyresnioji patarėja Ieva Laugalytė teigia, kad 2022 metais priimtas Lyties tapatumo sutrikimo diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašas vertinamas nevienareikšmiškai: „Tai buvo svarbus simbolinis pokytis, parodęs, kad būtina sureguliuoti translyčiams asmenims reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Tačiau realybėje juo įtvirtinama daug stigmatizuojančių nuostatų ir papildomų barjerų sveikatos priežiūros paslaugoms gauti. Tarptautiniu mastu tokios apraše įtvirtintos praktikos kaip, pavyzdžiui, psichiatro diagnozės reikalavimas laikomos neatitinkančiomis žmogaus teisių principų“.
 
Formuojant reglamentavimą ateityje, rekomenduojama atsisakyti požiūrio į translytiškumą kaip sutrikimą įdiegti informuoto sutikimo modelį ir nuolat organizuoti sveikatos specialistų mokymus, kad translyčiai žmonės gautų pagarbų gydymą. Rekomendacijos plačiau pristatomos apžvalgoje.
 
Apžvalga yra projekto „Centre – translyčių žmonių balsai“, vykdomo kartu su Norvegijos Karalystės lygybės ir nediskriminavimo kontrolieriaus įstaiga, dalis. Projektą finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas. Su tyrimo medžiaga galima susipažinti svetainėje lygybe.lt.
 
Translyčių žmonių teisės, patirtys ir iššūkiai taip pat bus aptarti rugsėjo 19 d. vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje TRANS FORUM. Plačiau: lygybe.lt


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!