Klausą praradusiam vyrui – pusantrų metų eilėje
Prieš penkerius metus didelėje tarptautinėje kompanijoje vadovo pareigas užėmęs 46 metų vilnietis visiškai apkurto viena ausimi. Stresas, įtampa darbe atsiliepė sveikatai: vyras staiga beveik nustojo girdėti. „Jei tuo metu nebūčiau turėjęs už ką nusipirkti klausos aparato, būčiau turėjęs tą pačią dieną rašyti pareiškimą atleisti iš darbo“, – prisiminė savo pavardės nenorėjęs skelbti pašnekovas.
Norėdamas išsaugoti darbo vietą, jis nusipirko kokybišką klausos aparatą, kainuojantį daugiau nei 9 tūkst. litų, ir pagal galiojančią tvarką kreipėsi kompensacijos. Ligonių kasos skyrė 220 litų. Tokia suma iki tol gydymo įstaigų durų nevarsčiusiam ir kompensavimo, neįgalumo nustatymo taisyklėmis nesidomėjusiam vyrui pasirodė juokinga – gerai, kad tuo metu uždirbo pakankamai.
Po kurio laiko vilnietis pakeitė darbą, tapo neįgaliųjų socialinės įmonės vadovu. Darbas tapo ramesnis, bet sumažėjo ir pajamos, todėl praėjus penkeriems metams, kai galima keisti klausos aparatą, jis nusprendė paprašyti valstybės skiriamo nemokamo. „Antro gero klausos aparato už tokią sumą nusipirkti negaliu, nusprendžiau kreiptis paprastesnio – stengiuosi aktyviai gyventi, daug vaikštau, išvykoms toks labai praverstų, nes savąjį bijau pamesti“, – pasakojo neįgalumą dėl kurtumo turintis vyras.
Nuvykęs į Santariškių klausos protezavimo kabinetą, jis išgirdo, kad klausos aparato ieškoti reikia protezavimo kabinete kitame miesto gale, ir kai galiausiai po ilgų paieškų jį surado, sužinojo, jog dėl savo kurtumo lygio turės eilėje laukti apie pusantrų metų. Sulaukęs gaus ne kokybiškesnį skaitmeninį, o paprastesnį analoginį aparatą.
„Lietuvos gydytojai įsivaizduoja, kad, esant daugiau nei 60–70 decibelų, kurtumui skaitmeninis nepadeda, nors žmogui, kuris mokėsi fiziką ir buvo išbandęs abu aparatus, tai atrodo keistai.
Susidaro užburtas ratas: žmogus negirdi, dėl to, kad negirdi, negali dirbti, negali įsigyti brangaus klausos aparato. Kreipiasi dėl nemokamo, o jam pasako – ateik po pusantrų metų. Ir visą tą laiką, kol laukia, jis nedirba ir nemoka mokesčių, – situaciją, kur kas sudėtingesnę nei jo paties staiga apkurtus, iš savo pažįstamų klausos negalią turinčių žmonių patirties pasakojo vyras. – Visuomenė įsivaizduoja, kad neįgalus – tas, kuris važiuoja vežimėliu ir negali įsidėti į burną košės. Giriamasi, kad neįgaliesiems suteikiamos sąlygos neprarasti darbingumo, bet realybė yra kitokia.“
 
Diskriminuojami klausos aparatus nešiojantys vaikai
Nuo Naujųjų metų keičiasi klausos aparatų skyrimo ir kompensavimo tvarka. Jos keitimo grupėje dalyvavusi Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ pirmininkė Rima Sitavičienė naujienų portalui Alfa.lt pasakojo, kad dabar vaikams iki septynerių metų bus kompensuojami du klausos aparatai. Iki šiol jiems šie buvo skiriami kas penkerius metus, kaip ir suaugusiems, nebuvo atsižvelgiama į tai, kad vaikai greitai auga, dažnai aparatus sulaužo arba jie sugenda.
„Dabar jau bus galima išsirinkti tokį aparatą, kuris tinka, tik problema ta, kad niekas nekalba apie pinigus. Be galo mažos kompensacijų sumos, kompensuojama iki 10 proc., ir jei klausos aparatas kainuoja 4–5 tūkst., tai kompensuojama iki 500 litų. Lygiai tas pats numatoma naujoje tvarkoje, kadangi čia yra bazinė kaina, ji keistis negali. Tai mus labiausiai liūdina, nes siekėme pakeitimų, rašėme daug raštų, bet jie daromi ne taip, kaip norėtume.
Tai gali atrodyti kaip pasityčiojimas, nes kompensuojama iki 80 tūkst. litų vienam klausos implantui. Aišku, tai yra labai geras dalykas kurčiam žmogui, vaikui, bet liūdna, kad vaikai, kuriems nereikia taip brangiai kainuojančio implanto, kurių klausą iki reikiamo lygio sustiprinti gali klausos aparatas, yra diskriminuojami – jau drąsiai sakau šį žodį“, – kalbėjo R.Sitavičienė.
Centralizuotai perkamus klausos aparatus iki šiol dažniausiai rinkdavosi senjorai ir darbingo amžiaus žmonės, kurie neišgali sau leisti brangesnių. Geri skaitmeniniai aparatai gali atsieiti 7 tūkst. ir daugiau litų, kompensuojama tik 200–400 litų. Prireikia ir nemažai kantrybės stovėti eilėje. „Eilės ir vaikams, ir suaugusiems didelės, nes šiemet klausos aparatų pirkimas užsitęsė dėl tvarkos keitimo. Iš pradžių buvo patvirtinta viena tvarka, Ligonių kasa buvo nusprendusi klausos aparatus leisti įsigyti per vaistines – mes su tuo nesutikome, po kurio laiko tuometinis sveikatos apsaugos ministras vetavo tvarką. Dabar aparatai bus skirstomi kaip ortopedinė technika, gydytojas išrašys receptą, žmogus nueis į firmą ir išsirinks tinkantį pagal savo klausos netekimo laipsnį, kategoriją, nebebus pririštas prie vienos firmos ir modelių“, – pagerinimus įvardijo „Pagavos“ atstovė, dar siekianti bent 3 tūkst. dydžio kompensacijų nusprendusiems įsigyti klausos aparatus savo lėšomis.
 
Kompensavimo situacija – prasta
Klausos sutrikimų turintiems žmonėms svarbią aparatų skyrimo ir kompensavimo tvarką sprendžia komisija, kurią sudaro medikai, Ligonių kasos ir pacientų organizacijų atstovai.
Nešiojantys klausos aparatus dažnai pastebi, kad valstybės skiriamų aparatų baterijos greitai išsikrauna, ne vienas vyresnio amžiaus pacientas po kelių mėnesių naudojimo ima skųstis, kad jie ūžia, išlenda įvairūs defektai. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro darbuotojai taip pat yra ne kartą girdėję apie šias problemas.
„Skyrimo ir kompensavimo tvarka dabar įstrigusi. Aparatai nebeperkami centralizuotai, laukiama, kol įsigalios pakeitimai. Prasta situacija dėl kompensavimo – būdavo, nuperka, skaičiuoja bazinę kainą ir kompensuoja, išeidavo daugiausiai 200 litų, o geras skaitmeninis aparatas kainuoja 4–7 tūkst. litų.
Jeigu implantų sistema sutvarkyta, tai su klausos aparatais labai negerai, o jie reikalingi didesnei daliai žmonių. Anksčiau ligoninės, reabilitacijos kabinetai duodavo aparatus, nebūdavo jie visi prasti, nors puikiai žinome, ką reiškia pigiausia kaina“, – sakė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus vedėja Daiva Burkauskienė.
Seni žmonės, pasak ugdymo centro darbuotojos, dažnai nenoriai nešioja klausos aparatus – ieško dingsčių jų nesidėti.
Tuo metu staiga apkurtęs vilnietis, pasidalijęs savo patirtimi su naujienų portalu Alfa.lt, stebėjosi neprofesionaliai parengtu neįgalumo nustatymo aprašu. „Tai medicininis dokumentas, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministerijos. Jame rašoma, kad jeigu žmogus nemato viena akimi, jis automatiškai tampa neįgaliu. Žmogus, absoliučiai kurčias viena ausimi – toks esu aš, eidamas gatve negaliu nustatyti garso krypties – bet mano neįgalumo procentas nustatomas pagal geriau girdinčią ausį.
Įsigilinus, garso stipris matuojamas decibelais, paėmė kas dešimt decibelų ir pridėjo kas dešimt procentų. Gerai, kad gydytojai suvokia, jog viena ausimi negirdint visiškas košmaras atsidurti gatvėje, ir į procentus nesigilina“, – sakė jis.