Sa­va­lai­kė diag­nos­ti­ka pan­de­mi­jos me­tu
NVI Kon­sul­ta­ci­nės po­li­kli­ni­kos sky­riaus ve­dė­ja gyd. aku­še­rė gi­ne­ko­lo­gė dr. Ra­sa Van­se­vi­čiū­tė-Pet­ke­vi­čie­nė sa­ko, jog pan­de­mi­ja ir pa­skelb­tų ka­ran­ti­nų ap­ri­bo­ji­mai su­trik­dė įpras­tą svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų tei­ki­mą pa­cien­tams, ser­gan­tiems tiek on­ko­lo­gi­nė­mis, tiek ki­to­mis li­go­mis, o tai lė­mė sun­kes­nę pa­cien­tų kli­ni­ki­nę būk­lę, pras­tes­nius gy­dy­mo re­zul­ta­tus.
Pan­de­mi­jos me­tu NVI on­ko­lo­gams te­ko per­tvar­ky­ti įpras­tą dar­bo tvar­ką, su­ras­ti ne vie­ną nuo­to­li­nio dar­bo for­mų pri­va­lu­mą.
 

„On­ko­lo­gi­nės li­gos pra­džia daž­niau­siai yra be­simp­to­mė ar­ba simp­to­mai il­gai ne­trik­do įpras­ti­nio gy­ve­ni­mo rit­mo. To­dėl esant eks­tre­ma­liai si­tu­a­ci­jai me­di­ci­nos įstai­go­se, daž­niau ga­lė­jo bū­ti pa­cien­to ig­no­ruo­ja­mi, ven­giant kreip­tis į gy­dy­mo įstai­gą, kol nė­ra itin var­gi­nan­čių svei­ka­tos su­tri­ki­mų (di­de­lio skaus­mo, krau­ja­vi­mo ar funk­ci­jos su­tri­ki­mo). Pa­pil­do­mai on­ko­lo­gi­nių li­gų gy­dy­mo efek­ty­vu­mą ma­ži­no pre­ven­ci­nių pro­gra­mų pri­stab­dy­mas bei ma­žes­nis pa­cien­tų ak­ty­vu­mas jo­se. Tad sma­gu, jog suor­ga­ni­za­vus šei­mos gy­dy­to­jams skir­tą kon­fe­ren­ci­ją prie jos pri­si­jun­gė gau­sus ne tik šios spe­cia­ly­bės gy­dy­to­jų, bet ir ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų bū­rys, ku­rie su­in­te­re­suo­ti ži­nių at­nau­ji­ni­mu, on­ko­lo­gi­jos ak­tu­a­li­jų iš­ma­ny­mu ir no­ri kils­tel­ti sa­va­lai­kę on­ko­lo­gi­nių li­gų diag­nos­ti­ką į aukš­tes­nį ly­gį“, - sa­ko NVI Kon­sul­ta­ci­nės po­li­kli­ni­kos sky­riaus ve­dė­ja gyd. aku­še­rė gi­ne­ko­lo­gė dr. Ra­sa Van­se­vi­čiū­tė-Pet­ke­vi­čie­nė.

 
Dėl nuo­la­ti­nio šei­mos gy­dy­to­jų to­bu­li­ni­mo­si bū­ti­ny­bės pri­ta­ria ir NVI gy­dy­to­ja ra­dio­lo­gė, pre­ven­ci­nių pro­gra­mų ko­or­di­na­to­rė dr. Rū­ta Brie­die­nė. Sklan­dus pa­cien­to ke­lio iki gy­dy­to­jo spe­cia­lis­to kon­sul­ta­ci­jos ko­or­di­na­vi­mas yra svar­bi są­ly­ga bet ku­rios li­gos sa­va­lai­kei diag­nos­ti­kai ir sėk­min­gam gy­dy­mui. Tai ypač svar­bu vė­žiu ser­gan­tiems pa­cien­tams, ka­dan­gi gy­dy­mą jie ga­li gau­ti tik spe­cia­li­zuo­to­je įstai­go­je, ta­čiau jų ke­lias pra­si­de­da nuo vi­zi­to pas šei­mos gy­dy­to­ją. Ši pro­fe­si­ja rei­ka­lau­ja vi­sų sri­čių ži­nių ir jam bū­ti­na gau­ti ko­ky­biš­kai su­for­mu­luo­tą in­for­ma­ci­ją, aiš­kias re­ko­men­da­ci­jas dėl on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mo, ga­li­mų kom­pli­ka­ci­jų bei ste­bė­se­nos pla­ną. O kal­bant apie diag­nos­ti­ką, itin svar­bus šei­mos gy­dy­to­jo ge­bė­ji­mas di­fe­ren­ci­juo­ti ir lai­ku pa­ste­bė­ti simp­to­mus ar ty­ri­mų po­ky­čius, ga­lin­čius sig­na­li­zuo­ti apie nau­ją on­ko­lo­gi­nę li­gą ar li­gos pro­gre­sa­vi­mą. „Pan­de­mi­ja ap­ri­bo­jo mū­sų ga­li­my­bes ju­dė­ti, ta­čiau tik­rai pa­di­di­no su­si­do­mė­ji­mą įvai­riais mo­ky­mais“, - sa­ko dr. R.Brie­die­nė.


 
Nuo šei­mos gy­dy­to­jo iki on­ko­lo­go
Nors pa­cien­tai dar ne­re­tai ma­no, jog on­ko­lo­gi­nę li­gą diag­no­zuo­ti ir įtar­ti ga­li tik on­ko­lo­gas, iš tie­sų bū­tent NVI ir ki­ti on­ko­lo­gi­jos spe­cia­lis­tai edu­kuo­ja šei­mos gy­dy­to­jus, kad sa­va­lai­kė diag­nos­ti­ka pra­si­dė­tų jau nuo pa­cien­to ap­si­lan­ky­mo pas juos. Šios spe­cia­ly­bės gy­dy­to­jams skir­tos su­dė­tin­gos ir daug ži­nių rei­ka­lau­jan­čios už­duo­tys: iš­ma­ny­ti vi­sų sri­čių, tarp jų ir on­ko­lo­gi­jos, svei­ka­tos su­tri­ki­mus, lai­ku įtar­ti ir siųs­ti pa­cien­tus kon­sul­ta­ci­jos pas gy­dy­to­ją spe­cia­lis­tą, o taip pat pa­cien­tui, grį­žus po kon­sul­ta­ci­jos ar gy­dy­mo, to­liau tęs­ti jo būk­lės ste­bė­se­ną ir kon­tro­liuo­ti gy­dy­mą. Vi­sam tam rei­ka­lin­gas ne­nu­trūks­ta­mas šei­mos gy­dy­to­jų ir on­ko­lo­gų spe­cia­lis­tų ben­dra­dar­bia­vi­mas.
 
Kad on­ko­lo­gas, pir­mą kar­tą su­si­ti­kęs su pa­cien­tu, ga­lė­tų tin­ka­mai di­fe­ren­ci­juo­ti li­gą, skir­ti efek­ty­viau­sią gy­dy­mą, jis tu­ri tu­rė­ti tei­sin­gą siun­čian­čio gy­dy­to­jo pa­teik­tą me­di­ci­ni­nę in­for­ma­ci­ją: duo­me­nis apie pa­cien­tui at­lik­tus ty­ri­mus, gre­tu­ti­nes li­gas, ski­ria­mus vais­tus, ki­tų spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jas. „De­ja, pa­cien­tai vis dar at­vyks­ta tu­rė­da­mi ne­tei­sin­gai už­pil­dy­tus siun­ti­mus (ne­tin­ka­mas TLK ko­das ar ne­tin­ka­mai pa­si­rink­ta kon­sul­tuo­jan­ti įstai­ga pa­gal siun­ti­mo prie­žas­tį), trūks­ta in­for­ma­ci­jos apie at­lik­tus ty­ri­mus (ne­pil­nas ap­ra­šy­mas, ne­nu­ro­dy­ta ty­ri­mo da­ta, ne­tu­ri ty­ri­mo įra­šų ir kt.). Tai ke­lia pa­pil­do­mus trik­džius, tei­kiant spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jas. Ky­la nesu­si­pra­ti­mų ir dėl mo­ka­mų ar ne­mo­ka­mų krau­jo, ki­tų ty­ri­mų, taip pat, kas juos tu­ri at­lik­ti – PSPC ar spe­cia­li­zuo­ta kli­ni­ka. Šiuo me­tu ak­tu­a­li ir pa­tik­ra dėl COVID-19 prieš hos­pi­ta­li­za­ci­ją“, - sako dr. R.Van­se­vi­čiū­tė-Pet­ke­vi­čie­nė.
 
NVI daug me­tų ben­dra­dar­biau­ja su po­li­kli­ni­kų gy­dy­to­jais. Tiek Vil­niu­je, tiek ra­jo­nuo­se or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mus su šei­mos gy­dy­to­jais, skai­to pa­skai­tas apie on­ko­lo­gi­nių li­gų diag­nos­ti­ką, gy­dy­mą, iš­ty­ri­mo ei­gą.
Kei­čian­tis duo­me­ni­mis, iš spe­cia­li­zuo­tos gy­dy­mo įstai­gos šei­mos gy­dy­to­jui itin svar­bus tiks­lus in­for­ma­vi­mas apie pa­cien­tui nu­sta­ty­tą diag­no­zę, tai­ky­tą ar pla­nuo­ja­mą gy­dy­mą bei prie­žiū­ros re­ko­men­da­ci­jas ir ki­tus nu­ma­to­mus ap­si­lan­ky­mus. Pa­cien­tui – aiš­kiai ir su­pran­ta­mai su­teik­ti in­for­ma­ci­ją, kad jis ži­no­tų, kur, dėl ko­kių si­tu­a­ci­jų tu­rė­tų kreip­tis ir jaus­tų­si sau­giai.
 
Po pri­tai­ky­to on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mo daug ty­ri­mų ir kon­sul­ta­ci­jų tei­kia šei­mos gy­dy­to­jas. Kai ku­riais at­ve­jais jis ga­li vyk­dy­ti vi­są ste­bė­se­ną, o kon­sul­ta­ci­jos pas spe­cia­lis­tą pa­cien­tą siųs­ti tik at­si­ra­dus po­ky­čiams ty­ri­muo­se. Pa­sak dr. R.Van­se­vi­čiū­tės-Pet­ke­vi­čie­nės, kiek­vie­nu at­ve­ju svar­bu įver­tin­ti li­gos pro­gre­sa­vi­mo ri­zi­ką, ku­ri pri­klau­so nuo įvai­rių veiks­nių (li­gos lo­ka­li­za­ci­jos, sta­di­jos, na­vi­ko di­fe­ren­cia­ci­jos, ge­ne­ti­nių mu­ta­ci­jų ir kt.). Šią ri­zi­ką tu­ri įver­tin­ti on­ko­lo­gas ir re­ko­men­duo­ti ste­bė­se­nos pla­ną: kur tu­ri bū­ti ste­bi­mas pa­cien­tas (spe­cia­li­zuo­to­jo įstai­go­je ar tik PSPC, ko­kius ty­ri­mus ir kaip daž­nai rei­kia at­lik­ti, į ko­kius simp­to­mus svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį ir kt.). Di­de­lės ri­zi­kos at­ve­ju ste­bė­se­na vi­sa­da tu­rė­tų bū­ti vyk­do­ma spe­cia­li­zuo­to­je įstai­go­je ben­dra­dar­biau­jant su šei­mos gy­dy­to­ju.
 
NVI spe­cia­lis­tai ska­ti­na ir tie­sio­gi­nį šei­mos gy­dy­to­jų ben­dra­dar­bia­vi­mą su on­ko­lo­gais. „Šei­mos gy­dy­to­jui su­sie­kus su NVI dėl pa­cien­to, ku­riam įta­ria­ma ar nu­sta­ty­ta on­ko­lo­gi­nė li­ga, vi­sa­da su­tei­kia­ma kon­sul­ta­ci­ja. To­kių tie­sio­gi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo at­ve­jų pa­dau­gė­jo ka­ran­ti­no me­tu ir daug kar­tų te­ko tiek me­di­kams, tiek pa­cien­tams teik­ti in­for­ma­ci­ją, kad ga­li­ma ir bū­ti­na siųs­ti pa­cien­tus kon­sul­ta­ci­jų įta­riant on­ko­lo­gi­nę li­gą ar jos pro­gre­sa­vi­mą. Pra­ėju­sių me­tų ko­vo-ba­lan­džio mė­ne­siais te­ko su­si­dur­ti su si­tu­a­ci­jo­mis, kai ki­tų mies­tų gy­ven­to­jai ma­nė, jog jei ne­dir­ba jų šei­mos gy­dy­to­jai, ne­dir­ba ir spe­cia­li­zuo­tos įstai­gos, to­dėl nė­ra ko va­žiuo­ti. O va­žiuo­ti bū­ti­na tuo­jau pat“, - sa­ko NVI Kon­sul­ta­ci­nės po­li­kli­ni­kos sky­riaus ve­dė­ja.
 
De­ja, Lie­tu­vos svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mo­je spra­gų, truk­dan­čių siek­ti ge­riau­sių re­zul­ta­tų gy­dant vė­žiu ser­gan­čius pa­cien­tus, yra ir dau­giau. „Šei­mos gy­dy­to­jai Lie­tu­vo­je yra aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos, ga­li pa­gel­bė­ti pa­cien­tui. Pro­ble­ma iš­ky­la tuo­met, kai žmo­gui rei­kia prie­žiū­ros na­muo­se: su­leis­ti vais­tus, pa­sta­ty­ti la­ši­nes, at­lik­ti per­ri­ši­mus ar ki­tas me­di­ci­ni­nes pro­ce­dū­ras bei su­teik­ti psi­cho­lo­gi­nę ar so­cia­li­nę pa­gal­bą. Ma­nau, kad trūks­ta vi­du­ri­nės gran­dies me­di­ci­ni­nio per­so­na­lo, ku­ris esant rei­ka­lui ga­lė­tų lan­ky­ti pa­cien­tą na­muo­se bei teik­ti in­for­ma­ci­ją gy­dy­to­jui ar kon­tak­tuo­ti su gy­dy­to­jais spe­cia­lis­tais. Pa­cien­tai on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­ga il­gai, tad jie tik­rai pa­vargs­ta re­gist­ruo­da­mie­si pas gy­dy­to­jus, jei rei­kia at­lik­ti krau­jo ty­ri­mus ar ki­tą li­gos ste­bė­se­ną. Ma­nau, kad tai – sis­te­mi­nė pro­ble­ma, to­dėl rei­kia dis­ku­tuo­ti ir nu­spręs­ti, kaip ga­li­ma bū­tų pa­da­ry­ti po­ky­čius šio­je sri­ty­je“, - min­ti­mis da­li­ja­si dr. R.Brie­die­nė.


 
Ska­ti­na ak­ty­ves­nę pre­ven­ci­nę pa­tik­rą
Pan­de­mi­jos me­tu pre­ven­ci­nės pro­gra­mos bu­vo lai­ki­nai su­stab­dy­tos ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir ki­to­se ša­ly­se, tad šiuo me­tu sten­gia­ma­si jas vėl at­nau­jin­ti vi­sa ap­im­ti­mi, pa­cien­tai kvie­čia­mi pa­si­tik­rin­ti. Čia vėl bus itin reikš­min­gas šei­mos gy­dy­to­jų vaid­muo, mat bū­tent jie pa­cien­tams pir­mie­ji pa­siū­lo ir pri­me­na apie ga­li­my­bes da­ly­vau­ti pre­ven­ci­nė­se pro­gra­mo­se, ku­rios on­ko­lo­gi­nių li­gų at­ve­ju ne­re­tai ga­li iš­gel­bė­ti gy­vy­bę.
Dr. R.Brie­die­nė pa­ste­bi, jog ma­mog­ra­fi­nės pa­tik­ros pro­gra­mo­se da­ly­vau­jan­čių mo­te­rų skai­čius per pra­ėju­sius me­tus su­ma­žė­jo dviem treč­da­liais, ak­ty­vu­mas pro­sta­tos vė­žio pa­tik­ros pro­gra­mo­je su­ma­žė­jo pu­siau, o sto­ro­sios žar­nos – treč­da­liu.
 

„Vi­sa­da at­krei­pia­me pa­cien­tų dė­me­sį, jog ge­riau­sia tik­rin­tis pro­fi­lak­tiš­kai, kol dar ne­jau­čia­te rim­tos on­ko­lo­gi­nės li­gos simp­to­mų. Tą ga­li­ma pa­da­ry­ti da­ly­vau­jant pre­ven­ci­nė­se pro­gra­mo­se, o jei ne­pa­ten­ka­te į jas pa­gal am­žių, tie­siog krei­pian­tis į šei­mos gy­dy­to­ją, ku­ris duos siun­ti­mą rei­kia­miems ty­ri­mams. Svar­biau­sia – at­vyk­ti pa­si­tik­rin­ti. No­riu pri­min­ti, kad pre­ven­ci­niams tik­ri­ni­mams ei­lių tik­rai nė­ra“, - sa­ko NVI gy­dy­to­ja ra­dio­lo­gė, pre­ven­ci­nių pro­gra­mų ko­or­di­na­to­rė dr. Rū­ta Brie­die­nė.

 
Pre­ven­ci­nės pa­tik­ros dėl on­ko­lo­gi­nių li­gų pro­gra­mos ap­mo­ka­mos vals­ty­bės, tad, pa­sak NVI spe­cia­lis­tų, bū­tų tie­siog ne­pro­tin­ga jo­mis ne­pa­si­nau­do­ti. Pa­sak pre­ven­ci­nių pro­gra­mų ko­or­di­na­to­rės, pa­gal šian­dien ga­lio­jan­čią tvar­ką šei­mos gy­dy­to­jas tie­sio­giai da­ly­vau­ja pro­gra­mo­je, iš­ra­šy­da­mas pa­cien­tams siun­ti­mus. Tad žmo­gus kvie­ti­mą da­ly­vau­ti pre­ven­ci­nė­je pro­gra­mo­je gau­na tik ap­si­lan­kęs pas šei­mos gy­dy­to­ją: „Taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Rei­kia kvies­ti kiek­vie­ną, esan­tį pro­gra­mos am­žiaus gru­pė­je, ne­pri­klau­so­mai nuo jo ap­si­lan­ky­mo pas gy­dy­to­ją. Įsi­ga­lio­jus or­ga­ni­zuo­tai pa­tik­rai, siun­ti­mą ir kar­tu kvie­ti­mą da­ly­vau­ti pa­tik­ro­je bei kvie­ti­mą pa­pil­do­miems ty­ri­mams siųs­tų pro­gra­mą ko­or­di­nuo­jan­tis cen­tras, o šei­mos gy­dy­to­jas e-sis­te­mo­je ga­lė­tų ma­ty­ti, kaip jo apy­lin­kės pa­cien­tai da­ly­vau­ja ty­ri­muo­se, ar rei­ka­lin­gi pa­pil­do­mi ty­ri­mai.
 
Šei­mos gy­dy­to­jo dar­bas kur kas svar­bes­nis aiš­ki­nant vė­žio pre­ven­ci­jos svar­bą, ska­ti­nant pa­cien­tus da­ly­vau­ti pro­fi­lak­ti­niuo­se tik­ri­ni­muo­se bei gy­dant di­dži­ą­ją da­lį li­gų. Siun­ti­mų ra­šy­mas tik­rai tu­rė­tų bū­ti au­to­ma­ti­zuo­tas ir per­duo­tas skait­me­ni­nėms sis­te­moms pa­gal su­da­ry­tus kvie­ti­mų są­ra­šus.“
Dar vie­nas su vė­žio pre­ven­ci­jos ir gy­dy­mo or­ga­ni­za­vi­mu su­si­jęs trik­dis – tin­ka­mas pa­cien­to in­for­ma­vi­mas. Ga­vęs at­sa­ky­mą apie įta­ria­mą on­ko­lo­gi­nę li­gą, pa­sak gy­dy­to­jos, pa­cien­tas ne­re­tai ne­be­ži­no to­les­nio veiks­mų pla­no, re­gist­ruo­ja­si ty­ri­mams pas on­ko­lo­gus sa­vo nuo­žiū­ra, ne­re­tai ne pas tuos, pas ku­riuos tu­rė­tų pa­tek­ti ir su­gaiš­ta daug bran­gaus lai­ko. O, pa­vyz­džiui, Olan­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se or­ga­ni­zuo­tos vė­žio pre­ven­ci­jos pro­gra­mas ko­or­di­nuo­jan­tys cen­trai vei­kia jau apie dvi­de­šimt me­tų ir ten pa­cien­to ke­lias nuo da­ly­va­vi­mo pro­gra­mo­se iki diag­no­zės ir gy­dy­mo su­tei­kimo, kai to rei­kia, yra aiš­kus bei efek­ty­viai vei­kian­tis.
 
Gy­dy­to­ja R.Brie­die­nė ak­cen­tuo­ja, jog net ir di­dė­jant žmo­nių są­mo­nin­gu­mui, on­ko­lo­gi­niam raš­tin­gu­mui, Lie­tu­vo­je vis dar ne­ga­li­me pa­si­gir­ti pa­kan­ka­mai ak­ty­viu gy­ven­to­jų da­ly­va­vi­mu pre­ven­ci­nė­se pro­gra­mo­se. Štai ša­ly­se, ku­rio­se įdieg­ta or­ga­ni­zuo­ta pa­tik­ra, yra ana­li­zuo­ja­mos prie­žas­tys, ko­dėl žmo­gus ne­at­vy­ko ty­ri­mo ir sten­gia­ma­si tas prie­žas­tis pa­ša­lin­ti. „Ti­kiuo­si, kad įdie­gus or­ga­ni­zuo­tą pa­tik­rą, šios pro­ble­mos bus iš­spręs­tos. Ko ge­ro, svar­biau­sia, kad kvie­ti­mas pa­siek­tų gy­ven­to­jus“, - sa­ko gy­dy­to­ja.



Per­so­na­li­zuo­ta on­ko­lo­gi­ja
 

Lie­tu­vo­je jau ku­ris lai­kas svei­ka­tos eks­per­tai ak­cen­tuo­ja per­so­na­li­zuo­tos me­di­ci­nos svar­bą. Ne­ma­žiau svar­bi ir per­so­na­li­zuo­ta on­ko­lo­gi­ja bei šei­mos gy­dy­to­jų švie­ti­mas šio­je sri­ty­je. „Per­so­na­li­zuo­tos on­ko­lo­gi­jos ero­je šei­mos gy­dy­to­jo vaid­muo itin svar­bus. Bud­ru­mas įspė­jant pa­cien­tą ir jo šei­mos na­rius apie pa­vel­di­mo vė­žio for­mas, pri­me­nant apie pro­fi­lak­ti­nes pro­gra­mas ga­li pa­dė­ti ap­tik­ti anks­ty­vų sta­di­jų on­ko­lo­gi­nes li­gas, kai ga­li­me ti­kė­tis vi­siš­ko pa­svei­ki­mo“, - sa­ko NVI Che­mo­te­ra­pi­jos sky­riaus su die­nos sta­cio­na­ru ve­dė­ja gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė che­mo­te­ra­peu­tė doc. dr. Bi­ru­tė Bra­siū­nie­nė. 

 
Pa­sak jos, be ga­lo svar­bu, kad vi­sa gran­di­nė me­di­ci­nos spe­cia­lis­tų bū­tų su­pa­žin­din­ti su per­so­na­li­zuo­tos on­ko­lo­gi­jos svar­ba ir sam­pra­ta, mat di­džiau­si on­ko­lo­gų sie­kiai jau se­niai ne­bė­ra orien­tuo­ti tik į li­gos gy­dy­mą. Mo­der­ni on­ko­lo­gi­ja su­pran­ta­ma kaip prie­mo­nių, me­to­dų, ku­rių pri­tai­ky­mas kon­kre­čiam pa­cien­tui ir jo li­gai duo­da ge­riau­sią gy­dy­mo re­zul­ta­tą tiek gy­ve­ni­mo truk­mės, tiek gy­ve­ni­mo ko­ky­bės pras­me, vi­su­ma. Ži­no­ma, dirb­da­ma on­ko­lo­ge che­mo­te­ra­peu­te doc. dr. B.Bra­siū­nie­nė sa­ko gal­vo­jan­ti ir apie ino­va­ty­vius vais­tus, jų pri­ei­na­mu­mą, inovatyvias diag­nos­ti­kos prie­mo­nes, be ku­rių ne­įma­no­ma skir­ti šiuolaikinio gy­dy­mo, ta­čiau tai yra tik da­lis mo­der­nio­sios, per­so­na­li­zuo­tos on­ko­lo­gi­jos.
 
Lie­tu­vos kas­die­nė on­ko­lo­gi­ja ne­be­įsi­vaiz­duo­ja­ma be spe­ci­fi­nių ge­ne­ti­nių mu­ta­ci­jų nu­sta­ty­mo krū­ties, kiau­ši­džių, me­la­no­mos, plau­čių, žar­ny­no ir kt. vė­žio at­ve­jais. „Jau ne vie­ne­rius me­tus tu­ri­me ga­li­my­bę gy­dy­ti pa­cien­tus vais­tais, ku­rie vei­kia spe­ci­fi­nes gran­dis (tai – bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja), be šiuo­lai­ki­nės diag­nos­ti­kos (ge­ne­ti­kos, mo­le­ku­li­nės pa­to­lo­gi­jos) ne­be­įsi­vaiz­duo­ja­mas vė­žio ap­ti­ki­mas ir bū­si­mo gy­dy­mo pa­rin­ki­mas. Gy­dy­mo ei­go­je ne­re­tai kar­to­ja­me me­ta­sta­zių biop­si­ją, dis­ku­tuo­ja­me apie skys­tos ter­pės biop­si­jos įdie­gi­mą prak­ti­ko­je, pa­tiks­lin­ti, ar vė­žys ne­iš­si­gi­mė, ne­at­si­ra­do nau­jų mu­ta­ci­jų, kas tu­rė­tų įta­kos gy­dy­mo tak­ti­kai ir jos kei­ti­mui, ti­kin­tis dar ge­res­nio re­zul­ta­to.
 
Ir da­bar NVI jau vyk­do­mi spe­cia­li­zuo­ti at­ve­jų ap­ta­ri­mai, kai tu­ri­me pa­cien­to na­vi­ko ge­ne­ti­nį pro­fi­lį ir ga­li­me pa­siū­ly­ti kon­kre­tų ino­va­ty­vų vais­tą. Šios ga­li­my­bės at­si­ran­da da­ly­vau­jant tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se, ino­va­ty­vių vais­tų kli­ni­ki­niuo­se ty­ri­muo­se. Mū­sų sie­kiai orien­tuo­ti į pa­cien­to iš­gy­ve­na­mu­mo pra­tę­si­mą. No­rė­tų­si, kad na­vi­ko ge­ne­ti­niai ty­ri­mai, svar­būs bū­si­mo gy­dy­mo pa­rin­ki­mui, bū­tų prie­na­mi vi­siems li­go­niams. Kad tu­rė­tu­me dau­giau kli­ni­ki­nių ty­ri­mų, dau­giau kom­pen­suo­ja­mų vais­tų ga­li­my­bių. Kad mū­sų pa­cien­tams trum­pė­tų vais­tų pri­ei­na­mu­mo ke­lias. On­ko­lo­gai kli­ni­cis­tai kar­tu su vė­žio diag­nos­tais, pa­to­lo­gais, ge­ne­ti­kais, mo­le­ku­li­nės bio­lo­gi­jos spe­cia­lis­tais – vi­si esa­me pa­si­ruo­šę dis­ku­tuo­ti ir su­ras­ti ge­riau­sią spren­di­mą pa­cien­tui. Trūks­ta tik ke­lių efek­ty­viai vei­kian­čios gran­dies da­lių – ge­ne­ti­nių ty­ri­mų ir vais­tų pri­ei­na­mu­mo ge­ri­ni­mo. Tai yra mū­sų di­džiau­sias rū­pes­tis“, - pa­sa­ko­ja doc. dr. B.Bra­siū­nie­nė.
 
Ki­ta svar­bi da­lis – gy­ve­ni­mo ko­ky­bė li­gos gy­dy­mo me­tu, ša­lu­ti­niai reiš­ki­niai, jų val­dy­mas ir pa­cien­to mo­ky­mas, per­spė­ji­mas bei ati­tin­ka­mų spe­cia­lis­tų įtrau­ki­mas. Gy­ve­ni­mo ko­ky­bės klau­si­mai šian­dien yra to­kio pat svar­bu­mo kaip ir gy­ve­ni­mo truk­mės pra­tę­si­mas. Apie tai, pa­sak on­ko­lo­gės che­mo­te­ra­peu­tės, kal­ba­ma šių die­nų on­ko­lo­gų kon­fe­ren­ci­jo­se. „Va­sa­rį ben­dro­sios prak­ti­kos gy­dy­to­jų au­di­to­ri­jai pri­sta­ty­da­ma per­nai me­tų ESMO nau­jie­nas kaip tik ir kal­bė­jau, jog dau­ge­lis už­sie­nio ko­le­gų pa­ste­bi, kad pa­si­kei­tė pa­cien­tų klau­si­mai on­ko­lo­gui. Se­niau klaus­da­vo: kiek li­ko gy­ven­ti, kas to­liau ir pa­na­šiai. Da­bar pa­žen­gu­siu vė­žiu ser­gan­tie­ji klau­sia, kaip pla­nuo­ti dar­bus, ar ga­lės su­si­lauk­ti vai­kų, pa­gei­dau­ja iš­sau­go­ti vai­sin­gu­mą, ke­liau­ti su šei­ma. Į vi­sus šiuos klau­si­mus at­sa­ko­me, de­ri­na­mės prie pa­cien­to po­rei­kių ir lū­kes­čių, nes atos­to­gos su šei­ma tarp che­mo­te­ra­pi­jos kur­sų, grį­ži­mas į dar­bą, į so­cia­li­nę ap­lin­ką yra svar­būs pa­cien­to gy­ve­ni­me. Kaip, be­je, ir vi­so sky­riaus per­so­na­lo džiaugs­mas, nėš­čių­jų, gy­dy­tų nuo vė­žio, svei­kais vai­kais bei lai­min­go­mis jų ma­mo­mis“, - pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja. 
 
Tai­gi gy­ve­ni­mo ko­ky­bės klau­si­mus spręs­ti pa­de­da on­ko­lo­gų ko­man­da, ku­ri NVI prak­tiš­kai bu­ria­ma apie kiek­vie­ną che­mo­te­ra­pi­ją pra­de­dan­tį li­go­nį: tai – on­ko­lo­gas che­mo­te­ra­peu­tas, slau­gy­to­ja, pa­gal bū­ti­ny­bę kon­sul­tuo­ja die­to­lo­gas, psi­cho­lo­gas, re­a­bi­li­to­lo­gas, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ar ki­ti spe­cia­lis­tai. Pas­ta­rai­siais me­tais di­dė­ja re­a­bi­li­ta­ci­jos vaid­muo, dė­me­sys at­si­ga­vi­mui po su­dė­tin­go gy­dy­mo, in­va­li­di­za­ci­jos ma­ži­ni­mas, ser­gan­čių­jų ar pa­svei­ku­sių­jų svei­kos gy­ven­se­nos mo­ky­mas.
Lie­tu­vo­je tu­ri­me ak­ty­vias pa­cien­tų or­ga­ni­za­ci­jas, jie bu­ria­si į so­cia­li­nes ben­dra­vi­mo gru­pes ir tai, pa­sak doc. dr. B.Bra­siū­nie­nės, ro­do, kad pa­cien­tas ne­bė­ra pa­sy­vus li­gos ste­bė­to­jas. Jis ak­ty­viai do­mi­si gy­dy­mu, ša­lu­ti­niais reiš­ki­niais, gy­ven­se­nos ypa­tu­mais, o tai le­mia ir ge­res­nį pa­cien­to, jo ap­lin­kos bei me­di­kų ben­dra­dar­bia­vi­mą. Tai – ypač svar­bi šių die­nų on­ko­lo­gi­jos da­lis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!