Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų vadovas prof., habil. dr. Renaldas Jurkevičius sako, jog smagiausia jo darbo dienos dalis - darbas Kardiologijos klinikoje. Beje, ši praktika itin praverčia jam, kaip vadovui, – sužino, kuo kvėpuoja pacientai ir kolegos.
„Būtų keista, jei universiteto ligoninėse, esant tokiai teisinei bazei, nebūtų eilių. Tuomet reiktų sunerimti, kad su šia gydymo įstaiga kažkas yra negerai“, - sako Kauno klinikų vadovas prof., habil. dr. Renaldas Jurkevičius.
- Esate didžiausios ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse gydymo įstaigos vadovas. Kaip prasideda jūsų darbo diena?
- Mėgstu tik pabudęs įsijungti kompiuterį,
permesti elektroninį paštą, kuris atsirado per naktį bei naujausias žinias, ką rašo apie mūsų sistemą ir įstaigą spaudoje. Priekaištų iš šeimos dėl to negaunu ir, matyt, reikia padėkoti už supratingumą. Aštuntą valandą ryte laukia susirinkimas, po to einu dirbti į Kardiologijos kliniką. Dirbu kasdien po porą valandų, konsultuoju pacientus kaip eilinis gydytojas kardiologas. Man tai - smagioji darbo dalis.
- Konferencijoje Seime sveikatos apsaugos sistemą įvertinote stipriu aštuonetu. Teigėte, jog pagal turimą finansavimą tiek paslaugų prieinamumas, tiek jų kokybė yra aukšta. Daug šalių turi universitetines ligonines, kaip jų kontekste atrodo Kauno klinikos?
- Prieš porą metų yra įkurtas Europos didžiųjų universitetinių ligoninių aljansas. Jį sudaro devynios ligoninės - Vienos, Berlyno, Paryžiaus, Barselonos, Stokholmo, Milano, Londono Roterdamo, Liuveno. Per metus Kauno klinikose būna milijonas trys šimtai apsilankymų, beveik šimtas tūkstančių hospitalizacijos atvejų, per šešiasdešimties tūkstančių operacijų – šiais skaičiais esame labai panašūs su kai kuriomis šiomis ligoninėmis. Bet jei vertinsime finansavimą, jų biudžetai prasideda nuo milijardo eurų per metus. Mūsų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo - šiek tiek daugiau nei šimtas keturiasdešimt milijonų eurų. Įranga, medikamentai, priemonės panašios visur. Bet medikų atlyginimai pas mus maži.
- Ne per brangiai mums tai kainuoja? Juk dėl mažų medikų atlyginimų, didelio krūvio, perdegimo nutinka skaudžios tragedijos, kaip, pavyzdžiui, jauno gydytojo savižudybė...
- Tai ir yra problema, kad valstybė nesumoka tiek, kiek verti tie žmonės. Mediciną renkasi vieni gabiausių Lietuvos vaikų, sunkiai mokosi dešimt metų. Suprantama, kad jie verti daugiau, nei kad dabar gauna. Jie nori turėti gražų gyvenimą, per atostogas aplankyti svečią šalį, nueiti į gerą koncertą, todėl ir
draskosi per kelias darbo vietas. Natūralu, kad po to pervargsta. Tai nėra gerai. Turime galvoti ką keisti - medikai negali šitiek metų būti nelaimingi. Tačiau šios problemos aktualios ne tik mums, bet ir kitoms šalims.
- Jūs laimingas dirbdamas Lietuvoje?
- Aš labai laimingas. (
šypsosi)
- Dar viena aktuli tema - gydymo įstaigų tinklo optimizavimas. Kaip ir visi sutaria, kad jo reikia, bet kalbai pasisukus, nuo ko pradėti, iš rajoninių ligoninių vadovų dažnai išgirstama frazė, jog pirma reikia sutvarkyti universitetines ligonines. Mat jos esą užsikemša lengvais pacientais, kuriems trečio lygio ligoninės paslaugos nereikalingos. Kaip manote, ar tikslinga pertvarką būtų pradėti nuo universitetinių ligoninių?
- Visų pirma labai nesmagu, kai bandoma supriešinti, teigiant, jog universitetinės ligoninės - monstrai, suvalgantys visą sveikatos apsaugai skirtą finansavimą. Priekaištaujama, kad įsigyjama brangi įranga. Lygiai taip pat būtų negražu, jei mes, kaip universitetinės ligoninės atstovai, sakytume, jog rajone medikai nekompetentingi. Neteisinga taip. Man gaila, kad Lietuvoje mes mėgstame vieni kitus kaltinti ir sakyti, jog reforma reikalinga, bet tik ne nuo manęs ją pradėkime.
Būtų kur kas lengviau, jei turėtume baltą lapą ir jame galėtume braižyti gydymo įstaigų tinklą, tačiau realybėje esame paveldėję sistemą. Ligoninių tinklas kurtas žymiai didesniam gyventojų skaičiui. Nepamirškim ir vidinės migracijos. Žmonės emigruoja ne tik į vakarus, bet ir į didmiesčius. Patinka mums tai ar ne, turime imtis gydymo įstaigų tinklo pertvarkos.
- Užsiminėte, jog pavasarį buvo atlikta reprezentatyvi apklausa, kaip visuomenė vertina Kauno klinikas. Kokie rezultatai?
- Labai įdomūs. Devyniasdešimt trys procentai tų, kurie čia gydėsi, sakė, jog yra patenkinti. Tie, kurie klinikose nėra buvę, buvo mažiau patenkinti. Labai atsiprašau visų žurnalistų, bet čia galima mestelėti akmenėlį į jų pusę. Suprantu, jog visi dirbame savo darbą ir niekas mūsų neprašo papasakoti visus milijoną tris šimtus tūkstančių atvejų. Dažniausiai nuskamba spaudoje aštriausi ir skaudžiausi, kurių būna vienetai. Tačiau po kiekvieno (kaip neseniai nuaidėjusi istorija apie paauglei sulašintą ne tą tirpalą) imamės priemonių, kad būtų išvengta tokių klaidų.
- Tačiau ši istorija įgavo ir dar vieną nelabai gražų atspalvį, kai mama apkaltino mediką, jog šis už tylą jai siūlė pinigų. Neatrodo, kad kartais ir patys pacientai jaučiasi šiek tiek per drąsiai, lepteli ko galbūt nebuvo, o gydytojai dažnai tą karčią piliulę tiesiog tylomis nuryja.
- Manau, kad gydytojas neturėtų kovoti prieš pacientą. Tokiais atvejais galbūt profesinių sąjungų, judėjimų ar sąjūdžių balsas turėtų būti labiau girdimas. Pačiam gydytojui gintis sudėtinga, juk, kaip ten bebūtų, tie žodžiai išsprūsta iš jo paciento lūpų. Suprantama, kad daugelis stos į pacientų pusę, jie juk nuskriausti, serga. Taip jau yra, kad medikai visas tas blogas emocijas dažnai sugeria, jos kaupiasi, ir, kaip bebūtų gaila, kartais baigiasi skaudžiomis netektimis. Prieš metus klinikose įsteigėme psichologo etatą, psichologė dirba tik su medikais. Per nepilnus metus konsultavosi šimtas klinikų darbuotojų. Manau, jog tai rodo, kad problema rimta. Turime rūpintis medikais.
- Universitetinėms ligoninėms dažnai metamas priekaištas, jog čia eilės didžiausios.
- Prieš penkerius metus magnetinio rezonanso tyrimo klinikose pacientams tekdavo laukti pusantrų metų. Baisu. Dabar situacija kita. Turime suprasti paprastą dalyką: kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kur jo lėtinė liga bus gydoma. Esant paciento galimybei pasirinkti, jis važiuos ten, kur jam atrodo geriausia kokybė. Būtų keista, jei universiteto ligoninėse, esant tokiai teisinei bazei, nebūtų eilių. Tuomet reiktų sunerimti, kad su šia gydymo įstaiga kažkas yra negerai.
- Dar vienas ir gana dažnai girdimas priekaištas esą universitetinės ligoninės perka ir perka brangią įrangą. Pasiteisino prieš kelis mėnesius pradėtas naudoti GAMA peilis?
- Per keturis mėnesius atlikta šimtas aštuoniasdešimt procedūrų. Buvo pacientas, kuriam vieno gydymo metu išrankiotos dvidešimt šešios metastazės galvos smegenyse. Jokiu kitu būdu to nebūtų galima padaryti. Perkam brangią įrangą, bet ją ir naudojame. Pacientams pagalbos nebereikia ieškoti svetur. Turime investuoti, nes jau ateina kiti nauji dalykai. Šalys investuoja į dirbtinį intelektą, kuriamos naujos doktorantūros vietos ir sparčiai pasaulyje judama šia linkme. Mes, deja, ne. Žinoma, tai – brangu. Mažai šaliai naujos technologijos, vaistai bus didelis iššūkis. Bet jei sustosime, pradėsime ristis atgal.
- Kitąmet Kauno klinikos minės aštuoniasdešimt metų. Kaip jas įsivaizduojate dar po dvidešimties?
- Norėčiau, kad žmonėms čia dirbti būtų gera, kad jie būtų laimingi. Pacientai galėtų gauti geriausią pagalbą. Norėčiau, kad priartėtume prie Europos universitetinių ligoninių aljanso lygio su visais dirbtiniais intelektais ir moderniomis technologijomis.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: