- Šiomis dienomis karštai diskutuojama, kaip pagyvinti, vakcinaciją nuo COVID-19, mat ši baigia galutinai išsikvėpti. Kokius būdus matytumėte jūs? Baudos ar skatinimas?
- Kaip galima paskatinti žmones, jeigu jie nenori skiepytis? Tie, kurie nesiskiepija yra pavojingi juos supančiai aplinkai. Deja, viešojoje erdvėje ir ne tik yra stipriai manipuliuojama žmogaus teisėmis. Paimkime paprastą pavyzdį, kuomet žmogus serga atvira tuberkulioze, jis izoliuojamas gydymui. Negi tada irgi galima traktuoti, kad jo teisės pažeistos? Juk nuo užsikrėtimo apsaugoma likusi visuomenės dalis. Mano supratimu, su COVID-19 turime analogišką situaciją. Apie šį virusą vis dar turime gana nedaug informacijos, tačiau jau žinome, kad nors pasiskiepijus užsikrėsti tikimybė išlieka, liga bus lengvesnė, išvengiama hospitalizacijos.
Abejoju, ar skatinimas skiepytis cepelinais arba loterijomis, bus veiksmingas. Taip, kai kurios savivaldybės tą išbandė, tačiau ar dėl to ženkliai pakilo skiepijimo apimtys? Minimaliai, nes šios akcijos veikia itin ribotam žmonių skaičiui, sakyčiau vienetams. Vadinasi, aktyvinti vakcinaciją materialiomis paskatomis neprasminga ir neveiksminga.
 
- Prancūzija, Latvija linksta prie privalomo vakcinavimo, tačiau tą paminėjus Lietuvoje, iškart kylama kovoti už žmogaus teises nesiskiepyti, o virusas plinta toliau...
- Latvijoje jau sutarta, jog jeigu žmogus nepasiskiepys iki tam tikro nurodyto laiko, jis bus atleidžiamas iš darbo, ypač tose sferose, kur su kitais asmenimis kontaktas neišvengiamas: prekybos ir maitinimo sektoriuje, medicinos paslaugų, aptarnavimo, socialinės globos ir panašiai. Vakarų Europoje privalomą vakcinaciją renkasi vis daugiau šalių.
Esu įsitikinęs, kad mus išgelbės tik privaloma vakcinacija nuo COVID-19. Sekime Latvijos pavyzdžiu. Tvirtai tikiu ir kartoju, jog vieno asmens teisė nesiskiepyti niekaip negali būti viršesnė už visuomenės teisę būti sveikiems, apsisaugoti nuo koronaviruso sukeliamų padarinių. Reikia motyvuoti ne tuo, kad skiepai apsaugos žmogų, o tuo, kad apsaugos visus kitus.
Taip pat palaikau Vyriausybės poziciją, jog galimybių pasas galiotų išskirtinai tik paskiepytiems nuo COVID-19 ir šia infekcija persirgusiems asmenims. Testavimas šiuo atveju, turint plintančią delta atmainą, neišgelbės.
 
- Prezidentas sako: dėl vakcinacijos lėtėjimo kalta Sveikatos apsaugos ministerija. Yra manančių, jog komunikacija buvo menka. Pritariate?
- Ne. Kaip gali būti menka komunikacijos? Apie vakcinas kalbama tiek daug per radiją, televiziją, rašoma spaudoje, jau visiems nusibodo. Tos informacijos, sakyčiau, jau net perteklius, o ne trūkumas. Nelabai supratau, kuo čia prasikalto ministras Arūnas Dulkys. Savo gyvenime nesutikau žmogaus, kurį būtų galima įtikinti atlikti vieną ar kitą dalyką. Praktikoje turėjau tokį nutikimą: sektoms priklausantys asmenys neleidžia perpilti kraujo, o teko gydyti vaiką, kuriam dėl nusilpimo, mažakraujystės buvo reikalingas kraujo perpylimas. Jo tėvai atsisakė, geriau lai vaikas miršta, bet perpylimo negalėjome atlikti. Lygiai tas pats yra su užkietėjusiais antivakseriais diskutuoti apie vakcinas ir jų naudą. Jie greičiau rinksis išmirti nuo COVID-19 ir toliau būti grėsme kitiems, nei sutiks savo valia pasiskiepyti. Ir joks ministras jų neįtikins, kad ir kaip to norėtų. Jeigu prezidentui netinka ministerijos komunikacija, lai jis pasako, kokia tuomet ji yra teisinga, kokios tos priemonės geresnės, kurių jis pasigenda? Kritiką girdėjau, pasiūlymų – ne.
Didelę žalą vakcinacijos procesui ir antivakserių vešėjimui daro socialiniai tinklai, kur kiekviena moterėlė gali aiškinti apie tariamą šalutinį poveikį, pati nė nesuvokdama, iš ko ta vakcina susideda.
 
- Profesoriau, kodėl nebuvo imtasi gaminti vakcinos dar tuomet, kai buvo atrastas SARS? Galbūt mokslas nuo COVID-19 galėjo mus apsaugoti gerokai iš anksto?
- Kuomet du tūkstančiai ketvirtaisiais plito SARS, skiepų nebuvo, o infekciją pavyko suvaldyti tik karantino pagalba, nepaisant to, kad ji buvo išplitusi trisdešimtyje šalių. Mirštamumas buvo didžiulis, siekė gerokai per devynis procentus populiacijoje, o tarp medikų ir apie dvidešimt procentų. Vakcina nebuvo sukurta, mat karantinas tąsyk išgelbėjo. Dabar jis padeda trumpais intarpais ir tik pristabdo COVID-19 plitimą, tad vienintelis išsigelbėjimas – vakcinacija. Primenu, kad vaisto nuo koronaviruso neturime iki šiol.
 
- Gal vis dėlto šią vasarą dar nereikėjo atverti visų kelių kelionėms po pasaulį?
- Žinoma, kad nereikėjo. Juk matome, kaip elgiasi žmonės vien po to, kai pasakoma, kad štai, karantinas baigėsi. Išsyk atsiranda manančių, kad pandemija baigėsi. Kur ji baigėsi? Pandemija neišgaruoja kaip spiritas. O keliautojai po užsienio šalis yra pats puikiausias naujų atmainų platinimo mechanizmas. Jei ne tos kelionės, atviros sienos, gal šiandien neturėtume nei alfa, nei delta atmainų. Tačiau karantinas nuimtas, o pavadinimas „ekstremali situacija“, panašu, taip pat nieko nebereiškia. Renginiai taip pat neribojami, kaukes lauke, kavinėse nuėmė... Kas dabar ribojama? Kaip ir nieko...
Galite neabejoti, kad neįtvirtinę privalomo skiepijimo nuo COVID-19 mes dar ilgai negalėsime sakyti, kad pandemija baigėsi. Visai gali būti, kad ji truks kelerius, keliolika metų ir karantinai taps mūsų gyvenimo dalimi.

---

 
Dosjė
Išsilavinimas ir veikla
Lietuvos gydytojas infektologas, habilituotas daktaras
Nuo 2005 m. Prancūzijos Lille’io universiteto garbės daktaras.
1962 m. baigė Kauno medicinos institutą;
Nuo 1967 m. dėstė Kauno medicinos universitete;
Nuo 1991m.  Infekcinių ligų klinikos vadovas;
Nuo 2001m. profesorius;
Nuo 1992 m.  Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis infektologas.
Parašė monografijas:
Žmogaus imunodeficito viruso infekcija (1998), Žmogaus imunodeficito viruso infekcijos diagnostika, gydymas ir imunoprofilaktika (2000), Infekcinės ligos šeimos gydytojo praktikoje (2002 ²2005), Infekcinių ligų žinynas (1994 ³2005), Encefalito tyrimų progresas (Progress in Encephalitis Research 2005, abi su kitais), 17 mokomųjų knygų.
Apdovanojimai
Gedimino ordino Karininko kryžius (2004 m.)
Prancūzijos Akademinių palmių ordinas (2005m.).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!