- Kuo jus, istoriką, užkabino vadinamoji „vasaros penki“ ligoninė?
- Psichiatrija, psichiatrinės ligoninės ir psichikos ligomis sergantys ar tokių sutrikimų turintys žmonės didžiajai visuomenės daliai nerūpi, kol patys su tuo nesusiduria. Dėl to ši sritis, ypač kalbant apie sovietinį laikotarpį, Lietuvoje faktiškai netirta. Jau senokai žinojau, kad tai – istorinė juodoji skylė, kurioje daug praryjama įvairios informacijos. Istorikui savaime įdomu imtis temos, kuri netyrinėta ir apipinta įvairių mitų.
 
- Buvo sunku prisikasti prie žmonių, kurie sutiktų pasidalinti itin atvirais išgyvenimais iš tų laikų, kai jie dar gydėsi šioje įstaigoje?
- Vieną kitą pavyko aptikti ir susipažinti. Tuomet jie man rekomenduodavo kitus ir vadinamuoju sniego gniūžtės principu susirinkau pakankamą buvusių pacientų, kurie, mano galva, kalbėjo gan nuoširdžiai, geranoriškai, skaičių. Turbūt nėra lengva atsiverti nepažįstamam žmogui. Dalis mano pašnekovų buvo vyrai, kurie pateko į psichiatrinę ligoninę norėdami išvengti tarnybos sovietinėje armijoje.
 
- Gal aptikote ir tokių, kuriuos artimieji prievarta stengėsi ten įkišti?
- Tokios informacijos esu aptikęs skunduose, kuriuos pacientai rašydavo į Sveikatos apsaugos ministeriją ar skundų žurnalą. Taip dažnai atsitikdavo tuomet, kai vyras su žmona skirdavosi. Beje, dažniausiai uždarydavo vyrus. Arba tėvas surašydavo testamentą ir, jei kuris vaikų būdavo nepatenkintas bei norėdavo jį užginčyti, senolį uždarydavo į tokią įstaigą ir paversdavo ligoniu. Tokių skundų tikrai esu aptikęs ir jie pasitvirtino. Juos tikrindavo ir perduodavo prokuratūrai. Be to, per prievartą dėl politinių priežasčių oponentus taip pat uždarinėdavo į psichiatrijos ligonines.
 
- Turbūt ne ką mažiau įdomu išgirsti senosios kartos medikus, kurie taikė dabar prieštaringai vertinamus gydymo metodus – kad ir elektrokonvulsinę terapiją, kuri dabar, žinoma, visai kitokia.
- Mane patį šiek tiek nustebino, kad daug paprasčiau buvo kalbėtis su buvusiais pacientais. Jie nuoširdžiau kalbėjo negu psichiatrai, kurių bendruomenė vis dar pakankamai uždara. Jei kalbame apie jaunesnės kartos psichiatrus, kurie dirbo Vasaros gatvėje paskutinį sovietmečio dešimtmetį, jie tikrai mielai padėjo ir su manimi kalbėjo. Bet iš vyresniųjų vos vieną kitą pavyko aptikti, susipažinti ir tikrai buvo daug nenoro kalbėtis arba jaučiau, kad tai – nenuoširdus kalbėjimas.
Daugiau įdomybė, bet panašu, kad Sovietų Sąjungoje elektrošokas pirmą kartą panaudotas būtent Vasaros gatvėje. Psichiatras Antanas Smalstys tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtaisiais pirmasis Sovietų Sąjungoje išbandė elektrošoko terapiją. Reikia pasakyti, kad pagal to meto supratimą, beje, elektrokonvulsija iki šiol yra taikoma, - tai atrodė naujoviškas metodas. Didžiojoje Britanijoje šis metodas plačiai taikytas, kol šeštajame dešimtmetyje psichiatrijoje įvyko vadinamoji farmacijos revoliucija ir buvo išrasti pirmieji, kaip atrodė, veiksmingi vaistai, kuriais galima gydyti psichikos ligas. Iki tol elektrokonvulsija buvo vienas svarbiausių metodų šalia insulino komos terapijos.
Beje, man pavyko susisiekti su buvusiu ligoninės direktoriumi Sargaučiu, kuris sovietmečiu trisdešimt metų jai vadovavo. Jis susidomėjo mano tyrimu. Tarėmės, kad susitiksime pasikalbėti, bet paprašė palaukti, kol jam atliks operaciją. Deja, žmogus, būdamas garbaus amžiaus, neišgyveno ir aš praradau tikrai svarbų šaltinį.
 
- Turbūt pirmasis nupūtėte dulkes nuo daugelio istorinių dokumentų, kurie pasitarnavo tyrimui?
- Nuo pacientų skundų - tikrai taip. Man pačiam tai buvo atradimas. Net nepagalvojau, kad skundai gali egzistuoti!
Dalis sovietinio laikotarpio bylų yra perduota Lietuvos centriniam valstybės archyvui, dalis palikta pačioje ligoninėje. Kai atėjau į ligoninę, jau buvo pradėtas naikinti sovietinio laikotarpio archyvas, nes suėjusi senatis, kiek turi saugoti dokumentus. Įtariu, kad nemažos dalies, ką dar spėjau nusirašyti, nufotografuoti, jau nebėra.
Kai atlieki istorinį tyrimą, pirmiausiai turi apsišarvuoti kantrybe, nes reikia peržiūrėti labai daug archyvinės medžiagos. Pavyzdžiui, ieškant pacientų skundų nueini į Sveikatos apsaugos ministerijos archyvą, kur per metus susidaro kokia dešimt dvylika skundų knygų. Vienoje apie du trys šimtai lapų. Ten gali rasti vieną du tris skundus, kurie tau įdomūs.
 
- Ar pacientai skųsdavosi grubiu prižiūrėtojų elgesiu?
- Jei kalbėtume apie pirmuosius pokario dešimtmečius, situacija buvo žymiai blogesnė negu vėlesniais laikais ir būtent dėl elgesio su pacientais. Žemasis personalas, pirmiausiai turiu galvoje sanitarus, naudodavo ir psichologinį, ir fizinį smurtą. Tik reikia pasakyti, kad Vasaros gatvė šia prasme neišsiskyrė iš kitų psichiatrinių ligoninių. Kartais situacija čia būdavo netgi geresnė negu kitur. Prisimenu istoriją iš kitos ligoninės, kai sanitarai naktinės pamainos metu girtavo ir sugalvojo pramogai pasiimti gumines šlangas, eiti į palatas ir daužyti pacientus. Arba kita „pramoga“, kuri, kaip suprantu, ne vienoje ligoninėje buvo propaguojama, - du pacientus tarpusavyje sukiršini ir paskui žiūri, kaip jie tarpusavyje mušasi tarsi gladiatorių kautynėse.

- Ne paslaptis, kad „vasaros penki“ įstaigoje dienas leisdavo ir pripažinti menininkai...
- Akivaizdu, kad Vilniuje telkėsi ir daug kultūrinės inteligentijos. Dėl to daug menininkų irgi susikūrę mitą apie Vasaros gatvę, kad tai buvo ypatinga ligoninė, kur ne tiek maniakai, kiek menininkai daug leisdavo laiko. Buvo nemažai tokių žmonių, kurie ten susirasdavo ir bendraminčių. Ypač jei esi maištaujantis jaunas žmogus, linkęs į subkultūrinį gyvenimą. Prisimenu, vienas žmogus pasakojo: kartą einame su kompanija – penkiese ar šešiese – ir suprantame, kad visi esame buvę Vasaros gatvėje. Jaunimo grupėje tai buvo netgi prestižo ženklas, jei esi gulėjęs Vasaros gatvėje, vadinasi, esi nenormalus toje „normalioje“ sovietinėje visuomenėje. Tai buvo tam tikra socialinio maišto forma.
Iš čia atsirado ir knygos pavadinimas, kurį padiktavo buvę pacientai. Žodis „vasarnamis“ turi kelis dugnus. Jis parodo, kad tuo metu ligoninė reiškė labai daug skirtingų dalykų ir galėjo lemti labai skirtingas patirtis. Nuo to, kad tu gali atsidurti labai blogose sąlygose ir patirti smurtą, ir dabar mums atrodytų nepriimtiną terapiją, izoliaciją, vienišumo jausmą. Bet taip pat gali reikšti pabėgimą nuo sunkios sovietinės tikrovės. Buvo sakančiųjų: gulėdavai kai kuriuose skyriuose ir jausdavaisi kaip sanatorijoje. Ji niekuo nesiskirdavo nuo kitų ligoninių. Kiti gi teigė, jog tai - baisi vieta, kur tu gali daug ką patirti.

---

 
Trumpai apie autorių
2006 m. baigė VU žurnalistikos bakalauro, o 2008 m. - VU istorijos magistro studijas. 2012 m. VU Istorijos fakultete apsigynė disertaciją „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964-1984)“ (vadovas - doc. dr. Nerijus Šepetys). Nuo 2014 m. dirba VU Istorijos fakultete lektoriumi.

---

 
Komentaras
Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro direktorius Martynas Marcinkevičius:

- Dar neskaičiau. Kaip žinia, ją iš knygynų greitai išgraibstė. Laukiame lyg antrasis leidimas turėtų pasirodyti. Galbūt planuojame autorių pasikviesti ir padiskutuoti.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!