Gydytojų epidemiologų teigimu, kiekviena ligoninė susiduria su infekcijomis, tačiau ši pandemija išbalansavo gydymo įstaigų darbo ritmą. Pasak Klaipėdos jūrininkų ligoninės epidemiologės Ilonos Bumblienės, jų įstaiga turi miokardo infarkto ir insulto klasterį, vieninteliai Vakarų regione gydo onkohematologinius pacientus bei atlieka širdies operacijas. „Tai - keturios sritys, kai, nepaisant situacijos, privalome suteikti paslaugas, nes niekas kitas regione jų neteikia. Prisitaikydami turėjome performuoti visą ligoninės darbą“, - sako I.Bumblienė.
Priešakinėse linijose
Atrodo, tik kino filmuose nutinka taip, kad vos per naktį iš eilinio darbuotojo tampi padalinio ar net didelės kompanijos vadovu. Tačiau Klaipėdos jūrininkų ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja Valda Vyšniauskaitė savo kailiu patyrė, jog taip nutinka ir realiame gyvenime. „Buvo ketvirtadienis, po paros budėjimo grįžau namo ilsėtis. Neilgai trukus sulaukiau vyresniosios slaugytojos skambučio - reikia kuo skubiau atvažiuoti į ligoninę. Pirma mintis – atvežtas užsikrėtęs pacientas. Dar iki tol buvau sakius: amžius leidžia, neturiu jokių gretutinių ligų, taigi, jei reikės, visada atvažiuosiu. Bet po pokalbio su administracija supratau, jog steigiamas naujas skyrius, vadinamasis boksas, kuriam teks vadovauti. Laiko nėra, neturiu net komandos, o dirbti reikia čia ir dabar. Buvo pasimetimo, nuo ko pradėti... Maždaug per tris valandas įrengėme skyrių. Tiesa, komandą suformuoti buvo sunku. Natūralu - visi bijojom, nežinojom, kaip reikės dirbti. Tą patį vakarą sulaukėme ir pirmo paciento. Gerai, kad jo testas dėl COVID-19 buvo neigiamas“, - pasakoja Valda.
Slaugytoja vadovauja Laikinojo pacientų stebėjimo poskyriui. Sako, kad pradžioje teko daug kalbėtis su kolektyvu, raminti. „Buvo panikos, bet mintyse kartodavau: dabar turi krūvą žmonių, kurie bijo labiau už tave, bet esi už juos atsakinga ir turi įkvėpti“, - sako Valda.
Koks jausmas apima, kai eini į darbą ir žinai, kad nuo šiol viskas bus kitaip? „Dviprasmiškas“, - pripažįsta Širdies aritmijų skyriaus gydytojas Paulius Orda, pastaruosius mėnesius taip pat dirbęs bokse. Gydytojas prisimena, kad pirmosios dienos buvo kupinos nerimo. „Pirma baimė kyla iš nežinojimo, antra – dėl ateities. Pirmą dieną eidamas į darbą nė neįsivaizdavau, kokiomis sąlygomis dirbsiu. Nustebau, bet kartu ir nuoširdžiai nudžiugau, kad per mažiau nei savaitę buvo pastatytos atskiros durys, specialūs atitvarai, o pats boksas izoliuotas. Buvau sužavėtas, kad ligoninė taip greitai persiorganizavo“, - sako P.Orda.
„Nuoširdžiai nudžiugau greitu darbo perorganizavimu“, Paulius Orda, Širdies aritmijų skyriaus gydytojas
Rodydama į apsauginį veido skydą Priėmimo – skubiosios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja Rolanda Ramonaitė sako, jog pastaruosius porą mėnesių jis tapo neatskiriama darbo aprangos dalimi. Beje, Rolanda yra ir tas žmogus, kuris paima mėginius dėl viruso iš ligoninėje dirbančių kolegų, ir iš pacientų. Karantino pradžioje, maždaug pirmas dvi savaites, pasak slaugytojos, neramu buvo... dėl sumažėjusio pacientų skaičiaus. „Klausėme, kur dingo sergantieji? Bet po poros savaičių srautas ėmė augti. Dabar tik spėk suktis“, - sako R.Ramonaitė. Tiesa, medikė pastebi, jog dabar padaugėjo pacientų, kurie į Priėmimo – skubiosios pagalbos skyrių atvyksta sunkesnės būklės.
Tokio iššūkio neturėjo
Medikai pastebi, jog darbas pirmosiomis karantino savaitėmis, kai užsikrėtusiųjų skaičius šalyje pradėjo augti, kasdien atrodė vis kitoks. Dabar sako jau apsipratę, tad daug kas virsta rutina. Paklausta, nuo ko prasideda darbas bokse, šypsodamasi Valda sako, jog nuo apsirengimo. Pirmosiomis dienomis tai neatrodė paprasta. „Pirma apsirengi pižamą, tada įsivelki į kombinezoną, ant viršaus chalatas, kepuraitė, antbačiai, respiratorius, šalmas ir dvejos pirštinės. Ir tada žengiam per raudonąją liniją į boksą. Nėra lengva, labai karšta, negali kada nori net ir pas nykštukus nubėgti, nebent labai prispiria reikalas. Kai pasiruošiame darbui, susitaikome su tuo, kad maždaug šešias valandas niekur neišeisim. Bet net ir tokiose situacijose stengiamės pajuokauti - kitaip būtų sunku. Tai - mūsų kova ir negalime sprukti į krūmus“, - sako Valda.
Pasak P.Ordos, atslūgus pirminiam stresui darbas bokse tampa įprastas. „Ryte ateini į atskirą kabinetą, kuriame dirbi vienas, ten yra tik tau skirtas kompiuteris, spausdintuvas ir visos reikiamos priemonės. Skambini į slaugytojų postą, išsiaiškini, kokia buvo naktis, kiek turime pacientų, kokia jų būklė, kurie laukia tyrimo dėl COVID-19 atsakymo, o kuriems testo rezultatai jau aiškūs. Taigi darbas prasideda nuo pacientų būklės vertinimo. Bokse pacientams, kuriems, beje, dažniausiai įtariamas miokardo infarktas, atliekami išsamūs tyrimais. Tiesa, nemažai daliai pacientų reikalinga ir urgentinė pagalba“, - pasakoja P.Orda.
„Įkvėpti žmones, nors ir baisu“, Valda Vyšniauskaitė, bendrosios praktikos slaugytoja, vadovaujanti laikinojo pacientų stebėjimo poskyriui
Anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas Nerijus Klimas teigia, jog nė viena ligoninė nėra turėjusi tokio iššūkio kaip ši pandemija. „Ligoninės turi savo specifiką. Mes esame vieninteliai šiame krašte, teikiantys pagalbą pacientams, sergantiems ūmiais koronariniais sindromais ir insultais. Ne tik juos gydome, bet ir sunkios būklės pacientus patys parsivežame iš Klaipėdos krašto regionų reanimacijos skyrių. Taigi jau pirmosiomis dienomis supratome, kad net ir nebūdami pagrindine ligonine, gydančia COVID-19, viruso neišvengsime, nes skubi pagalba turi būti teikiama nenutrūkstamai“, - sako N.Klimas. Gydytojas vardina ne vieną atvejį, kai teko parsivežti pacientus iš regioninių ligoninių, kuriems buvo patvirtintas ir teigiamas viruso testas.
Ruošėsi iš anksto
Pasak gydytojos epidemiologės Ilonos Bumblienės, kiekviena ligoninė susiduria su infekcijomis, tačiau ši pandemija išbalansavo gydymo įstaigų darbo ritmą. „Pirmiausia negalvojome, kad mums teks dirbti infekcinės ligoninės sąlygomis. Turime miokardo infarkto ir insulto klasterį, vieninteliai Vakarų regione gydome onkohematologinius pacientus bei atliekame širdies operacijas. Tai - keturios sritys, kai, nepaisant situacijos, privalome suteikti paslaugas. Niekas kitas šiame regione negali tokių pacientų gydyti, nes neturi specialistų, įrangos bei patirties. Todėl prisitaikėme performuodami visą ligoninės darbą“, - sako I.Bumblienė.
N.Klimas, kuris buvo vienas darbo perorganizavimo komisijos narių, neslepia, jog iš pradžių buvo sunku: daug kas nauja, turi suskirstyti srautus, išmokti tinkamai naudotis apsaugos priemonės. Tačiau sunkiausia - valdyti kolektyvo baimes. „Sunkiausia buvo kai pamatėme kolegų, dirbančių Italijoje, Didžiojoje Britanijoje kasdienybę. Apie situaciją mus informuodavo Lietuvos anesteziologų draugijos prezidentas, kuris dirba vienoje didžiausių Jungtinės Karalystės ligoninių. Ruoštis pradėjome gana anksti - dar iki karantino turėjome kelis planus. Matėme, kokia situacija svetur. Kolegos rašydavo: intubuojame palatose, vietų trūksta, ligoninės perorganizuojamos“, - pasakoja N.Klimas ir priduria dar vasario mėnesį suskaičiavę, kiek ligoninė turi dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų. Įvertino jų techninę būklę, senesnius sutvarkė. „Iš viso ligoninėje turėjome trisdešimt penkis aparatus: vieni nauji, kiti - senesnės kartos, bet esant reikalui galėjo būti naudojami. Ruošėme ir operacines, manėme, kad esant kritinei situacijai uždarysime operacinių bloką, idant jis būtų skirtas pacientams, kuriems reikėtų dirbtinės plaučių ventiliacijos. Didžioji dalis mūsų ligoninių statytos prieš kelis dešimtmečius ir šiandien nėra taip paprasta jas pritaikyti pandeminei situacijai“, - pastebi N.Klimas.
„Aš labiau džiaugiuosi kolektyvu“, Rolanda Ramonaitė, Ligonių priėmimo – skubiosios pagalbos skyriaus vyriausioji slaugytoja
Ligoninėje buvo įsteigti laikinojo stebėjimo bei tarpinio stebėjimo poskyriai. Jie reikalingi pacientų srautams perskirstyti. „Pavyzdžiui, pacientui suteikiama būtinoji pagalba ir, jei jam pasireiškia infekcijos požymiai, jis keliauja į laikinojo stebėjimo poskyrį. O jei į ligoninę žmogus atvyksta be tyrimo, guldome jį į tarpinio stebėjimo poskyrį. Norėdami užtikrinti tiek gydytojų, tiek pacientų saugumą turėjome parengti naujas tvarkas. Turėjome tiksliai sudėlioti, kaip pas mus pacientas judės nuo priėmimo skyriaus iki išėjimo iš ligoninės. Pradžioje situaciją apsunkino tai, kad neturėjome galimybės atlikti tyrimų dėl COVID-19. Todėl į kiekvieną, pravėrusį ligoninės duris, nesvarbu, ar pacientas, ar kolega medikas, buvo žvelgiama nepatikliai. Situacija pagerėjo, kai neliko problemų atlikti tyrimus. Išmokome dirbti ciklais, kai kiekviena komanda su tam tikra pacientų grupe dirba savaitę ar dvi, o po to keičiasi. Grįžtantiems į ligoninę medikams visuomet yra atliekami tyrimai, tačiau saugotis reikia nepaisant neigiamų tyrimų rezultatų, mat yra lango periodas, kuomet virusas dar neaptinkamas“, - aiškina I.Bumblienė.
Atvyksta sunkesnės būklės pacientai
Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyriaus vedėjas, invazinis kardiologas Aurimas Knokneris sako, jog per pastaruosius mėnesius skubias procedūras teko atlikti pacientams, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis. Tarp jų buvo ir sergančiųjų COVID-19. „Technine prasme procedūra užsikrėtusiam šiuo virusu ir neužsikrėtusiam niekuo nesiskiria. Tik pasiruošimas ir epidemiologinis režimas daug sudėtingesnis. Mūsų skyrius turbūt vienas pirmųjų pradėjo ruoštis ir treniruotis dirbti naujomis sąlygomis. Pas mus atvykstantiems pacientams dabar reikalinga urgentinė pagalba, tad į kiekvieną žiūrime kaip į galimai užsikrėtusį, todėl naudojama maksimali apsauga. Šiuo atveju svarbu apsaugoti medikus, kad virusas tarp jų neplistų. Kadangi dirbame su krauju, mums ir iki karantino dėl apsaugos priemonių buvo gerokai griežtesni reikalavimai, tad prie visos mūsų ekipuotės, galima sakyti, prisidėjo tik respiratorius“, - pasakoja A.Knokneris.
„Pirmosiomis dienomis supratome, kad viruso neišvengsime“, Nerijus Klimas, Anesteziologijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas
Skyriaus vedėjo teigimu, ligoninėje jie buvo vieni pirmųjų pradėję dirbti komandomis. Skyriuje jų buvo trys, dabar jos padalintos dar perpus. Kas savaitę komandos keičiasi, kad jei bent viena dėl viruso iškristų, ją galėtų pakeisti kita. „Kai kurių kolegų nemačiau jau turbūt daugiau nei mėnesį. Bet čia ir esmė, kad nė viena šių komandų tarpusavyje nesusitiktų. Dirbti tokiu režimu galime, nes pristabdytos planinės procedūros, kurios sudarydavo du trečdalius kasdienio darbo“, - sako A.Knokneris.
P.Orda pastebi, jog dabar į Širdies aritmijų skyrių patenka sunkesnės būklės pacientai. „Dalis, matyt, karantino metu užsibuvo namuose, todėl sulaukiame ligonių, kuriems vis ryškesnės komplikacijos. Dirbdami laikomės saugaus atstumo, stengiamės, kad palatose būtų po vieną pacientą. Dabar turime būti kur kas budresni. Sergančiųjų miokardo infarktu skaičius, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, ligoninėje nesumažėjo, tiesa, kiek mažiau santykinai nestabilios būklės pacientų. Karantino pradžioje Priėmimo skyriaus kolegos pasakojo, jog žmonės, bijodami užsikrėsti, atsisakė gultis į ligoninę, nors jiems tai buvo reikalinga“, - sako P.Orda.
Anot A.Knoknerio, žmonių baimė suprantama, tačiau statistiškai mirtingumas nuo negydomo priekinės sienos miokardo infarkto siekia 30 proc. Tai - net 6 kartus daugiau nei nuo COVID-19. R.Ramonaitė pastebi, jog dabar Priėmimo skyriuje dominuoja pacientai, kurie skundžiasi širdies problemomis. Slaugytoja neatmeta galimybės, jog baimindamiesi užsikrėsti virusu dalis pacientų pirmus būklės pablogėjimus tiesiog pralaukė namuose, todėl daugelio jų būklė šiandien kur kas sudėtingesnė, nei ji būdavo jiems nuolat lankantis gydymo įstaigoje.
Išmoktos pamokos
Šiandien ligoninės medikai juokauja, kad per pandemiją išmoko pačių įvairiausių pamokų, o kai kurie sako išgyvenę ir įdomių patirčių. Pavyzdžiui, aštuonioms dienoms saviizoliavosi darbo vietoje. Ši istorija sulaukė įvairių atsiliepimų: vieni gyrė dėl tokio sprendimo, kiti priekaištavo. Koronavirusu susirgus pirmajam ligoninės medikui – Kraujagyslių chirurgijos skyriaus gydytojui – teko veikti greitai ir imtis saugos priemonių, kad infekcija neišplistų. Skyriuje su pacientais saviizoliacijai užsidariusios trys slaugytojos ir dvi padėjėjos teigia, jog tuo metu tai buvo geriausia išeitis. „Mano vyras jau šešti metai gyvena po kepenų transplantacijos, tad akivaizdu, kad namuose likti negalėjau. Svarsčiau, gal galėčiau važiuoti pas tėtį, bet jam - aštuoniasdešimt treji... Pasitarus šeimoje, nusprendėme, jog tokiu atveju ligoninė - geriausias variantas. Aišku, buvo neramu ir mums, nusprendusioms likti ligoninėje, ir artimiesiems. Sunkus buvo ir pirmas vakaras, nes mūsų prižiūrimas pacientas sukarščiavo, pasireiškė COVID-19 simptomai... Nė viena mūsų nesigailėjo dėl sprendimo likti ligoninėje. O sunkiausia buvo turbūt pirmomis dienomis ir paskutinėmis, kai laukėme savo testų rezultatų. Nežinia, sergi ar nesergi, labiausiai vargina“, - pasakoja bendrosios praktikos slaugytoja Rasa Savickienė.
„Pradžioje sunkiausia suvienyti komandą“, Aurimas Knokneris, Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyriaus vedėjas, invazinis kardiologas
N.Klimas slaugytojų izoliaciją ligoninėje šiandien vertina kaip bene vieną geriausių sprendimų. „Tai buvo pati pradžia, savivaldybė medikams saviizoliuotis neturėjo vietų, todėl merginos sutiko likti ligoninėje. Tuo metu nemažai medikų buvo saviizoliacijoje, dalis turėjo nedarbingumą. Sulaukėme priekaištų dėl tokio sprendimo, bet reikia suprasti, kad karantino metu turime laikytis komandinio darbo principų ir cikliškumo, kai dalis medikų dirba, kita dalis - ne. Pats kasdien bendravau su merginomis, jos – šaunios, aukštos kvalifikacijos slaugytojos. Be to, į Kraujagyslių chirurgijos skyrių skirti kito skyriaus slaugytojas nėra paprasta. Norint čia dirbti reikia žinių, patirties būtent dėl darbo specifikos. Galima pajuokauti, kad tas aštuonias dienas šis skyrius buvo išplaukęs į reisą“, - sako N.Klimas.
„Nesigailėjau sprendimo izoliuotis ligoninėje“, Rasa Savickienė, bendrosios praktikos slaugytoja
Kas sunkiausia?
„Man buvo iššūkis kaip slaugos vadovei išbandyti save stratego vaidmenyje. Teko per trumpą laiką perorganizuoti slaugytojų ir jų padėjėjų darbą nepažeidžiant jokių normų. Reikėjo būti kietai, kalbant apie psichologinę būklę, nes teko susidurti su žmonių baimėmis. Ši pandemija leido kur kas geriau pažinti kolegas, pamatyti jų stipriąsias puses. Vienu didžiausių iššūkių tapo gydymo įsitaigos darbuotojus aprūpinti pakankamu slaugos bei medicinos priemonių kiekiu, įskaitant ir apsaugos priemones. Buvo labai svarbu, kad kolektyvas jaustųsi saugus“, - sako Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausioji slaugytoja Aida Smagurienė.
Kolegei pritaria ir P.Orda: „Taip, saugumo jausmas yra labai svarbus, kad medikai galėtų dirbti. Pandemijos metu pirmiausia ir kilo baimė dėl priemonių, po to - dėl artimųjų, vėliau - kaip apskritai vyks darbas.“
„Svarbiausia, kad kolektyvas jaustųsi saugus“, Aida Samgurienė, vyriausioji ligoninės slaugytoja
Pasak gydytojo, sunku prisitaikyti ne tik prie pakitusio darbo ritmo, bet ir apskritai visos šeimos kitokio gyvenimo. „Ir žmona, kuri ne medikė, ir abi dukros puikiai supranta, kad esame didesnės rizikos grupėje. Todėl saugodami draugus ir artimuosius su jais nesusitinkame. Jau du mėnesius gyvename visai kitaip ir tai nėra paprasta“, - pasakoja P.Orda.
A.Knokneris teigia, jog iš pradžių buvo sunkiausia suvienyti komandą bei juos psichologiškai parengti darbui naujomis sąlygomis.
„Sunkių momentų buvo, nes nežinai, ar atvykusio paciento testas bus teigiamas, ar ne? Jei karščiuoja, ar to priežastis virusas? Teko daug kalbėti su kolektyvu, nuraminti, paaiškinti, kad nekiltų nereikalinga panika“, - sako A.Knokneris.
Komentaras
Klaipėdos jūrininkų ligoninės direktorius prof. dr. Jonas Sąlyga:
- Jau trečias mėnuo gyvename po karan- tino skėčiu. Koronavirusinė infekcija buvo mums visiems staigmena, pripažinkime, nebuvome tam pilnai pasiruošę. Gaila, kad ne visi darbuotojai tuo metu suprato, su kokiu priešu kovoja, koks agresyvus yra šis virusas. Nors nebuvo lengva, tačiau ir į šį iššūkį žiūrime pozityviai – įgijome naujos patirties, dar labiau subrendome kaip komanda.
Mūsų pašaukimas padėti pacientui. Šimtai ligoninės gydytojų, slaugytojų, pagalbinių darbuotojų supranta, kad teikdami pagalbą kai kada net rizikuoja savo gyvy- be, kad išsaugotų pacientų sveikatą. Privalome būti budrūs, nes virusinės infekcijos banga gali bet kada sugrįžti.
Gyvenimas karantino laikotarpiu patikrino žmones, parodė, kas dirba iš pašaukimo - su jais tikrai eičiau į žvalgybą. Dėkoju tiems medikams, kurie šiuo atsakingu laikotarpiu nenustoja laikytis Hipokrato priesaikos ir bebaimiškai teikia paslaugas pacientams.
Tokia jau vadovo žmogiškoji misija – esu atsakingas už darbuotojus ir pacientus, kad jie būtų sveiki, neužsikrėstų šia klastinga liga, kad būtų laiku sureguliuoti pacientų srautai bei medikų darbas, siekiant kryžminės taršos prevencijos. Nuolat nerimauju dėl to, kad pakaktų vienkartinių asmens apsaugos priemonių, dezinfekcijos skysčio - labai dėkingas įmonėms, bendrovėms ir geriesiems žmonėms, kurie labdaringai jomis paremia. Žinau tik viena - visos epidemijos praeina, praeis ir ši, bet ateityje mes jau būsime kitokie.
Komentuoti: