- Pacientų dieną pakalbėkime apie tai, ar pacientai žino savo teises,  o gal dažniau vadovaujasi nuogirdomis?
- Gydytojai pasakytų, kad puikiai žino, tik pamiršta apie pareigas. Aš gi manau, kad žino, bet per mažai ir dažnai vadovaujasi nuogirdomis arba principu „viena boba sakė“. Taip programuojamas neefektyvus sistemos veikimas, nes pacientui lieka daug neaiškumų. Tiesa, ir patys pacientai dažniau domisi ne savo teisėmis, o kuris gydytojas geresnis.

- Kalbėdami apie sveikatos sistemą dažnai pateikiame kitų šalių pavyzdžius. Esą ten neva viskas geriau... Jums, kaip pacientui, sveikatos apsaugos kritika atrodo pagrįsta ar perdėta?
- Kritika perdėta, nes pacientai turi visus įrankius, tik jais nesinaudoja. Kaip pacientas galiu pasirinkti specialistą, persirašyti pas kitą šeimos gydytoją, rasti informacijos, kurios paslaugos kainuoja, kokioje gydymo įstaigoje eilės didžiausios. Šiuo metu tikrai nenorėčiau būti pacientas Didžiojoje Britanijoje...
 
Taip, Prancūzijos sveikatos sistema labiau rūpinasi pacientu. Bet būkim realistai ir įvertinkime turimas lėšas. Gydymo įstaigose reguliariai lankausi vienuolika metų. Pradžioje tai dariau kas mėnesį, dabar - kas pusmetį. Bet ne todėl, kad pasikeitė mano ligos gydymas, o todėl, jog pakito jos valdymo efektyvumas. Žinoma, skirtingos įstaigos, skirtingai tvarkosi. Kaip pacientas norėčiau artėjimo tarp privačių ir viešųjų gydymo įstaigų, nes kol kas matome tik priešpriešą. Gydytojai, kurie dirba ir viešajame, ir privačiame sektoriuje, yra visų priešai. Jei dirba tik privačiame, - sistemos išdavikai, jei tik viešajame, vadinasi, nėra tokie kompetentingi, kad galėtų dirbti privačioje. Taip pradedame kurti mistifikuotus dalykus. Laikas, kai visi norės važiuoti į universitetines ligonines, nesitęs amžinai. Jau dabar matome, kad šios nebeatsigina pacientų ir nebepajėgia užtikrinti paslaugos.

- Pacientai, anot jūsų, ne visi žino savo teises, o kaip gydytojai?
- Gydytojai irgi nežino savo teisių ir pareigų. Sutinku, kad medikų darbas gydyti pacientus, o ne žinoti biurokratinius mechanizmus. Medikai nepatenkinti, kad jiems reikia galvoti, kaip išrašyti vaistą, tikrinti, pas kokį specialistą ir per kiek laiko jis gali nusiųsti pacientą, už kelintą paslaugą gaus apmokėjimą iš ligonių kasų. Formaliai žiūrint tai nėra jų darbas, tačiau dvidešimt pirmame amžiuje nė vienoje modernioje valstybėje gydytojas nuo to negali pabėgti.
 
Teisinėje valstybėje turi būti interesų balansas: jei pacientas turi teisę, gydytojas ar sveikatos sistema turi pareigą. Ir atvirkščiai, jei gydytojas turi teisę, pacientas - pareigą. Bet apie šią sąveiką, mes beveik nekalbame. Ir čia kyla problema: pacientai skundžiasi, kad gydytojas jam nediagnozavo ligos, o gydytojas sako, jei pacientas prisipažintų, jog rūko, ar serga gretutinėmis ligomis, būčiau jį gydęs kitaip.

- Pacientai linkę pagražinti savo gyvenimo būdą?
- Deja, taip. Ir patys sau prisidaro žalos. Jei liga progresuos ir bus susijusi su gretutine liga ar gyvensena, pacientas negalės reikalauti žalos atlyginimo, nes nebus atskleidęs svarbios informacijos. Žmonės linkę pateikti gražiąją pusę. Nežinau, gal ir eidami pas kunigą išpažinties šį bei tą nutyli?..
Situacija taps lengvesnė, kai pradės veikti e.sveikatos sistema ir gydytojas galės matyti paciento ligos istoriją, o ne remtis tik jo žodžiu. Tiesa, kol Lietuva galvoja, kaip skirtingas gydymo įstaigas sujungti į vieną sistemą, JAV sprendimus dėl pacientų gydymo vietoj gydytojų konsiliumo priima superkompiuteris „Watson“.

- Kompiuteris pakeis gydytojus?
- Tikrai ne. Kuo toliau, tuo svarbesnis bus gydytojo ir paciento bendravimas. Kompiuteris tik tiksliau diagnozuoja, nes jis gali sulyginti ligos istorijas, rasti galimus variantus. Žmogus apdoroti tiek informacijos negali. Tačiau kompiuteris neturi empatijos, gebėjimo bendrauti, todėl medikams, norintiems gerai suteikti paslaugą, ateityje reikės vis daugiau psichologinių žinių.

- Vis kyla kalbų apie apsilankymo pas gydytoją mokestį. Kaip tai vertina pacientai?
- Kaip pacientų organizacija matydami, kad pacientų sąmoningumą reikia ugdyti, pasisakom „už“. Matome, kad apie dvidešimt procentų pacientų neatvyksta į paskirtas konsultacijas. Paslaugos negauna patys ir užkerta kelią ją gauti kitam. Todėl eilės ilgėja ir mažėja paslaugos efektyvumas. Tokio mokesčio formos galimos įvairios: galėtų būti kaip depozitas - jei ateini, jis grąžinamas, jei ne, lieka įstaigai. Kitas variantas: jei kartą nepasirodai konsultacijoje, kitą kartą už ją sumokėsi.
 
Reikalingas drausminimo elementas, nes dabar pacientai turi galimybę konsultacijos registruotis keliose gydymo įstaigose, o eina į tą, kur greičiau priima specialistas. Žinoma, kontrolės mechanizmo nebuvimas – sistemos bėda. Pacientas turėtų registruotis tik kartą. Gyvename senstančioje visuomenėje, tad eilių klausimas bus vis aktualesnis. Turime spręsti, kaip pacientą iki sveikatos paslaugos nuvesti greičiau ir efektyviau.
 
- Susidaro įspūdis, jog vis pritrūkstame kontrolės, idant sveikatos sistema veiktų efektyviau. Gal trūksta teisės aktų, kurie situaciją galėtų koreguoti?
- Turime daug gerų teisės aktų, bet problema, kad jie nėra taikomi. Kita bėda - kad tuos teisės aktus taiko jau kiti žmonės ir taiko juos priešingai, nei buvo sugalvota. Sveikatos teisę Vilniaus universitete dėstau teisės magistrams. Paradoksalu, bet paskaitas pradedu sakiniu: „Gerbiami teisininkai: atsiminkite sveikatos teisėje teisė neveikia“. Kitaip tariant, teisės aktai yra sau, o gydymo įstaigų praktika sau. Be to, turime daug teisės aktų, kurie prieštarauja vienas kitam, taigi, yra piktžolės. Deja, niekas nesiima jų ravėti. Beje, prieš tai darydami turime sutarti, jog gyvename teisinėje valstybėje ir vadovaujamės teisės aktais, o ne emocijomis ar nuotaikomis.





lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!