Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų centro vadovas prof. Eugenijus Lesinskas dar kartą sulaukė medikų palaikymo – ruošiasi antrajai kadencijai Vilniaus universiteto taryboje. Jis pasigenda medicinos įvertinimo universitete, abejoja, ar jos sąskaita turi gyvuoti silpnesni fakultetai.
„Prieš porą metų buvo pradėtas universitetų stambinimo judėjimas. O kas iš to? Ar studijų kokybė nuo to pakilo?.. Valstybė turėtų galvoti, kaip racionalizuoti inertišką sistemą“, - sako prof. Eugenijus Lesinskas.
- Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mažvydas Jastramskis praėjusią savaitę pradėjo simbolinę protesto akciją „dėstytoją pakeis mobilusis telefonas“. Dėl valdžios netesėtų pažadų pakelti atlyginimus pirmąsias minutes paskaitą veda mobilusis telefonas. Ką manote apie tokias akademinio protesto formas?
- Dėmesiui atkreipti, matyt, visos formos yra tinkamos. Aišku, tai - deklaratyvu, truputėlį dirbtinoka. Valstybė pažada prioritetą mokslui, studijoms, tačiau pažadų nevykdo. Už politikos formavimą atsakingi žmonės privalo turėti viziją, kuria linkme eina aukštasis mokslas. Matyt, kad pakelti atlyginimus arba skirti aukštajam mokslui daugiau lėšų, yra lengviausiai sugalvojamas sprendimas. Valstybė turėtų galvoti, kaip racionalizuoti inertišką sistemą. Prieš porą metų buvo pradėtas universitetų stambinimo judėjimas. O kas iš to? Ar studijų kokybė nuo to pakilo? Paimamos dvi aukštosios mokyklos. Pavadinimas pasikeičia. Tam išleidžiama dešimtys milijonų eurų. Ir ką turim?.. Trūksta analizių, nepriklausomos ekspertizės ir patarimo, kaip Lietuvoje būtų geriausia. Galiausiai mažai kas keičiasi. Ir toliau valstybės pinigai iš esmės yra švaistomi. Visi žino, kad besirenkančiųjų aukštąjį išsilavinimą yra per daug, nes jie nedirba pagal specialybę.
- Bet ar blogai, kad žmonės baigę universitetą dirba nebūtinai toje pačioje srityje, kurioje įgijo diplomą? Dažnai deklaruojamas universiteto tikslas – paruošti universaliai išsilavinusį žmogų.
- Tai gal ir nėra blogai, bet apskaičiuokime, ar mūsų valstybė tiek turtinga, kad tokiam dideliam procentui abiturientų užtikrintų saviugdą už valstybės pinigus? Nemanau. Jis ugdysis, sakykim, socialiniu darbuotoju, bet po to dirbs statybose. Ir valstybė jam už tai sumoka. Ir tada maži dėstytojų atlyginimai, studijų krepšeliai. Susidaro užburtas ratas. Aišku, yra niuansų, apie kuriuos galima diskutuoti. Pavyzdžiui, ar reikia uždaryti aukštąsias mokyklas regionuose? Matyt, kad Klaipėdoje ar Šiauliuose reikia išlaikyti, idant regionai gyventų, neužgestų, vyktų jaunų protų judėjimas. Tam tikra prasme yra socialinės politikos aukštajame moksle. Valstybė gali injekuoti pinigų sumą išlaikydama gyvybingus regionus. Bet jeigu kalbame apie bendrą mastą, kur daugelis aukštųjų mokyklų dubliuoja viena kitos programas, pasiima už tų pačių specialistų rengimą pinigus ir vieni, ir antri, ir treti. Galų gale nei vienų paruoštas specialistas Lietuvai neatiduoda to, ką gavo.
- Per vidinius debatus minėjote, kad yra dalykų, kurie universitete jus asmeniškai erzina, vyksta ne taip, kaip norėtumėte. Ką turėjote omenyje?
- Daugelis sprendimų galėtų būti priimami truputėlį paprasčiau. Ar išeinant atostogų tikrai reikia vienuolikos parašų? Aišku, tai - detalės. Bet tie vienuolika žmonių vizuoja prašymus. Abejoju, ar galutiniam sprendimui priimti to reikia. Tai tik iliustracija griozdiškos universiteto struktūros.
Kitas dalykas – medicina. Mes esame nemaža universiteto dalis. Medicina kuria maždaug ketvirtadalį universiteto biudžeto. Priimant sprendimus, taryboje kaip ekspertas medicinos klausimais gali pasisakyti vienas žmogus iš vienuolikos. Mano supratimu, atstovavimas nėra proporcingas. Kai iškyla klausimai apie mediciną, daugelis kitų tarybos narių detalių tikrai nežino. Universitete norėtųsi stiprinti atstovavimo medicinai pozicijas. Medicinos fakultetas – vienas VU padalinys – konkuruoja su visa aukštąja mokykla Kaune. Mes turime skyrius, jie turi fakultetus ir padalinius. Norėtume universiteto supratimo, kad šis fakultetas yra vienas lyderių formuojant biudžetą, kuriant mokslinę produkciją, pritraukiant užsienio studentus. Tai – ne tik pinigai, bet ir prestižas. Dabar Medicinos fakulteto vidinė struktūra šiek tiek stiprėja: atsirado mokslo, studijų skyriai. Negali sakyti, kad ta linkme neinama, bet to negana. Stipresni padaliniai atiduoda dalį uždirbtų pinigų ar prestižo, kad palaikytų silpnesnius. O gal reikėtų stipriuosius stiprinti dar labiau, idant jie universitetą ir toliau trauktų į priekį?
- Praėjusią savaitę paskelbti šeši kandidatai į VU rektoriaus vietą. Kaip tarybos narys rinkimuose turėsite balsą. Į kokius dalykus kreipsite dėmesį, spręsdamas kam jį atiduoti?
- Visų pirma jaučiuosi kaip medicinos bendruomenės atstovas. Mane išrinko ir norėčiau, kad tas balsas atstovautų ne mano asmeninei, bet bendruomenės nuomonei. Tiek balsavusiųjų, tiek fakulteto administracijos. Kreipsime dėmesį į tai, kuris kandidatas yra tinkamiausias galvojant apie universitetą ir jo vystymą, strategiją, ir apie Medicinos fakultetą.
- Taryba tvirtina studijų kainą. Bet ji jos nenustato. Dirbate su administracijos atneštais pasiūlymais. Kokią įtaką jiems galite turėti?
- Tas pasiūlymas būna kuo nors pagrįstas. Taryba vertina argumentus. Mes galime įvairiais rinkos dėsniais remtis ir galbūt kelti kainą užsienio studentams. Jeigu vokiečiai negali pas save studijuoti, įmanoma iš rinkos nujausti, kiek jie gali leisti sau sumokėti už studijas Lietuvoje. Galbūt medicinoje netgi santykinai per brangų įkainį pasiūlyti, jeigu matai, kad jam vis tiek nėra kur dėtis. Vokietis supranta, kad į Baltarusiją nevažiuos. Važiuos į Lietuvą, Latviją. Tuomet žiūri į kaimynų kainas ir pagal tai nustatai įkainį.
- Būsimosios tarybos veiklos laikotarpis turėtų sutapti su Medicinos mokslų centro statybomis...
- Jeigu jis bus pastatytas, įsikūrimas taps svarbiu etapu. Sunku pasakyti, kaip viskas vyks Medicinos mokslų centre, nes, kiek suprantu, biudžetai yra numatyti tik statyboms. Juk ne pastatai lemia mokslo raidą. Kas pasikeis? Žmonės dirbantys fakultete bus tie patys. Įranga? Kol kas aiškios vizijos, kokia mokslui skirta įranga ten atsidurs, kiek tam skirta pinigų, nėra. Pastatas gerai, bet reikia turėti su kuo ten įsikurti. Mokslas iš to negimsta. Mokslas gimsta iš žmonių ir jiems suteikiamų galimybių. Tai - didžiuliai pinigai, didesni nei pastato projektas.
Dosjė
Nuo 1992 m. dirba VUL Santariškių klinikos gydytoju otorinolaringologu.
Vilniaus universitete 1999 m. apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 2007 m. vadovauja VUL SK Ausų, nosies ir gerklės ligų centrui ir VU MF Ausų, nosies, gerklės ir akių ligų klinikai.
Nuo 2010 m. Vilniaus universiteto profesorius.
Nuo 2014 m. VU Tarybos narys.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: