- Kaip Sveikatos apsaugos ministerijos parengtoje sveikatos priežiūros įstaigų tinklo vizijoje (reformoje) matote Jurbarko rajoną?
- Mums labiau tiktų bendradarbiavimo tarp gydymo įstaigų modelis, nekeičiant struktūrų ir institucinės sąrangos. Struktūrų pakeitimas savaime nepagerina paslaugų kokybės. Kadangi pagrindinis reformos siekis yra sistemos atsparumo didinimas ir paslaugų kokybės gerinimas, ir sieksime, kad gerėtų paslaugų kokybė. Jeigu reforma būtų institucinė, galbūt spręstume dėl asmens sveikatos priežiūros pirminės grandies. Savivaldybėje turime vieną pirminės sveikatos priežiūros centrą Jurbarke ir dar keturias ambulatorijas. Todėl šios įstaigos galbūt galėtų būti jungiamos į vieną. Tačiau pirminio ir antrinio lygio įstaigų tikrai nejungsime, nes jos gerai dirba ir savarankiškai.
Jau dabar Jurbarko ligoninė įjungta į Kauno regioną kaip atraminė kovidinė. Toks Kauno klinikų kuruojamas regioninis bendradarbiavimas vyksta ir veikia gerai. Todėl aiškiai apibrėžus santykius sutartimis tarp regiono gydymo įstaigų, regioninis principas galėtų būti įgyvendintas.
Mums būtų priimtinesnis bendradarbiavimas pagal sutartis. Turime stiprius vadovus, gerą komandą. O vykdant institucinius pokyčius, įstaigas dažniausiai palieka geri sveikatos priežiūros specialistai, kuriuos rasti sunku.
 
- Regionai dažnai skundžiasi medikų (ypač jaunų) trūkumu. Kiek ši problema aktuali Jurbarko rajonui ir kaip ji sprendžiama?
- Švietimas ir sveikatos apsauga – vienos pagrindinių viešųjų paslaugų, be kurių vietovės tampa nepatrauklios. Investuodami ir siekdami tolygios regionų raidos, negalime eliminuoti sveikatos apsaugos. Tačiau vien savivaldybių lėšų ir vaidmens čia tikrai neužtenka. Galbūt dar pradedant rengti specialistus reikėtų teikti kokias nors paskatas, kad jie nuo pirmųjų studijų metų galėtų „projektuoti“ tam tikrą savo vaidmenį regionuose. Todėl tam reikia ir bendro ministerijos požiūrio.  
Jurbarko rajonas neturi jaunų gydytojų skatinimo programos, tačiau juos pas mus traukia kiti dalykai, pavyzdžiui, – geras mikroklimatas gydymo įstaigose. Pas mus dauguma atvažiuojančių gydytojų atvyksta iš Kauno. Tai, kad žmogus iš kitur atvažiuoja į įstaigą, manau, yra geras dalykas. Vadinasi, tos įstaigos vadovas neapsiriboja tik savo teritorija, bet ir sugeba pritraukti specialistus iš kitur.
Norint į regionus pritraukti jaunus gydytojus, reikalingas kompleksiškas visų viešųjų paslaugų vystymas. Daug diskutuojama dėl pediatrijos skyrių. Juos išlaikyti nuostolinga. Tačiau dauguma savivaldybių sutinka kofinansuoti vaikų ligų skyrių išlaikymą idant jos būtų patrauklios jaunoms šeimoms. Iš gyventojų girdime, kad vaikų ligų skyrius – vienas kriterijų, jaunai šeimai sprendžiant apsigyventi atitinkamame regione. Todėl šių skyrių klausimas bus svarbus diskutuojant dėl numatomos pertvarkos gairių.
 
- Jurbarko rajonas pasižymi neblogais Lietuvos mastu skiepijimo rodikliais. Ar rajono valdžia tam ėmėsi kokių nors specifinių priemonių? Ką turėtų daryti kitos savivaldybės, norėdamos padidinti skiepijimo rodiklius?
- Nuo pat vakcinacijos pradžios išvien dirbome su pirminės sveikatos priežiūros centru, kuris tapo mūsų vakcinacijos centru. Pačioje proceso pradžioje, kai buvo skiepijamas ligoninių personalas, socialinių įstaigų gyventojai, buvo svarbu įgauti tam tikrą inerciją. Su mumis glaudžiai bendradarbiavo įstaigų vadovai, stipriai padirbėję, kad būtų vakcinuoti tiek jų pacientai, tiek gyventojai. Atsiradusi inercija paskatino vakcinuotis ir kitus.
Be to, nesiblaškėme ir nuosekliai laikėmės ministerijos numatytų prioritetų. Tai buvo geras ir teisingas žingsnis, kurio laikysimės ir trečiame vakcinacijos etape. Tik vieną kartą pykome, kai vakcina buvo perskirstyta ir nukreipta į Vilnių.  
Didžiausius nuopelnus priskirčiau medicinos personalui, kuris skambina gyventojams, bando juos įtikinti, perkalba skeptikus. Matyt, pati mūsų bendruomenė suprato skiepijimo svarbą. Mums pavyko pasiekti gerą susikalbėjimą tarp visų institucijų ir grandžių.
 
- Pritartumėte, tam tikrų profesinių grupių privalomam skiepijimui?
- Tai geriau žinotų gydytojai ar visuomenės sveikatos specialistai. Manau, kad tam tikruose sektoriuose dirbantys žmonės turėtų susiprasti patys. Jeigu mėgsti darbą, dirbi su žmonėmis, supranti rizikas, tuomet neturėtų kilti problemų dėl vakcinacijos. Tačiau rezultatų reikia siekti kitomis priemonėmis, o ne prievarta. Reikėtų dialogo ir būtų daug smagiau, jei žmogus sprendimus priimtų be prievartos, nes ji sukelia konfliktą.
 
- Ką manote apie Vilniaus ir Kauno savivaldybių sprendimus neišduoti leidimų mitingui prie Seimo ir LGBT eitynėms? Ar savivaldybės neviršijo savo galių?
- Kartais identiška situacija skirtingose savivaldybėse gali būti sprendžiama visiškai skirtingai. Merai geriausiai žino visas aplinkybes, todėl, gerbdamas savivaldybių savarankiškumą, tikrai nenoriu vertinti kolegų sprendimų.
 
- O jūs ar sutiktumėte, kad Jurbarko rajone būtų rengiamos LGBT eitynės?
- Turbūt, kad taip. Kaune vykusiose eitynėse dauguma dalyvių buvo ne LGBT nariai, o žmonės, pasisakę už toleranciją ir visų žmonių teisių paisymą. Jeigu žmonės, ypač jauni, mano, kad reikia išeiti į gatves ir kovoti dėl savo teisių – tegul eina. Tačiau tai turi būti taikios eitynės už toleranciją, taiki vieša diskusija be smurto. Taikioms eitynėms už toleranciją (taip pat ir LGBT atstovų teisėms) tikrai pritarčiau.

---

 
Dosjė
1991 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje įgijo inžinieriaus – mechaniko kvalifikaciją.
1991–1993 m. mechanikas Skirsnemunės audimo fabrike „Liepa“.
1993–1995 m. dirbo Jurbarko rajono policijos komisariate Ekonominių nusikaltimų tyrimo grupėje.
1995–1998 m. Mokesčių išieškojimo ir prevencijos skyriaus vedėjas Jurbarko rajono valstybinėje mokesčių inspekcijoje.
1999–2015 Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėjas Tauragės apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje.
2006 m. MRU, įgijo teisės magistro kvalifikacinį laipsnį.
Nuo 2015 m. Jurbarko rajono meras.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!