Pan­de­mi­ja iš­ryš­ki­no ko­lek­ty­vo stip­ri­ą­sias pu­ses

Evelina Machova
2020-06-02
Gy­dy­to­jų epi­de­mio­lo­gų tei­gi­mu, kiek­vie­na li­go­ni­nė su­si­du­ria su in­fek­ci­jo­mis, ta­čiau ši pan­de­mi­ja iš­ba­lan­sa­vo gy­dy­mo įstai­gų dar­bo rit­mą. Pa­sak Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės epi­de­mio­lo­gės Ilo­nos Bum­blie­nės, jų įstai­ga tu­ri mio­kar­do in­fark­to ir in­sul­to klas­te­rį, vie­nin­te­liai Va­ka­rų re­gio­ne gy­do on­ko­he­ma­to­lo­gi­nius pa­cien­tus bei at­lie­ka širdies operacijas. „Tai - ke­tu­rios sri­tys, kai, ne­pai­sant si­tu­a­ci­jos, pri­va­lo­me su­teik­ti pa­slau­gas, nes nie­kas ki­tas re­gio­ne jų ne­tei­kia. Pri­si­tai­ky­da­mi tu­rė­jo­me per­for­muo­ti vi­są li­go­ni­nės dar­bą“, - sa­ko I.Bum­blie­nė.
Pan­de­mi­ja iš­ryš­ki­no ko­lek­ty­vo stip­ri­ą­sias pu­ses
Pasak ligoninės medikų, galimai staigiai pandemijos bangai ligoninė pradėjo ruoštis dar vasarį, girdėdami pirmąsias žinias, kaip kolegoms svetur teko prisitaikyti prie naujo darbo ritmo. Anesteziologijos ir intensyvios terapijos bei Širdies ir kraujagyslių radiologijos skyrių medikai buvo vieni pirmųjų pradėję mokytis, kaip reikėtų dirbti naujomis sąlygomis, pradedant tinkamu apsirengimu, baigiant medikų komandų formavimu bei pacientų srautų išskirstymu.

Prie­ša­ki­nė­se li­ni­jo­se
At­ro­do, tik ki­no fil­muo­se nu­tin­ka taip, kad vos per nak­tį iš ei­li­nio dar­buo­to­jo tam­pi pa­da­li­nio ar net di­de­lės kom­pa­ni­jos va­do­vu. Ta­čiau Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Val­da Vyš­niaus­kai­tė sa­vo kai­liu pa­ty­rė, jog taip nutinka ir re­a­lia­me gy­ve­ni­me. „Bu­vo ket­vir­ta­die­nis, po pa­ros bu­dė­ji­mo grį­žau na­mo il­sė­tis. Ne­il­gai tru­kus su­lau­kiau vy­res­nio­sios slau­gy­to­jos skam­bu­čio - rei­kia kuo sku­biau at­va­žiuo­ti į li­go­ni­nę. Pir­ma min­tis – at­vež­tas už­si­krė­tęs pa­cien­tas. Dar iki tol bu­vau sa­kius: am­žius lei­džia, ne­tu­riu jo­kių gre­tu­ti­nių li­gų, tai­gi, jei rei­kės, vi­sa­da at­va­žiuo­siu. Bet po po­kal­bio su ad­mi­nist­ra­ci­ja su­pra­tau, jog stei­gia­mas nau­jas sky­rius, va­di­na­ma­sis bok­sas, ku­riam teks va­do­vau­ti. Lai­ko nė­ra, ne­tu­riu net ko­man­dos, o dirb­ti rei­kia čia ir da­bar. Bu­vo pa­si­me­ti­mo, nuo ko pra­dė­ti... Maž­daug per tris va­lan­das įren­gė­me sky­rių. Tie­sa, ko­man­dą su­for­muo­ti bu­vo sun­ku. Na­tū­ra­lu - vi­si bi­jo­jom, ne­ži­no­jom, kaip rei­kės dirb­ti. Tą pa­tį va­ka­rą su­lau­kė­me ir pir­mo pa­cien­to. Ge­rai, kad jo tes­tas dėl COVID-19 bu­vo nei­gia­mas“, - pa­sa­ko­ja Val­da.
 
