Prie­ša­ki­nė­se li­ni­jo­se
At­ro­do, tik ki­no fil­muo­se nu­tin­ka taip, kad vos per nak­tį iš ei­li­nio dar­buo­to­jo tam­pi pa­da­li­nio ar net di­de­lės kom­pa­ni­jos va­do­vu. Ta­čiau Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Val­da Vyš­niaus­kai­tė sa­vo kai­liu pa­ty­rė, jog taip nutinka ir re­a­lia­me gy­ve­ni­me. „Bu­vo ket­vir­ta­die­nis, po pa­ros bu­dė­ji­mo grį­žau na­mo il­sė­tis. Ne­il­gai tru­kus su­lau­kiau vy­res­nio­sios slau­gy­to­jos skam­bu­čio - rei­kia kuo sku­biau at­va­žiuo­ti į li­go­ni­nę. Pir­ma min­tis – at­vež­tas už­si­krė­tęs pa­cien­tas. Dar iki tol bu­vau sa­kius: am­žius lei­džia, ne­tu­riu jo­kių gre­tu­ti­nių li­gų, tai­gi, jei rei­kės, vi­sa­da at­va­žiuo­siu. Bet po po­kal­bio su ad­mi­nist­ra­ci­ja su­pra­tau, jog stei­gia­mas nau­jas sky­rius, va­di­na­ma­sis bok­sas, ku­riam teks va­do­vau­ti. Lai­ko nė­ra, ne­tu­riu net ko­man­dos, o dirb­ti rei­kia čia ir da­bar. Bu­vo pa­si­me­ti­mo, nuo ko pra­dė­ti... Maž­daug per tris va­lan­das įren­gė­me sky­rių. Tie­sa, ko­man­dą su­for­muo­ti bu­vo sun­ku. Na­tū­ra­lu - vi­si bi­jo­jom, ne­ži­no­jom, kaip rei­kės dirb­ti. Tą pa­tį va­ka­rą su­lau­kė­me ir pir­mo pa­cien­to. Ge­rai, kad jo tes­tas dėl COVID-19 bu­vo nei­gia­mas“, - pa­sa­ko­ja Val­da.
 
Slau­gy­to­ja va­do­vau­ja Lai­ki­no­jo pa­cien­tų ste­bė­ji­mo po­sky­riui. Sa­ko, kad pra­džio­je te­ko daug kal­bė­tis su ko­lek­ty­vu, ra­min­ti. „Bu­vo pa­ni­kos, bet min­ty­se kar­to­da­vau: da­bar tu­ri krū­vą žmo­nių, ku­rie bi­jo la­biau už ta­ve, bet esi už juos at­sa­kin­ga ir tu­ri įkvėp­ti“, - sa­ko Val­da.
Koks jaus­mas ap­ima, kai ei­ni į dar­bą ir ži­nai, kad nuo šiol vis­kas bus ki­taip? „Dvi­pras­miš­kas“, - pri­pa­žįs­ta Šir­dies arit­mi­jų sky­riaus gy­dy­to­jas Pau­lius Or­da, pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius taip pat dir­bęs bok­se. Gy­dy­to­jas pri­si­me­na, kad pir­mo­sios die­nos bu­vo ku­pi­nos ne­ri­mo. „Pir­ma bai­mė ky­la iš ne­ži­no­ji­mo, an­tra – dėl at­ei­ties. Pir­mą die­ną ei­da­mas į dar­bą nė ne­įsi­vaiz­da­vau, ko­kio­mis są­ly­go­mis dirb­siu. Nu­ste­bau, bet kar­tu ir nuo­šir­džiai nu­džiu­gau, kad per ma­žiau nei sa­vai­tę bu­vo pa­sta­ty­tos at­ski­ros du­rys, spe­cia­lūs ati­tva­rai, o pats bok­sas izo­liuo­tas. Bu­vau su­ža­vė­tas, kad li­go­ni­nė taip grei­tai per­sior­ga­ni­za­vo“, - sa­ko P.Or­da.


„Nuo­šir­džiai nu­džiu­gau grei­tu dar­bo per­or­ga­ni­za­vi­mu“, Pau­lius Or­da, Šir­dies arit­mi­jų sky­riaus gy­dy­to­jas
 
Ro­dy­da­ma į ap­sau­gi­nį vei­do sky­dą Pri­ėmi­mo – sku­biosios pa­gal­bos sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja Ro­lan­da Ra­mo­nai­tė sa­ko, jog pas­ta­ruo­sius po­rą mė­ne­sių jis ta­po ne­at­ski­ria­ma dar­bo ap­ran­gos da­li­mi. Be­je, Ro­lan­da yra ir tas žmo­gus, ku­ris pa­ima mė­gi­nius dėl vi­ru­so iš li­go­ni­nė­je dir­ban­čių ko­le­gų, ir iš pa­cien­tų. Ka­ran­ti­no pra­džio­je, maž­daug pir­mas dvi sa­vai­tes, pa­sak slau­gy­to­jos, ne­ra­mu bu­vo... dėl su­ma­žė­ju­sio pa­cien­tų skai­čiaus. „Klau­sė­me, kur din­go ser­gan­tie­ji? Bet po po­ros sa­vai­čių srau­tas ėmė aug­ti. Da­bar tik spėk suktis“, - sa­ko R.Ra­mo­nai­tė. Tie­sa, me­di­kė pa­ste­bi, jog da­bar pa­dau­gė­jo pa­cien­tų, ku­rie į Pri­ėmi­mo – sku­bio­sios pa­gal­bos sky­rių at­vyks­ta sun­kes­nės būk­lės.
 
To­kio iš­šū­kio ne­tu­rė­jo
Me­di­kai pa­ste­bi, jog dar­bas pir­mo­sio­mis ka­ran­ti­no sa­vai­tė­mis, kai už­si­krė­tu­sių­jų skai­čius ša­ly­je pra­dė­jo aug­ti, kas­dien at­ro­dė vis ki­toks. Da­bar sa­ko jau ap­si­pra­tę, tad daug kas virs­ta ru­ti­na. Pa­klaus­ta, nuo ko pra­si­de­da dar­bas bok­se, šyp­so­da­ma­si Val­da sa­ko, jog nuo ap­si­ren­gi­mo. Pir­mo­sio­mis die­no­mis tai ne­at­ro­dė pa­pras­ta. „Pir­ma ap­si­ren­gi pi­ža­mą, ta­da įsi­vel­ki į kom­bi­ne­zo­ną, ant vir­šaus cha­la­tas, ke­pu­rai­tė, ant­ba­čiai, re­spi­ratorius, šal­mas ir dve­jos pirš­ti­nės. Ir ta­da žen­giam per rau­do­ną­ją li­ni­ją į bok­są. Nė­ra leng­va, la­bai karš­ta, ne­ga­li ka­da no­ri net ir pas nykš­tu­kus nu­bėg­ti, ne­bent la­bai pri­spi­ria rei­ka­las. Kai pa­si­ruo­šia­me dar­bui, su­si­tai­ko­me su tuo, kad maž­daug še­šias va­lan­das nie­kur ne­iš­ei­sim. Bet net ir to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se sten­gia­mės pa­juo­kau­ti - ki­taip bū­tų sun­ku. Tai - mū­sų ko­va ir ne­ga­li­me spruk­ti į krū­mus“, - sa­ko Val­da.
Pa­sak P.Or­dos, at­slū­gus pir­mi­niam stre­sui dar­bas bok­se tam­pa įpras­tas. „Ry­te at­ei­ni į at­ski­rą ka­bi­ne­tą, ku­ria­me dir­bi vie­nas, ten yra tik tau skir­tas kom­piu­te­ris, spaus­din­tu­vas ir vi­sos rei­kia­mos prie­mo­nės. Skam­bi­ni į slau­gy­to­jų pos­tą, iš­si­aiš­ki­ni, ko­kia bu­vo nak­tis, kiek tu­ri­me pa­cien­tų, ko­kia jų būk­lė, ku­rie lau­kia ty­ri­mo dėl COVID-19 at­sa­ky­mo, o ku­riems tes­to re­zul­ta­tai jau aiš­kūs. Tai­gi dar­bas pra­si­de­da nuo pa­cien­tų būk­lės ver­ti­ni­mo. Bok­se pa­cien­tams, ku­riems, be­je, daž­niau­siai įta­ria­mas mio­kar­do in­fark­tas, at­lie­ka­mi iš­sa­mūs ty­ri­mais. Tie­sa, ne­ma­žai da­liai pa­cien­tų rei­ka­lin­ga ir ur­gen­ti­nė pa­gal­ba“, - pa­sa­ko­ja P.Or­da.
 

„Įkvėp­ti žmo­nes, nors ir bai­su“, Val­da Vyš­niaus­kai­tė, ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja, va­do­vau­jan­ti lai­ki­no­jo pa­cien­tų ste­bė­ji­mo po­sky­riui

Anes­te­zio­lo­gi­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas Ne­ri­jus Kli­mas tei­gia, jog nė vie­na li­go­ni­nė nė­ra tu­rė­ju­si to­kio iš­šū­kio kaip ši pan­de­mi­ja. „Li­go­ni­nės tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką. Mes esa­me vie­nin­te­liai šia­me kraš­te, tei­kian­tys pa­gal­bą pa­cien­tams, ser­gan­tiems ūmiais ko­ro­na­ri­niais sin­dro­mais ir in­sul­tais. Ne tik juos gy­do­me, bet ir sun­kios būk­lės pa­cien­tus pa­tys par­si­ve­ža­me iš Klai­pė­dos kraš­to re­gio­nų re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių. Tai­gi jau pir­mo­sio­mis die­no­mis su­pra­to­me, kad net ir ne­bū­da­mi pa­grin­di­ne li­go­ni­ne, gy­dan­čia COVID-19, vi­ru­so ne­iš­veng­si­me, nes sku­bi pa­gal­ba tu­ri bū­ti tei­kia­ma ne­nu­trūks­ta­mai“, - sa­ko N.Kli­mas. Gy­dy­to­jas var­di­na ne vie­ną at­ve­jį, kai te­ko par­si­vež­ti pa­cien­tus iš re­gio­ni­nių li­go­ni­nių, ku­riems bu­vo pa­tvir­tin­tas ir tei­gia­mas vi­ru­so tes­tas.
Ruo­šė­si iš anks­to
Pa­sak gy­dy­to­jos epi­de­mio­lo­gės Ilo­nos Bum­blie­nės, kiek­vie­na li­go­ni­nė su­si­du­ria su in­fek­ci­jo­mis, ta­čiau ši pan­de­mi­ja iš­ba­lan­sa­vo gy­dy­mo įstai­gų dar­bo rit­mą. „Pir­miau­sia ne­gal­vo­jo­me, kad mums teks dirb­ti in­fek­ci­nės li­go­ni­nės są­ly­go­mis. Tu­ri­me mio­kar­do in­fark­to ir in­sul­to klas­te­rį, vie­nin­te­liai Va­ka­rų re­gio­ne gy­do­me on­ko­he­ma­to­lo­gi­nius pa­cien­tus bei at­lie­ka­me širdies operacijas. Tai - ke­tu­rios sri­tys, kai, ne­pai­sant si­tu­a­ci­jos, pri­va­lo­me su­teik­ti pa­slau­gas. Nie­kas ki­tas šia­me re­gio­ne ne­ga­li to­kių pa­cien­tų gy­dy­ti, nes ne­tu­ri spe­cia­lis­tų, įran­gos bei pa­tir­ties. To­dėl pri­si­tai­kė­me per­for­muo­da­mi vi­są li­go­ni­nės dar­bą“, - sa­ko I.Bum­blie­nė.
 
N.Kli­mas, ku­ris bu­vo vie­nas dar­bo pe­ror­ga­ni­za­vi­mo ko­mi­si­jos na­rių, ne­sle­pia, jog iš pra­džių bu­vo sun­ku: daug kas nau­ja, tu­ri su­skirs­ty­ti srau­tus, iš­mok­ti tin­ka­mai nau­do­tis ap­sau­gos prie­mo­nės. Ta­čiau sun­kiau­sia - val­dy­ti ko­lek­ty­vo bai­mes. „Sun­kiau­sia bu­vo kai pa­ma­tė­me ko­le­gų, dir­ban­čių Ita­li­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je kas­die­ny­bę. Apie si­tu­a­ci­ją mus in­for­muo­da­vo Lie­tu­vos anes­te­zio­lo­gų drau­gi­jos pre­zi­den­tas, ku­ris dir­ba vie­no­je di­džiau­sių Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės li­go­ni­nių. Ruoš­tis pra­dė­jo­me ga­na anks­ti - dar iki ka­ran­ti­no tu­rė­jo­me ke­lis pla­nus. Ma­tė­me, ko­kia si­tu­a­ci­ja sve­tur. Ko­le­gos ra­šy­da­vo: in­tu­buo­ja­me pa­la­to­se, vie­tų trūks­ta, li­go­ni­nės pe­ror­ga­ni­zuo­ja­mos“, - pa­sa­ko­ja N.Kli­mas ir pri­du­ria dar va­sa­rio mė­ne­sį su­skai­čia­vę, kiek li­go­ni­nė tu­ri dirb­ti­nės plau­čių ven­ti­lia­ci­jos apa­ra­tų. Įver­ti­no jų tech­ni­nę būk­lę, se­nes­nius su­tvar­kė. „Iš vi­so li­go­ni­nė­je tu­rė­jo­me tris­de­šimt pen­kis apa­ra­tus: vie­ni nau­ji, ki­ti - se­nes­nės kar­tos, bet esant rei­ka­lui ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mi. Ruo­šė­me ir ope­ra­ci­nes, ma­nė­me, kad esant kri­ti­nei si­tu­a­ci­jai už­da­ry­si­me ope­ra­ci­nių blo­ką, idant jis bū­tų skir­tas pa­cien­tams, ku­riems rei­kė­tų dirb­ti­nės plau­čių ven­ti­lia­ci­jos. Di­džio­ji da­lis mū­sų li­go­ni­nių sta­ty­tos prieš ke­lis de­šimt­me­čius ir šian­dien nė­ra taip pa­pras­ta jas pri­tai­ky­ti pan­de­mi­nei si­tu­a­ci­jai“, - pa­ste­bi N.Kli­mas.
 

„Aš la­biau džiau­giuo­si ko­lek­ty­vu“, Ro­lan­da Ra­mo­nai­tė, Li­go­nių pri­ėmi­mo – sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riaus vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja

Li­go­ni­nė­je bu­vo įsteig­ti lai­ki­no­jo ste­bė­ji­mo bei tar­pi­nio ste­bė­ji­mo posky­riai. Jie rei­ka­lin­gi pa­cien­tų srau­tams per­skirs­ty­ti. „Pa­vyz­džiui, pa­cien­tui su­tei­kia­ma bū­ti­no­ji pa­gal­ba ir, jei jam pa­si­reiš­kia in­fek­ci­jos po­žy­miai, jis ke­liau­ja į lai­ki­no­jo ste­bė­ji­mo posky­rį. O jei į li­go­ni­nę žmo­gus at­vyks­ta be ty­ri­mo, gul­do­me jį į tar­pi­nio ste­bė­ji­mo posky­rį. No­rė­da­mi už­tik­rin­ti tiek gy­dy­to­jų, tiek pa­cien­tų sau­gu­mą tu­rė­jo­me pa­reng­ti nau­jas tvar­kas. Tu­rė­jo­me tiks­liai su­dė­lio­ti, kaip pas mus pa­cien­tas ju­dės nuo pri­ėmi­mo sky­riaus iki iš­ėji­mo iš li­go­ni­nės. Pra­džio­je si­tu­a­ci­ją ap­sun­ki­no tai, kad ne­turėjome ga­li­my­bės at­lik­ti ty­ri­mų dėl COVID-19. To­dėl į kiek­vie­ną, pra­vė­ru­sį li­go­ni­nės du­ris, ne­svar­bu, ar pa­cien­tas, ar ko­le­ga me­di­kas, bu­vo žvel­gia­ma ne­pa­tik­liai. Si­tu­a­ci­ja pa­ge­rė­jo, kai ne­li­ko pro­ble­mų at­lik­ti ty­ri­mus. Iš­mo­ko­me dirb­ti cik­lais, kai kiek­vie­na ko­man­da su tam tik­ra pa­cien­tų gru­pe dir­ba sa­vai­tę ar dvi, o po to kei­čia­si. Grįž­tan­tiems į li­go­ni­nę me­di­kams vi­suo­met yra at­lie­ka­mi ty­ri­mai, ta­čiau sau­go­tis rei­kia ne­pai­sant nei­gia­mų ty­ri­mų re­zul­ta­tų, mat yra lan­go pe­ri­odas, kuo­met vi­ru­sas dar ne­ap­tin­ka­mas“, - aiš­ki­na I.Bum­blie­nė.
 
At­vyks­ta sun­kes­nės būklės pa­cien­tai
Šir­dies ir krau­ja­gys­lių ra­dio­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas, in­va­zi­nis kar­dio­lo­gas Au­ri­mas Knok­ne­ris sa­ko, jog per pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius sku­bias pro­ce­dū­ras te­ko at­lik­ti pa­cien­tams, ser­gan­tiems šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis. Tarp jų bu­vo ir ser­gan­čių­jų COVID-19. „Tech­ni­ne pras­me pro­ce­dū­ra už­si­krė­tu­siam šiuo vi­ru­su ir neuž­si­krė­tu­siam nie­kuo ne­si­ski­ria. Tik pa­si­ruo­ši­mas ir epi­de­mio­lo­gi­nis re­ži­mas daug su­dė­tin­ges­nis. Mū­sų sky­rius tur­būt vie­nas pir­mų­jų pra­dė­jo ruoš­tis ir tre­ni­ruo­tis dirb­ti nau­jo­mis są­ly­go­mis. Pas mus at­vyks­tan­tiems pa­cien­tams da­bar rei­ka­lin­ga ur­gen­ti­nė pa­gal­ba, tad į kiek­vie­ną žiū­ri­me kaip į ga­li­mai už­si­krė­tu­sį, to­dėl nau­do­ja­ma mak­si­ma­li ap­sau­ga. Šiuo at­ve­ju svar­bu ap­sau­go­ti me­di­kus, kad vi­ru­sas tarp jų ne­plis­tų. Ka­dan­gi dir­ba­me su krau­ju, mums ir iki ka­ran­ti­no dėl ap­sau­gos prie­mo­nių bu­vo ge­ro­kai griež­tes­ni rei­ka­la­vi­mai, tad prie vi­sos mū­sų eki­puo­tės, ga­li­ma sa­ky­ti, pri­si­dė­jo tik re­spi­ratorius“, - pa­sa­ko­ja A.Knok­ne­ris.


„Pir­mo­sio­mis die­no­mis su­pra­to­me, kad vi­ru­so ne­iš­veng­si­me“, Ne­ri­jus Kli­mas, Anes­te­zio­lo­gi­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas

Sky­riaus ve­dė­jo tei­gi­mu, li­go­ni­nėje jie bu­vo vie­ni pir­mų­jų pra­dė­ję dirb­ti ko­man­do­mis. Sky­riu­je jų bu­vo trys, da­bar jos pa­da­lin­tos dar per­pus. Kas sa­vai­tę ko­man­dos kei­čia­si, kad jei bent vie­na dėl vi­ru­so iš­kris­tų, ją ga­lė­tų pa­keis­ti ki­ta. „Kai ku­rių ko­le­gų ne­ma­čiau jau tur­būt dau­giau nei mė­ne­sį. Bet čia ir es­mė, kad nė vie­na šių ko­man­dų tar­pu­sa­vy­je ne­su­si­tik­tų. Dirb­ti to­kiu re­ži­mu ga­li­me, nes pri­stab­dy­tos pla­ni­nės pro­ce­dū­ros, ku­rios su­da­ry­da­vo du treč­da­lius kas­die­nio dar­bo“, - sa­ko A.Knok­ne­ris. 
P.Or­da pa­ste­bi, jog da­bar į Šir­dies arit­mi­jų sky­rių pa­ten­ka sun­kes­nės būk­lės pa­cien­tai. „Da­lis, ma­tyt, ka­ran­ti­no me­tu už­si­bu­vo na­muo­se, to­dėl su­lau­kia­me li­go­nių, ku­riems vis ryš­kes­nės kom­pli­ka­ci­jos. Dirb­da­mi lai­ko­mės sau­gaus at­stu­mo, sten­gia­mės, kad pa­la­to­se bū­tų po vie­ną pa­cien­tą. Da­bar tu­ri­me bū­ti kur kas bud­res­ni. Ser­gan­čių­jų mio­kar­do in­fark­tu skai­čius, pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais lai­ko­tar­piais, li­go­ni­nė­je ne­su­ma­žė­jo, tie­sa, kiek ma­žiau san­ty­ki­nai ne­sta­bi­lios būk­lės pa­cien­tų. Ka­ran­ti­no pra­džio­je Pri­ėmi­mo sky­riaus ko­le­gos pa­sa­ko­jo, jog žmo­nės, bi­jo­da­mi už­si­krės­ti, at­si­sa­kė gul­tis į li­go­ni­nę, nors jiems tai bu­vo rei­ka­lin­ga“, - sa­ko P.Or­da. 
 
Anot A.Knok­ne­rio, žmo­nių bai­mė su­pran­ta­ma, ta­čiau sta­tis­tiš­kai mir­tin­gu­mas nuo ne­gy­do­mo prie­ki­nės sie­nos mio­kar­do in­fark­to sie­kia 30 proc. Tai - net 6 kar­tus dau­giau nei nuo COVID-19. R.Ra­mo­nai­tė pa­ste­bi, jog da­bar Pri­ėmi­mo sky­riu­je do­mi­nuo­ja pa­cien­tai, ku­rie skun­džia­si šir­dies pro­ble­mo­mis. Slau­gy­to­ja ne­at­me­ta ga­li­my­bės, jog bai­min­da­mie­si už­si­krės­ti vi­ru­su da­lis pa­cien­tų pir­mus būk­lės pa­blo­gė­ji­mus tie­siog pra­lau­kė na­muo­se, to­dėl dau­ge­lio jų būk­lė šian­dien kur kas su­dė­tin­ges­nė, nei ji bū­da­vo jiems nuo­lat lan­kan­tis gy­dy­mo įstai­go­je.


 
Iš­mok­tos pa­mo­kos
Šian­dien li­go­ni­nės me­di­kai juo­kau­ja, kad per pan­de­mi­ją iš­mo­ko pa­čių įvai­riau­sių pa­mo­kų, o kai ku­rie sa­ko iš­gy­ve­nę ir įdo­mių pa­tir­čių. Pa­vyz­džiui, aš­tuo­nioms die­noms sa­vi­i­zo­lia­vo­si dar­bo vie­to­je. Ši is­to­ri­ja su­lau­kė įvai­rių at­si­lie­pi­mų: vie­ni gy­rė dėl to­kio spren­di­mo, ki­ti prie­kaiš­ta­vo. Ko­ro­na­vi­ru­su su­sir­gus pir­ma­jam li­go­ni­nės me­di­kui – Krau­ja­gys­lių chi­rur­gi­jos sky­riaus gy­dy­to­jui – te­ko veik­ti grei­tai ir im­tis sau­gos prie­mo­nių, kad in­fek­ci­ja ne­iš­plis­tų. Sky­riu­je su pa­cien­tais sa­vi­i­zo­lia­ci­jai už­si­da­riu­sios trys slau­gy­to­jos ir dvi pa­dė­jė­jos tei­gia, jog tuo me­tu tai bu­vo ge­riau­sia iš­ei­tis. „Ma­no vy­ras jau šeš­ti me­tai gy­ve­na po ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos, tad aki­vaiz­du, kad na­muo­se lik­ti ne­ga­lė­jau. Svars­čiau, gal ga­lė­čiau va­žiuo­ti pas tė­tį, bet jam - aš­tuo­nias­de­šimt tre­ji... Pa­si­ta­rus šei­mo­je, nu­spren­dė­me, jog to­kiu at­ve­ju li­go­ni­nė - ge­riau­sias va­rian­tas. Aiš­ku, bu­vo ne­ra­mu ir mums, nu­spren­du­sioms lik­ti li­go­ni­nė­je, ir ar­ti­mie­siems. Sun­kus bu­vo ir pir­mas va­ka­ras, nes mū­sų pri­žiū­ri­mas pa­cien­tas su­karš­čia­vo, pa­si­reiš­kė COVID-19 simp­to­mai... Nė vie­na mū­sų ne­si­gai­lė­jo dėl spren­di­mo lik­ti li­go­ni­nė­je. O sun­kiau­sia bu­vo tur­būt pir­mo­mis die­no­mis ir pas­ku­ti­nė­mis, kai lau­kė­me sa­vo tes­tų re­zul­ta­tų. Ne­ži­nia, ser­gi ar ne­ser­gi, la­biau­siai var­gi­na“, - pa­sa­ko­ja ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Ra­sa Sa­vic­kie­nė.


„Pra­džio­je sun­kiau­sia su­vie­ny­ti ko­man­dą“, Au­ri­mas Knok­ne­ris, Šir­dies ir krau­ja­gys­lių ra­dio­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas, in­va­zi­nis kar­dio­lo­gas

N.Kli­mas slau­gy­to­jų izo­lia­ci­ją li­go­ni­nė­je šian­dien ver­ti­na kaip be­ne vie­ną ge­riau­sių spren­di­mų. „Tai bu­vo pa­ti pra­džia, sa­vi­val­dy­bė me­di­kams sa­vi­i­zo­liuo­tis ne­tu­rė­jo vie­tų, to­dėl mer­gi­nos su­ti­ko lik­ti li­go­ni­nė­je. Tuo me­tu ne­ma­žai me­di­kų bu­vo sa­vi­i­zo­lia­ci­jo­je, da­lis tu­rė­jo ne­dar­bin­gu­mą. Su­lau­kė­me prie­kaiš­tų dėl to­kio spren­di­mo, bet rei­kia su­pras­ti, kad ka­ran­ti­no me­tu tu­ri­me lai­ky­tis ko­man­di­nio dar­bo prin­ci­pų ir cik­liš­ku­mo, kai da­lis me­di­kų dir­ba, ki­ta da­lis - ne. Pats kas­dien ben­dra­vau su mer­gi­no­mis, jos – šau­nios, aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos slau­gy­to­jos. Be to, į Krau­ja­gys­lių chi­rur­gi­jos sky­rių skir­ti ki­to sky­riaus slau­gy­to­jas nė­ra pa­pras­ta. No­rint čia dirb­ti rei­kia ži­nių, pa­tir­ties bū­tent dėl dar­bo spe­ci­fi­kos. Ga­li­ma pa­juo­kau­ti, kad tas aš­tuo­nias die­nas šis sky­rius bu­vo iš­plau­kęs į rei­są“, - sa­ko N.Kli­mas.
 

„Ne­si­gai­lė­jau spren­di­mo izo­liuo­tis li­go­ni­nė­je“, Ra­sa Sa­vic­kie­nė, ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja

Kas sun­kiau­sia?
„Man bu­vo iš­šū­kis kaip slau­gos va­do­vei iš­ban­dy­ti sa­ve stra­te­go vaid­me­ny­je. Te­ko per trum­pą lai­ką pe­ror­ga­ni­zuo­ti slau­gy­to­jų ir jų pa­dė­jė­jų dar­bą ne­pa­žei­džiant jo­kių nor­mų. Rei­kė­jo bū­ti kie­tai, kal­bant apie psi­cho­lo­gi­nę būk­lę, nes te­ko su­si­dur­ti su žmo­nių bai­mė­mis. Ši pan­de­mi­ja lei­do kur kas ge­riau pa­žin­ti ko­le­gas, pa­ma­ty­ti jų stip­ri­ą­sias pu­ses. Vie­nu di­džiau­sių iš­šū­kių ta­po gy­dy­mo įsi­tai­gos dar­buo­to­jus ap­rū­pin­ti pa­kan­ka­mu slau­gos bei me­di­ci­nos prie­mo­nių kie­kiu, įskai­tant ir ap­sau­gos prie­mo­nes. Bu­vo la­bai svar­bu, kad ko­lek­ty­vas jaus­tų­si sau­gus“, - sa­ko Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja Ai­da Sma­gu­rie­nė.
Ko­le­gei pri­ta­ria ir P.Or­da: „Taip, sau­gu­mo jaus­mas yra la­bai svar­bus, kad me­di­kai ga­lė­tų dirb­ti. Pan­de­mi­jos me­tu pir­miau­sia ir ki­lo bai­mė dėl prie­mo­nių, po to - dėl ar­ti­mų­jų, vė­liau - kaip ap­skri­tai vyks dar­bas.“
 

„Svar­biau­sia, kad ko­lek­ty­vas jaus­tų­si sau­gus“, Ai­da Sam­gu­rie­nė, vy­riau­sio­ji li­go­ni­nės slau­gy­to­ja

Pa­sak gy­dy­to­jo, sun­ku pri­si­tai­ky­ti ne tik prie pa­ki­tu­sio dar­bo rit­mo, bet ir ap­skri­tai vi­sos šei­mos ki­to­kio gy­ve­ni­mo. „Ir žmo­na, ku­ri ne me­di­kė, ir abi duk­ros pui­kiai su­pran­ta, kad esa­me di­des­nės ri­zi­kos gru­pė­je. To­dėl sau­go­da­mi drau­gus ir ar­ti­muo­sius su jais ne­su­si­tin­ka­me. Jau du mė­ne­sius gy­ve­na­me vi­sai ki­taip ir tai nė­ra pa­pras­ta“, - pa­sa­ko­ja P.Or­da.
A.Knok­ne­ris tei­gia, jog iš pra­džių bu­vo sun­kiau­sia su­vie­ny­ti ko­man­dą bei juos psi­cho­lo­giš­kai pa­reng­ti dar­bui nau­jo­mis są­ly­go­mis.
„Sun­kių mo­men­tų bu­vo, nes ne­ži­nai, ar at­vy­ku­sio pa­cien­to tes­tas bus tei­gia­mas, ar ne? Jei karš­čiuo­ja, ar to prie­žas­tis vi­ru­sas? Te­ko daug kal­bė­ti su ko­lek­ty­vu, nu­ra­min­ti, pa­aiš­kin­ti, kad ne­kil­tų ne­rei­ka­lin­ga pa­ni­ka“, - sa­ko A.Knok­ne­ris.

---

 
Komentaras
Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės di­rek­to­rius prof. dr. Jo­nas Są­ly­ga:

- Jau tre­čias mė­nuo gy­ve­na­me po ka­ran­- ti­no skė­čiu. Ko­ro­na­vi­ru­si­nė in­fek­ci­ja bu­vo mums vi­siems staig­me­na, pri­pa­žin­ki­me, ne­bu­vo­me tam pil­nai pa­si­ruo­šę. Gai­la, kad ne vi­si dar­buo­to­jai tuo me­tu su­pra­to, su ko­kiu prie­šu ko­vo­ja, koks ag­re­sy­vus yra šis vi­ru­sas. Nors ne­bu­vo leng­va, ta­čiau ir į šį iš­šū­kį žiū­ri­me po­zi­ty­viai – įgi­jo­me nau­jos pa­tir­ties, dar la­biau su­bren­do­me kaip ko­man­da.
Mū­sų pa­šau­ki­mas pa­dė­ti pa­cien­tui. Šim­tai li­go­ni­nės gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų, pa­gal­bi­nių dar­buo­to­jų su­pran­ta, kad teik­da­mi pa­gal­bą kai ka­da net ri­zi­kuo­ja sa­vo gy­vy­- be, kad iš­sau­go­tų pa­cien­tų svei­ka­tą. Pri­va­lo­me bū­ti bud­rūs, nes vi­ru­si­nės in­fek­ci­jos ban­ga ga­li bet ka­da su­grįž­ti.
Gy­ve­ni­mas ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu pa­tik­ri­no žmo­nes, pa­ro­dė, kas dir­ba iš pa­šau­ki­mo - su jais tik­rai ei­čiau į žval­gy­bą. Dė­ko­ju tiems me­di­kams, ku­rie šiuo at­sa­kin­gu lai­ko­tar­piu ne­nu­sto­ja lai­ky­tis Hi­pok­ra­to prie­sai­kos ir be­bai­miš­kai tei­kia pa­slau­gas pa­cien­tams.
To­kia jau va­do­vo žmo­giš­ko­ji mi­si­ja – esu at­sa­kin­gas už dar­buo­to­jus ir pa­cien­tus, kad jie bū­tų svei­ki, neuž­si­krės­tų šia klas­tin­ga li­ga, kad bū­tų lai­ku su­re­gu­liuo­ti pa­cien­tų srau­tai bei me­di­kų dar­bas, sie­kiant kryž­mi­nės tar­šos pre­ven­ci­jos. Nuolat ne­ri­mau­ju dėl to, kad pa­kak­tų vien­kar­ti­nių as­mens ap­sau­gos prie­mo­nių, dez­in­fek­ci­jos skys­čio - la­bai dė­kin­gas įmo­nėms, ben­dro­vėms ir ge­rie­siems žmo­nėms, ku­rie lab­da­rin­gai jo­mis pa­re­mia. Ži­nau tik vie­na - vi­sos epi­de­mi­jos pra­ei­na, pra­eis ir ši, bet at­ei­ty­je mes jau bū­si­me ki­to­kie.