- Pra­ver­ki­me Re­a­ni­ma­ci­jos ir in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riaus du­ris. Sky­riaus, ku­ria­me yra gy­do­mi ypač sun­kių būk­lių pa­cien­tai. Ko­kios su­dė­tin­giau­sios si­tu­a­ci­jos ja­me dir­bant?
 
- Kiek­vie­ną die­ną ei­da­mas į dar­bą su­pran­tu, kad nuo ma­nęs ga­li pri­klau­sy­ti žmo­gaus gy­vy­bė, bet man bū­tent tai ir yra šio dar­bo es­mė. Su­pran­tu, kad ne­tu­riu tei­sės su­klys­ti, bū­ti pa­var­gęs ir tai yra di­de­lė at­sa­ko­my­bė tiek prieš pa­cien­tą, tiek prieš pa­tį sa­ve. Mes pa­si­ruo­šę ko­vo­ti dėl žmo­gaus gy­vy­bės pa­si­telk­da­mi ži­nias, įgū­džius bei di­de­lį no­rą pa­dė­ti. Kar­tu tu­ri­me su­pras­ti, at­skir­ti ir aiš­kiai su­vok­ti, kad ne vi­siems pa­cien­tams ga­li­me pa­gel­bė­ti. Mums ten­ka pri­im­ti spren­di­mą, kam in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos pa­slau­gos yra tiks­lin­gos, o kam ne. Kaip be­bū­tų gai­la, kar­tais ten­ka pri­im­ti spren­di­mą, kaip žmo­gui tie­siog pa­leng­vin­ti jo kan­čias, ne­tai­kant ag­re­sy­vių in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos gy­dy­mo me­to­dų. Ta­čiau su­si­du­ria­me ir su at­ve­jais, kuo­met at­ro­do, jog pa­cien­tui iš­gy­ven­ti vil­čių prak­tiš­kai nė­ra, bet me­di­kų pa­gal­ba pa­vyks­ta jį „iš­kaps­ty­ti“ iš kri­ti­nės būk­lės.
 
- Dėl pa­cien­tų gy­vy­bių ko­vo­jant kas­dien, de­ja, ne­iš­ven­gia­mos ir jų ne­tek­tys. Kaip jums pa­vyks­ta su tuo su­si­tvar­ky­ti, tai iš­gy­ven­ti?
 
- Kuo­met ne­ten­ka­me pa­cien­to, vi­sa­da pa­gal­vo­ju, ar pa­da­riau vis­ką, ką ga­lė­jau. Daž­niau­siai sa­vig­rau­ža už­si­im­ti ne­ten­ka, nes ži­nau, jog pa­da­riau ką ga­lė­jau. Kar­tais pa­cien­tų ne­tek­tys bū­na ypač skau­džios ir vi­siš­kai nuo to emo­ciš­kai at­si­ri­bo­ti ne­pa­vyks­ta. Vis dėl­to, kad ir kaip bū­tų gai­la, ypač jau­nų žmo­nių ne­tek­čių, sten­giuo­si sa­vy­je ne­lai­ky­ti jo­kių iš­gy­ve­ni­mų, nes tai kenk­tų man, kaip gy­dy­to­jui ir as­me­ny­bei. Su stre­su ko­vo­ju da­lin­da­ma­sis at­ve­jais su ko­le­go­mis po bu­dė­ji­mo.

Mums ten­ka pri­im­ti spren­di­mą, kam in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos pa­slau­gos yra tiks­lin­gos, o kam ne. Kaip be­bū­tų gai­la, kar­tais ten­ka pri­im­ti spren­di­mą, kaip žmo­gui tie­siog pa­leng­vin­ti jo kan­čias, ne­tai­kant ag­re­sy­vių in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos gy­dy­mo me­to­dų.
 
Su­si­dū­rę su sun­kiu at­ve­ju sten­gia­mės į pa­cien­tą žiū­rė­ti struk­tū­riš­kai, rem­tis įro­dy­mais, pro­to­ko­lais. Ne­gal­vo­ti apie jį kaip apie žmo­gų, tu­rin­tį šei­mą, drau­gus, ku­riuos ne­tru­kus pa­liks. Už­dė­da­mi tam tik­rą pro­fe­si­nį šy­dą ap­sau­go­me sa­ve nuo dar vie­no ge­ro žmo­gaus ne­tek­ties. Tad šio­je pro­fe­si­jo­je no­ri ar ne­no­ri su­si­for­muo­ja tam tik­ras at­spa­ru­mas. Ne­pai­sant to, sten­giuo­si iš­lai­ky­ti em­pa­ti­ją ir žmo­giš­ku­mą, kol kas man tai pa­vyks­ta su­de­rin­ti.
 
- Kau­no kli­ni­ko­se taip pat dir­ba­te ir or­ga­nų do­no­rų ko­or­di­na­to­riu­mi. Ko­kius di­džiau­sius iš­šū­kius ten­ka įveik­ti ko­or­di­nuo­jant transp­lan­ta­ci­jos pro­ce­są? Su ko­kio­mis do­no­rų ar­ti­mų­jų re­ak­ci­jo­mis, nuo­tai­ko­mis su­si­du­ria­te daž­niau­siai?
 
- Or­ga­nų do­no­rų ko­or­di­na­to­rius yra at­sa­kin­gas už sklan­dų mul­ti­dis­cip­li­ni­nį dar­bą ko­man­do­je. Esa­me jun­gian­čio­ji gran­dis, tad ten­ka daug ko­mu­ni­kuo­ti su įvai­riais spe­cia­lis­tais, kiek­vie­ną kar­tą spręs­ti vis nau­jas iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Ka­dan­gi or­ga­nų do­no­rų būk­lė ga­li grei­tai žen­kliai pa­blo­gė­ti, kar­tais ten­ka pa­grei­tin­ti or­ga­nų eks­plan­ta­ci­jos lai­ką, kas ne­re­tai su­ke­lia įvai­rių or­ga­ni­za­ci­nių pro­ble­mų. Skir­tin­gos eks­plan­tuo­jan­čių chi­rur­gų ko­man­dos ne­re­tai at­vyks­ta iš Vil­niaus, Kau­no ir už­sie­nio vie­nu me­tu. Ne­ma­žai sun­ku­mų ky­la, kuo­met at­vyks­ta už­sie­nio ko­man­dos eks­plan­tuo­ti Lie­tu­vo­je esan­čių do­no­rų or­ga­nus ir par­si­ga­ben­ti juos į sa­vo ša­lį. Taip nu­tin­ka, kuo­met Lie­tu­vo­je ne­tu­ri­me tin­ka­mų re­ci­pien­tų tam or­ga­nui transp­lan­tuo­ti.

Ka­dan­gi ter­mi­na­li­nė­mis li­go­mis ser­ga vis dau­giau pa­cien­tų ir transp­lan­tuo­ja­mų or­ga­nų trū­ku­mas jau­čia­mas Eu­ro­po­je, mū­sų ša­lys ben­dra­dar­biau­ja. Kuo­met na­cio­na­li­niu mas­tu at­si­sa­ko­ma ati­tin­ka­mų or­ga­nų, at­si­ran­da ga­li­my­bė iš­gel­bė­ti gy­vy­bes ki­to­se ša­ly­se. Tai – pui­kiai funk­cio­nuo­jan­tis mo­de­lis, mat iš­gel­bė­ja­ma dau­gy­bė pa­pil­do­mų gy­vy­bių.
 
Su už­sie­nie­čių ko­man­do­mis tu­ri­me daug pa­pil­do­mo dar­bo, rei­ka­lin­gi ofi­cia­lūs lei­di­mai bei ko­or­di­na­to­riaus ir po­li­ci­jos pa­ly­da į oro uos­tą. Ta­čiau vi­sas dar­bas at­si­per­ka dėl kil­naus tiks­lo. Ap­skri­tai, kal­bant apie iš­šū­kius or­ga­nų do­no­rys­tė­je, jie ge­ro­kai ma­žes­ni, nei dir­bant In­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riu­je.

Po­kal­bis su ar­ti­mai­siais taip pat ga­li tap­ti iš­šū­kiu. Sten­gia­mės rink­ti žo­džius, ką sa­ko­me ir kaip sa­ko­me, nes šį po­kal­bį ar­ti­mie­ji nu­ro­do at­si­me­nan­tys vi­są gy­ve­ni­mą. Tad ne­si­no­ri jiems su­kel­ti pa­pil­do­mo skaus­mo bei su­maiš­ties. Šiuo me­tu or­ga­nų do­no­rys­tę vyk­do­me tik įvy­kus sme­ge­nų mir­čiai. Tai ne­re­tai bū­na ne­ti­kė­tas įvy­kis, pa­vyz­džiui, gal­vos sme­ge­nų trau­ma, ply­šu­si gal­vos sme­ge­nų ar­te­ri­jos aneu­riz­ma, to­dėl ar­ti­mie­siems ir taip bū­na šo­kas, kad ar­ti­ma­sis stai­ga su­sir­go, o pri­im­ti in­for­ma­ci­ją apie jo mir­tį bei spren­di­mą pa­au­ko­ti or­ga­nus nė­ra pa­pras­ta.
 
Žmo­nių re­ak­ci­jos bū­na įvai­rios, da­lis ar­ti­mų­jų net ne­dve­jo­da­mi iš­reiš­kia no­rą ar­ti­mo­jo or­ga­nus pa­au­ko­ti vi­suo­me­nei ir pa­dė­ti žmo­nėms, ku­riuos dar yra ga­li­my­bė iš­gel­bė­ti. Ne­ma­ža da­lis ar­ti­mų­jų pra­šo šiek tiek lai­ko, kad gal­vo­je su­si­gu­lė­tų min­tys.
 
Or­ga­nų do­no­rų ko­or­di­na­to­rių tiks­las nė­ra iš­si­aiš­kin­ti, ko no­ri ar­ti­mie­ji, o ar­ti­mų­jų pa­gal­ba su­ži­no­ti, ko bū­tų no­rė­jęs pats as­muo. De­ja, or­ga­nų do­no­rys­tė il­gą lai­ką ne­bu­vo po­pu­lia­ri te­ma ir ne­re­tai ne­be­įma­no­ma su­ži­no­ti, ko­kia bū­tų bu­vu­si ar­ti­mo­jo va­lia. Spren­di­mą bet ko­kiu at­ve­ju rei­kia pri­im­ti ir džiu­gu, kad jis ge­ro­kai daž­niau bū­na tei­gia­mas.
 
Dir­bant šį dar­bą na­tū­ra­liai no­ri­si ska­tin­ti do­no­rys­tę, nes mes ži­no­me, kaip rei­kia pa­gal­bos lau­kian­tie­siems. Nie­kuo­met ne­ga­li­me ži­no­ti, ar pa­tiems ne­teks at­si­dur­ti jų vie­to­je. Ta­čiau ne­da­ro­me spau­di­mo ar­ti­mie­siems, sten­gia­mės iš­sa­miau su­pa­žin­din­ti su do­no­rys­tės pro­ce­su, at­sa­ko­me į klau­si­mus ir lei­džia­me spren­di­mą pri­im­ti pa­tiems. Ger­bia­me bet ko­kį ar­ti­mų­jų pa­si­rin­ki­mą. Ne­abe­jo­ti­nai ža­viuo­si žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mu, kuo­met ne­tek­ties ir skaus­mo aki­vaiz­do­je, pa­vyks­ta pri­im­ti ne­sa­va­nau­diš­ką, ge­ra­no­riš­ką spren­di­mą ki­tų at­žvil­giu.

---

 Dosjė:
 
Iš­si­la­vi­ni­mas:
 
• 2013-2019 m. – me­di­ci­nos gy­dy­to­jo ma­gist­ro stu­di­jos  LSMU MF.
• 2016-2019 m. – me­di­ci­nos la­bo­ran­tas, Me­di­ci­ni­nės si­mu­lia­ci­jos cen­tras, LSMU.
• 2019-2023 m. – anes­te­zio­lo­gi­jos ir re­a­ni­ma­to­lo­gi­jos re­zi­den­tū­ra, LSMU MF.
 
Pro­fe­si­nė pa­tir­tis:
 
• 2021 m. – iki da­bar Res­pub­li­ki­nės Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nės gyd. anes­te­zio­lo­gas-re­a­ni­ma­to­lo­gas.
• 2022 m. – iki da­bar LSMUL KK Kau­no re­gio­no or­ga­nų do­no­rys­tės pa­slau­gų ko­or­di­na­to­rius.
• 2023 m. – iki da­bar LSMUL KK In­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­rius, gyd. anes­te­zio­lo­gas-re­a­ni­ma­to­lo­gas.
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!