Ne pri­si­pa­ži­ni­mas
Nors kol kas dar nie­kas ne­pa­skel­bė nuosp­ren­džio by­lo­je, ne­at­sar­gus pro­ku­ro­rės Auk­sės Lip­ke­vi­či­nės pa­sa­ky­mas su­kė­lė me­di­kų pa­si­pik­ti­ni­mo ir pa­lai­ky­mo ban­gą ko­le­gai. Kiek anks­čiau prof. Žil­vi­nas Sa­la­žins­kas sa­kė, jog dėl šios ne­lai­mės žmo­giš­ką­ja pras­me la­bai be­si­gai­lin­tis. Ir tai vi­siš­kai na­tū­ra­lu. Ta­čiau pro­ku­ro­rės tei­gi­mu, teis­mui rei­kės įver­tin­ti, ar toks pa­sa­ky­mas ga­li bū­ti lai­ko­mas pri­si­pa­ži­ni­mu.
„Pro­ku­ro­rės tei­gi­nys, jog me­di­ko as­me­ni­nis gai­lė­ji­ma­sis dėl klai­dos pri­lygs­ta pri­si­pa­ži­ni­mui yra NEĮTIKĖTINAS. Pa­ga­liau at­skir­ki­me sa­vo gal­vo­se klai­dą ir kal­tę. Ope­ra­ci­jų me­tu ga­li įvyk­ti ne­nu­ma­ty­tų si­tu­a­ci­jų, ku­rių me­tu kom­pli­ka­ci­jos – ne­iš­ven­gia­mos“, - taip į šiuos žo­džius so­cia­li­nia­me tin­kle re­a­ga­vo gy­dy­to­jas Mar­ty­nas Ged­mi­nas.
 
Dau­giau nei du de­šimt­me­čius me­di­ci­nos teisėje be­si­spe­cia­li­zuo­jan­tis tei­si­nin­kas ad­vo­ka­tų kon­to­ros Drak­šas, Me­kio­nis ir part­ne­riai Gy­vy­bes moks­lų prak­ti­kos va­do­vas An­drej Ru­da­nov sa­ko, jog to­kių at­ve­jų, kai kal­ti­na­mi me­di­kai, - ne vie­nas ir ne du.
„Ar­ti­mie­ji la­bai skir­tin­gai pri­ima net ir, tar­ki­me, pa­lia­ty­viaus pa­cien­to ne­tek­tį. Vie­ni - kaip fak­tą, ki­tiems gi at­ro­do, jog bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti ką nors dau­giau. Kai ar­ti­mo­jo ne­te­ku­sie­ji gi­mi­nės krei­pia­si į įstai­gos va­do­vą ar ki­tą va­do­vau­jan­tį per­so­na­lą, na­tū­ra­lu, jog vi­sa­da iš gy­dy­to­jų nu­skam­ba žo­džiai: „la­bai ap­gai­les­tau­ja­me, už­jau­čia­me“. Iš sa­vo pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, kad kiek­vie­nas me­di­kas at­si­dū­ręs si­tu­a­ci­jo­je, kai ne­ten­ka­ma pa­cien­to, net ir, kaip mi­nė­jau, pa­lia­ty­vios slau­gos at­ve­ju, vi­sa­da per­gal­vo­ja, ar tik­rai vis­ką pa­da­rė? Gal ga­lė­jo pa­da­ry­ti ką nors dau­giau ir žmo­gus bū­tų gy­ve­nęs pus­die­nį il­giau? Tai - na­tū­ra­li me­di­ko bū­se­na, jis nuo­lat ana­li­zuo­ja sa­vo veiks­mus. Ta­čiau žo­džiai „ap­gai­les­tau­ju“, „su­pran­tu jū­sų skaus­mą“ nė­ra pri­si­pa­ži­ni­mas“, - sa­ko A.Ru­da­nov.
 
Mo­kė­si­me at­si­pra­šy­ti?
Vi­sa ši is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 2017 me­tais, kai pro­ku­ra­tū­ra ga­vo skun­dą iš gi­mi­nai­čių, at­li­ko vi­sus rei­kia­mus veiks­mus ir vė­liau me­džia­ga bu­vo per­duo­ta teis­mui. Šiuo me­tu teis­mas nag­ri­nė­ja bau­džia­mą­ją by­lą: vyks­ta liu­dy­to­jų, eks­per­tų ap­klau­sos. Pro­ce­sas trun­ka jau ke­le­rius me­tus. Esa­muo­ju lai­ku nė­ra jo­kio teis­mo spren­di­mo, kad gy­dy­to­jas kal­tas. Pa­sak tei­si­nin­kų, gal­būt teis­mas pa­sa­kys, kad gy­dy­to­jas kal­tas ir aiš­kiai nu­sta­tys dėl ko. Kal­tas, kad žmo­gus mi­rė ar kad ko nors ne­pa­da­rė, o gal pa­da­rė per daug. Bet ga­li bū­ti ir taip, kad gy­dy­to­jas bus iš­tei­sin­tas.
 

„Šio­je si­tu­a­ci­jo­je kol kas ne­ži­no­me vi­sų de­ta­lių, ta­čiau iš anks­to tei­gia­ma, kad žmo­gus yra kal­tas. Kai kal­ba­me apie at­sa­ko­my­bę, bau­džia­mą­ją at­sa­ko­my­bę, lais­vės su­var­žy­mą, mes­da­mi kal­ti­ni­mus žmo­gui, nors tiks­lių įro­dy­mų ir įsi­tei­sė­ju­sio teis­mo spren­di­mo (nuosp­ren­džio) nė­ra, kal­ba­me per drą­siai. Tei­sin­gu­mą Lie­tu­vo­je vyk­do teis­mai. Tai bū­tent ta ins­tan­ci­ja, ku­ri įver­ti­na ap­lin­ky­bes, fak­tus, duo­me­nis, su­rink­tų įro­dy­mų vi­su­mą ir ta­da pa­skel­bia ver­dik­tą. Ta­čiau kaip ir mi­nė­jau, vie­šai, kol kas jo­kių de­ta­lių ne­skel­bia­ma, to­dėl ne­rei­kė­tų taip drą­siai teig­ti apie gy­dy­to­jo kal­tę“, - sa­ko advokatas An­drej Ru­da­nov.

 
Šian­dien gy­dy­to­jo prof. Ž.Sa­la­džins­ko gy­dy­to­jo li­cen­ci­ja ne­su­stab­dy­ta, nuosp­ren­džio by­lo­je nė­ra. Jis to­liau dir­ba, dės­to uni­ver­si­te­te. Kol kas ne­skel­bia­ma vie­šai ir jo­kia eks­per­ti­zė, ku­ri bū­tų ty­ru­si gy­dy­to­jo veiks­mus ir nu­sta­čiu­si jo pa­da­ry­tas klai­das. Re­mian­tis tei­si­nin­kų prak­ti­ka, jei to­kia eks­per­ti­zė bū­tų at­lik­ta ir bū­tų nu­sta­ty­ta gy­dy­to­jo pa­da­ry­ta klai­da, šian­dien teis­mo spren­di­mas jau bū­tų pa­skelb­tas ir tam tik­rai ne­bū­tų pri­rei­kę be­veik tre­jų me­tų.
Pa­sak me­di­kų, pik­čiau­sia šio­je is­to­ri­jo­je, kad gy­dy­to­jai yra la­bai grei­tai ap­kal­ti­na­mi, nė ne­įro­džius jų kal­tės. Klau­si­mas, ar taip pat grei­tai su­ge­bė­si­me at­si­pra­šy­ti, jei teis­mo spren­di­mas bus prie­šin­gas?

---

 
Komentaras
Lie­tu­vos me­di­kų są­jū­džio Val­dy­bos pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­ja Jur­gi­ta Se­jo­nie­nė:

- To­kių by­lų tik­rai pa­si­tai­ko, nė­ra taip, kad pas mus vis­kas iš­spren­džia­ma ge­ra­no­riš­kai. Ta­čiau šiuo at­ve­ju spau­dos dė­me­sys ir tas įvaiz­džio su­for­ma­vi­mas pro­fe­so­riaus at­žvil­giu, kaip žmo­gaus ką nors spe­cia­liai pa­da­riu­sio, ne­tei­sin­gas. Juo­lab kai vis dar vyks­ta pro­ce­sas ir ne­pri­im­tas joks spren­di­mas. Bet žmo­gus pa­vers­tas žmog­žu­džiu. At­ro­do ab­sur­diš­ka, kad žmo­gaus at­si­pra­šy­mas tam­pa kaip ir jo kal­tės įro­dy­mu. Ne­ti­kiu, kad pro­fe­so­rius nuo pat pra­džių neat­si­pra­šė, gal šei­ma no­rė­jo ki­to­kio at­si­pra­šy­mo. Ir baus­mė šiuo at­ve­ju ne­adek­va­ti, juk žmo­gus to ty­čia ne­pla­na­vo. Bet kol kas mes nie­ko ne­ži­no­me tiks­liai.

Tar­kim, gy­dy­to­jo Min­dau­go Žiu­ko at­ve­jis, ku­ris bu­vo ir kal­ti­na­mas, šian­dien sėk­min­gai dir­ba Šve­di­jo­je. Teis­mo jis bu­vo pri­pa­žin­tas kal­tu, įsi­ga­lio­jo drau­di­mas dirb­ti gy­dy­to­ju Lie­tu­vo­je, tie­sa, vė­liau šis spren­di­mas bu­vo pa­nai­kin­tas Ape­lia­ci­nia­me teis­me. Ko ne­te­ko Lie­tu­va? Ge­ro spe­cia­lis­to, ku­ris sėk­min­gai dir­ba Šve­di­jo­je.
Su­pran­tu, kiek­vie­nas esa­me tu­rė­ję ne­tek­čių. Šiuo at­ve­ju tai ne­ti­kė­ta ne­tek­tis, to­dėl ar­ti­mie­siems sun­ku ir su­pras­ti, ir at­leis­ti. Ta­čiau, ma­nau, šio­je si­tu­a­ci­jo­je yra ir ki­tų spren­di­mo bū­dų ne­pa­ver­čiant me­di­kų be teis­mo žmog­žu­džiais. Ža­la pa­cien­tui ar pa­cien­to šei­mai tu­ri bū­ti at­ly­gin­ta, ne­svar­bu ar tai bu­vo kom­pli­ka­ci­ja, ar ne­ty­či­nė klai­da, tu­rin­ti įta­kos dar­bin­gu­mo su­ma­žė­ji­mui ar gy­ve­ni­mo ko­ky­bės su­pras­tė­ji­mui. Mo­ra­li­nė ža­la taip pat pri­va­lo bū­ti at­ly­gin­ta, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Džiu­gu, kad nuo šių me­tų įsi­ga­lio­jo ža­los be kal­tės at­ly­gi­ni­mo įsta­ty­mas, bet ti­kiuo­si, kad edu­kuo­sis ir vi­suo­me­nė - ne­liks to mo­ty­vo nu­teis­ti be teis­mo. 

---

 
Tarp kitko
By­los duo­me­ni­mis, 2015 me­tais chi­rur­gas pa­cien­tei at­li­ko sto­ro­sios žar­nos na­vi­ko ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ją, ta­čiau prieš ją ne­pa­da­rė vi­sų bū­ti­nų ty­ri­mų diag­no­zei pa­tiks­lin­ti. Per ope­ra­ci­ją me­di­kas pa­žei­dė mo­ters bluž­nį, iš­si­vys­tė krau­ja­vi­mas ir bluž­nis bu­vo ša­li­na­ma, o šios pro­ce­dū­ros me­tu pa­žei­dus ka­są, iš­si­vys­tė ūmus ka­sos už­de­gi­mas ir pa­cien­tė mi­rė. Pa­sak chi­rur­go, pa­cien­tei rei­kė­jo pa­ša­lin­ti da­ri­nį žar­ny­ne, ku­ris bu­vo už­fik­suo­tas vie­no­je žar­ny­no pu­sė­je, ta­čiau jau pra­dė­jus ope­ra­ci­ją, pa­aiš­kė­jo, kad šis iš tie­sų bu­vo ki­to­je vie­to­je. Jis į teis­mo po­sė­dį at­si­ne­šė virš­ki­ni­mo sis­te­mos sche­mą, ku­rio­je ro­dė, kaip vy­ko ope­ra­ci­ja ir kaip kei­tė­si jos pla­nas.
Žar­ną te­ko ša­lin­ti ša­lia bluž­nies ir ji ope­ra­ci­jos me­tu bu­vo pa­žeis­ta. Ka­dan­gi bluž­nies krau­ja­vi­mo su­stab­dy­ti ne­įma­no­ma, o ji nė­ra gy­vy­biš­kai svar­bus or­ga­nas su­au­gu­siam žmo­gui, ji yra ša­li­na­ma. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad ope­ra­ci­jos me­tu bu­vo pa­žeis­ta ir ka­sa, dėl ko iš­si­vys­tė jos už­de­gi­mas, pa­si­bai­gęs pa­cien­tės mir­ti­mi. Me­di­ko tei­gi­mu, po ope­ra­ci­jos mo­ters būk­lė bu­vo sta­bi­li, ji bu­vo ste­bi­ma, o ka­sos pa­žei­di­mas jam bu­vęs ne­ti­kė­tas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!