Slau­gy­to­ja va­do­vau­ja Lai­ki­no­jo pa­cien­tų ste­bė­ji­mo po­sky­riui. Sa­ko, kad pra­džio­je te­ko daug kal­bė­tis su ko­lek­ty­vu, ra­min­ti. „Bu­vo pa­ni­kos, bet min­ty­se kar­to­da­vau: da­bar tu­ri krū­vą žmo­nių, ku­rie bi­jo la­biau už ta­ve, bet esi už juos at­sa­kin­ga ir tu­ri įkvėp­ti“, - sa­ko Val­da.
Koks jaus­mas ap­ima, kai ei­ni į dar­bą ir ži­nai, kad nuo šiol vis­kas bus ki­taip? „Dvi­pras­miš­kas“, - pri­pa­žįs­ta Šir­dies arit­mi­jų sky­riaus gy­dy­to­jas Pau­lius Or­da, pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius taip pat dir­bęs bok­se. Gy­dy­to­jas pri­si­me­na, kad pir­mo­sios die­nos bu­vo ku­pi­nos ne­ri­mo. „Pir­ma bai­mė ky­la iš ne­ži­no­ji­mo, an­tra – dėl at­ei­ties. Pir­mą die­ną ei­da­mas į dar­bą nė ne­įsi­vaiz­da­vau, ko­kio­mis są­ly­go­mis dirb­siu. Nu­ste­bau, bet kar­tu ir nuo­šir­džiai nu­džiu­gau, kad per ma­žiau nei sa­vai­tę bu­vo pa­sta­ty­tos at­ski­ros du­rys, spe­cia­lūs ati­tva­rai, o pats bok­sas izo­liuo­tas. Bu­vau su­ža­vė­tas, kad li­go­ni­nė taip grei­tai per­sior­ga­ni­za­vo“, - sa­ko P.Or­da.


„Nuo­šir­džiai nu­džiu­gau grei­tu dar­bo per­or­ga­ni­za­vi­mu“, Pau­lius Or­da, Šir­dies arit­mi­jų sky­riaus gy­dy­to­jas
 
Ro­dy­da­ma į ap­sau­gi­nį vei­do sky­dą Pri­ėmi­mo – sku­biosios pa­gal­bos sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja Ro­lan­da Ra­mo­nai­tė sa­ko, jog pas­ta­ruo­sius po­rą mė­ne­sių jis ta­po ne­at­ski­ria­ma dar­bo ap­ran­gos da­li­mi. Be­je, Ro­lan­da yra ir tas žmo­gus, ku­ris pa­ima mė­gi­nius dėl vi­ru­so iš li­go­ni­nė­je dir­ban­čių ko­le­gų, ir iš pa­cien­tų. Ka­ran­ti­no pra­džio­je, maž­daug pir­mas dvi sa­vai­tes, pa­sak slau­gy­to­jos, ne­ra­mu bu­vo... dėl su­ma­žė­ju­sio pa­cien­tų skai­čiaus. „Klau­sė­me, kur din­go ser­gan­tie­ji? Bet po po­ros sa­vai­čių srau­tas ėmė aug­ti. Da­bar tik spėk suktis“, - sa­ko R.Ra­mo­nai­tė. Tie­sa, me­di­kė pa­ste­bi, jog da­bar pa­dau­gė­jo pa­cien­tų, ku­rie į Pri­ėmi­mo – sku­bio­sios pa­gal­bos sky­rių at­vyks­ta sun­kes­nės būk­lės.
 
To­kio iš­šū­kio ne­tu­rė­jo

Me­di­kai pa­ste­bi, jog dar­bas pir­mo­sio­mis ka­ran­ti­no sa­vai­tė­mis, kai už­si­krė­tu­sių­jų skai­čius ša­ly­je pra­dė­jo aug­ti, kas­dien at­ro­dė vis ki­toks. Da­bar sa­ko jau ap­si­pra­tę, tad daug kas virs­ta ru­ti­na. Pa­klaus­ta, nuo ko pra­si­de­da dar­bas bok­se, šyp­so­da­ma­si Val­da sa­ko, jog nuo ap­si­ren­gi­mo. Pir­mo­sio­mis die­no­mis tai ne­at­ro­dė pa­pras­ta. „Pir­ma ap­si­ren­gi pi­ža­mą, ta­da įsi­vel­ki į kom­bi­ne­zo­ną, ant vir­šaus cha­la­tas, ke­pu­rai­tė, ant­ba­čiai, re­spi­ratorius, šal­mas ir dve­jos pirš­ti­nės. Ir ta­da žen­giam per rau­do­ną­ją li­ni­ją į bok­są. Nė­ra leng­va, la­bai karš­ta, ne­ga­li ka­da no­ri net ir pas nykš­tu­kus nu­bėg­ti, ne­bent la­bai pri­spi­ria rei­ka­las. Kai pa­si­ruo­šia­me dar­bui, su­si­tai­ko­me su tuo, kad maž­daug še­šias va­lan­das nie­kur ne­iš­ei­sim. Bet net ir to­kio­se si­tu­a­ci­jo­se sten­gia­mės pa­juo­kau­ti - ki­taip bū­tų sun­ku. Tai - mū­sų ko­va ir ne­ga­li­me spruk­ti į krū­mus“, - sa­ko Val­da.
Pa­sak P.Or­dos, at­slū­gus pir­mi­niam stre­sui dar­bas bok­se tam­pa įpras­tas. „Ry­te at­ei­ni į at­ski­rą ka­bi­ne­tą, ku­ria­me dir­bi vie­nas, ten yra tik tau skir­tas kom­piu­te­ris, spaus­din­tu­vas ir vi­sos rei­kia­mos prie­mo­nės. Skam­bi­ni į slau­gy­to­jų pos­tą, iš­si­aiš­ki­ni, ko­kia bu­vo nak­tis, kiek tu­ri­me pa­cien­tų, ko­kia jų būk­lė, ku­rie lau­kia ty­ri­mo dėl COVID-19 at­sa­ky­mo, o ku­riems tes­to re­zul­ta­tai jau aiš­kūs. Tai­gi dar­bas pra­si­de­da nuo pa­cien­tų būk­lės ver­ti­ni­mo. Bok­se pa­cien­tams, ku­riems, be­je, daž­niau­siai įta­ria­mas mio­kar­do in­fark­tas, at­lie­ka­mi iš­sa­mūs ty­ri­mais. Tie­sa, ne­ma­žai da­liai pa­cien­tų rei­ka­lin­ga ir ur­gen­ti­nė pa­gal­ba“, - pa­sa­ko­ja P.Or­da.
 

„Įkvėp­ti žmo­nes, nors ir bai­su“, Val­da Vyš­niaus­kai­tė, ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja, va­do­vau­jan­ti lai­ki­no­jo pa­cien­tų ste­bė­ji­mo po­sky­riui

Anes­te­zio­lo­gi­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas Ne­ri­jus Kli­mas tei­gia, jog nė vie­na li­go­ni­nė nė­ra tu­rė­ju­si to­kio iš­šū­kio kaip ši pan­de­mi­ja. „Li­go­ni­nės tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką. Mes esa­me vie­nin­te­liai šia­me kraš­te, tei­kian­tys pa­gal­bą pa­cien­tams, ser­gan­tiems ūmiais ko­ro­na­ri­niais sin­dro­mais ir in­sul­tais. Ne tik juos gy­do­me, bet ir sun­kios būk­lės pa­cien­tus pa­tys par­si­ve­ža­me iš Klai­pė­dos kraš­to re­gio­nų re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių. Tai­gi jau pir­mo­sio­mis die­no­mis su­pra­to­me, kad net ir ne­bū­da­mi pa­grin­di­ne li­go­ni­ne, gy­dan­čia COVID-19, vi­ru­so ne­iš­veng­si­me, nes sku­bi pa­gal­ba tu­ri bū­ti tei­kia­ma ne­nu­trūks­ta­mai“, - sa­ko N.Kli­mas. Gy­dy­to­jas var­di­na ne vie­ną at­ve­jį, kai te­ko par­si­vež­ti pa­cien­tus iš re­gio­ni­nių li­go­ni­nių, ku­riems bu­vo pa­tvir­tin­tas ir tei­gia­mas vi­ru­so tes­tas.
Ruo­šė­si iš anks­to
Pa­sak gy­dy­to­jos epi­de­mio­lo­gės Ilo­nos Bum­blie­nės, kiek­vie­na li­go­ni­nė su­si­du­ria su in­fek­ci­jo­mis, ta­čiau ši pan­de­mi­ja iš­ba­lan­sa­vo gy­dy­mo įstai­gų dar­bo rit­mą. „Pir­miau­sia ne­gal­vo­jo­me, kad mums teks dirb­ti in­fek­ci­nės li­go­ni­nės są­ly­go­mis. Tu­ri­me mio­kar­do in­fark­to ir in­sul­to klas­te­rį, vie­nin­te­liai Va­ka­rų re­gio­ne gy­do­me on­ko­he­ma­to­lo­gi­nius pa­cien­tus bei at­lie­ka­me širdies operacijas. Tai - ke­tu­rios sri­tys, kai, ne­pai­sant si­tu­a­ci­jos, pri­va­lo­me su­teik­ti pa­slau­gas. Nie­kas ki­tas šia­me re­gio­ne ne­ga­li to­kių pa­cien­tų gy­dy­ti, nes ne­tu­ri spe­cia­lis­tų, įran­gos bei pa­tir­ties. To­dėl pri­si­tai­kė­me per­for­muo­da­mi vi­są li­go­ni­nės dar­bą“, - sa­ko I.Bum­blie­nė.
 
N.Kli­mas, ku­ris bu­vo vie­nas dar­bo pe­ror­ga­ni­za­vi­mo ko­mi­si­jos na­rių, ne­sle­pia, jog iš pra­džių bu­vo sun­ku: daug kas nau­ja, tu­ri su­skirs­ty­ti srau­tus, iš­mok­ti tin­ka­mai nau­do­tis ap­sau­gos prie­mo­nės. Ta­čiau sun­kiau­sia - val­dy­ti ko­lek­ty­vo bai­mes. „Sun­kiau­sia bu­vo kai pa­ma­tė­me ko­le­gų, dir­ban­čių Ita­li­jo­je, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je kas­die­ny­bę. Apie si­tu­a­ci­ją mus in­for­muo­da­vo Lie­tu­vos anes­te­zio­lo­gų drau­gi­jos pre­zi­den­tas, ku­ris dir­ba vie­no­je di­džiau­sių Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės li­go­ni­nių. Ruoš­tis pra­dė­jo­me ga­na anks­ti - dar iki ka­ran­ti­no tu­rė­jo­me ke­lis pla­nus. Ma­tė­me, ko­kia si­tu­a­ci­ja sve­tur. Ko­le­gos ra­šy­da­vo: in­tu­buo­ja­me pa­la­to­se, vie­tų trūks­ta, li­go­ni­nės pe­ror­ga­ni­zuo­ja­mos“, - pa­sa­ko­ja N.Kli­mas ir pri­du­ria dar va­sa­rio mė­ne­sį su­skai­čia­vę, kiek li­go­ni­nė tu­ri dirb­ti­nės plau­čių ven­ti­lia­ci­jos apa­ra­tų. Įver­ti­no jų tech­ni­nę būk­lę, se­nes­nius su­tvar­kė. „Iš vi­so li­go­ni­nė­je tu­rė­jo­me tris­de­šimt pen­kis apa­ra­tus: vie­ni nau­ji, ki­ti - se­nes­nės kar­tos, bet esant rei­ka­lui ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mi. Ruo­šė­me ir ope­ra­ci­nes, ma­nė­me, kad esant kri­ti­nei si­tu­a­ci­jai už­da­ry­si­me ope­ra­ci­nių blo­ką, idant jis bū­tų skir­tas pa­cien­tams, ku­riems rei­kė­tų dirb­ti­nės plau­čių ven­ti­lia­ci­jos. Di­džio­ji da­lis mū­sų li­go­ni­nių sta­ty­tos prieš ke­lis de­šimt­me­čius ir šian­dien nė­ra taip pa­pras­ta jas pri­tai­ky­ti pan­de­mi­nei si­tu­a­ci­jai“, - pa­ste­bi N.Kli­mas.
 

„Aš la­biau džiau­giuo­si ko­lek­ty­vu“, Ro­lan­da Ra­mo­nai­tė, Li­go­nių pri­ėmi­mo – sku­bio­sios pa­gal­bos sky­riaus vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja

Li­go­ni­nė­je bu­vo įsteig­ti lai­ki­no­jo ste­bė­ji­mo bei tar­pi­nio ste­bė­ji­mo posky­riai. Jie rei­ka­lin­gi pa­cien­tų srau­tams per­skirs­ty­ti. „Pa­vyz­džiui, pa­cien­tui su­tei­kia­ma bū­ti­no­ji pa­gal­ba ir, jei jam pa­si­reiš­kia in­fek­ci­jos po­žy­miai, jis ke­liau­ja į lai­ki­no­jo ste­bė­ji­mo posky­rį. O jei į li­go­ni­nę žmo­gus at­vyks­ta be ty­ri­mo, gul­do­me jį į tar­pi­nio ste­bė­ji­mo posky­rį. No­rė­da­mi už­tik­rin­ti tiek gy­dy­to­jų, tiek pa­cien­tų sau­gu­mą tu­rė­jo­me pa­reng­ti nau­jas tvar­kas. Tu­rė­jo­me tiks­liai su­dė­lio­ti, kaip pas mus pa­cien­tas ju­dės nuo pri­ėmi­mo sky­riaus iki iš­ėji­mo iš li­go­ni­nės. Pra­džio­je si­tu­a­ci­ją ap­sun­ki­no tai, kad ne­turėjome ga­li­my­bės at­lik­ti ty­ri­mų dėl COVID-19. To­dėl į kiek­vie­ną, pra­vė­ru­sį li­go­ni­nės du­ris, ne­svar­bu, ar pa­cien­tas, ar ko­le­ga me­di­kas, bu­vo žvel­gia­ma ne­pa­tik­liai. Si­tu­a­ci­ja pa­ge­rė­jo, kai ne­li­ko pro­ble­mų at­lik­ti ty­ri­mus. Iš­mo­ko­me dirb­ti cik­lais, kai kiek­vie­na ko­man­da su tam tik­ra pa­cien­tų gru­pe dir­ba sa­vai­tę ar dvi, o po to kei­čia­si. Grįž­tan­tiems į li­go­ni­nę me­di­kams vi­suo­met yra at­lie­ka­mi ty­ri­mai, ta­čiau sau­go­tis rei­kia ne­pai­sant nei­gia­mų ty­ri­mų re­zul­ta­tų, mat yra lan­go pe­ri­odas, kuo­met vi­ru­sas dar ne­ap­tin­ka­mas“, - aiš­ki­na I.Bum­blie­nė.
 
At­vyks­ta sun­kes­nės būklės pa­cien­tai
Šir­dies ir krau­ja­gys­lių ra­dio­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas, in­va­zi­nis kar­dio­lo­gas Au­ri­mas Knok­ne­ris sa­ko, jog per pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius sku­bias pro­ce­dū­ras te­ko at­lik­ti pa­cien­tams, ser­gan­tiems šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis. Tarp jų bu­vo ir ser­gan­čių­jų COVID-19. „Tech­ni­ne pras­me pro­ce­dū­ra už­si­krė­tu­siam šiuo vi­ru­su ir neuž­si­krė­tu­siam nie­kuo ne­si­ski­ria. Tik pa­si­ruo­ši­mas ir epi­de­mio­lo­gi­nis re­ži­mas daug su­dė­tin­ges­nis. Mū­sų sky­rius tur­būt vie­nas pir­mų­jų pra­dė­jo ruoš­tis ir tre­ni­ruo­tis dirb­ti nau­jo­mis są­ly­go­mis. Pas mus at­vyks­tan­tiems pa­cien­tams da­bar rei­ka­lin­ga ur­gen­ti­nė pa­gal­ba, tad į kiek­vie­ną žiū­ri­me kaip į ga­li­mai už­si­krė­tu­sį, to­dėl nau­do­ja­ma mak­si­ma­li ap­sau­ga. Šiuo at­ve­ju svar­bu ap­sau­go­ti me­di­kus, kad vi­ru­sas tarp jų ne­plis­tų. Ka­dan­gi dir­ba­me su krau­ju, mums ir iki ka­ran­ti­no dėl ap­sau­gos prie­mo­nių bu­vo ge­ro­kai griež­tes­ni rei­ka­la­vi­mai, tad prie vi­sos mū­sų eki­puo­tės, ga­li­ma sa­ky­ti, pri­si­dė­jo tik re­spi­ratorius“, - pa­sa­ko­ja A.Knok­ne­ris.


„Pir­mo­sio­mis die­no­mis su­pra­to­me, kad vi­ru­so ne­iš­veng­si­me“, Ne­ri­jus Kli­mas, Anes­te­zio­lo­gi­jos ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas

Sky­riaus ve­dė­jo tei­gi­mu, li­go­ni­nėje jie bu­vo vie­ni pir­mų­jų pra­dė­ję dirb­ti ko­man­do­mis. Sky­riu­je jų bu­vo trys, da­bar jos pa­da­lin­tos dar per­pus. Kas sa­vai­tę ko­man­dos kei­čia­si, kad jei bent vie­na dėl vi­ru­so iš­kris­tų, ją ga­lė­tų pa­keis­ti ki­ta. „Kai ku­rių ko­le­gų ne­ma­čiau jau tur­būt dau­giau nei mė­ne­sį. Bet čia ir es­mė, kad nė vie­na šių ko­man­dų tar­pu­sa­vy­je ne­su­si­tik­tų. Dirb­ti to­kiu re­ži­mu ga­li­me, nes pri­stab­dy­tos pla­ni­nės pro­ce­dū­ros, ku­rios su­da­ry­da­vo du treč­da­lius kas­die­nio dar­bo“, - sa­ko A.Knok­ne­ris. 
P.Or­da pa­ste­bi, jog da­bar į Šir­dies arit­mi­jų sky­rių pa­ten­ka sun­kes­nės būk­lės pa­cien­tai. „Da­lis, ma­tyt, ka­ran­ti­no me­tu už­si­bu­vo na­muo­se, to­dėl su­lau­kia­me li­go­nių, ku­riems vis ryš­kes­nės kom­pli­ka­ci­jos. Dirb­da­mi lai­ko­mės sau­gaus at­stu­mo, sten­gia­mės, kad pa­la­to­se bū­tų po vie­ną pa­cien­tą. Da­bar tu­ri­me bū­ti kur kas bud­res­ni. Ser­gan­čių­jų mio­kar­do in­fark­tu skai­čius, pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais lai­ko­tar­piais, li­go­ni­nė­je ne­su­ma­žė­jo, tie­sa, kiek ma­žiau san­ty­ki­nai ne­sta­bi­lios būk­lės pa­cien­tų. Ka­ran­ti­no pra­džio­je Pri­ėmi­mo sky­riaus ko­le­gos pa­sa­ko­jo, jog žmo­nės, bi­jo­da­mi už­si­krės­ti, at­si­sa­kė gul­tis į li­go­ni­nę, nors jiems tai bu­vo rei­ka­lin­ga“, - sa­ko P.Or­da. 

 
Anot A.Knok­ne­rio, žmo­nių bai­mė su­pran­ta­ma, ta­čiau sta­tis­tiš­kai mir­tin­gu­mas nuo ne­gy­do­mo prie­ki­nės sie­nos mio­kar­do in­fark­to sie­kia 30 proc. Tai - net 6 kar­tus dau­giau nei nuo COVID-19. R.Ra­mo­nai­tė pa­ste­bi, jog da­bar Pri­ėmi­mo sky­riu­je do­mi­nuo­ja pa­cien­tai, ku­rie skun­džia­si šir­dies pro­ble­mo­mis. Slau­gy­to­ja ne­at­me­ta ga­li­my­bės, jog bai­min­da­mie­si už­si­krės­ti vi­ru­su da­lis pa­cien­tų pir­mus būk­lės pa­blo­gė­ji­mus tie­siog pra­lau­kė na­muo­se, to­dėl dau­ge­lio jų būk­lė šian­dien kur kas su­dė­tin­ges­nė, nei ji bū­da­vo jiems nuo­lat lan­kan­tis gy­dy­mo įstai­go­je.


 
Iš­mok­tos pa­mo­kos
Šian­dien li­go­ni­nės me­di­kai juo­kau­ja, kad per pan­de­mi­ją iš­mo­ko pa­čių įvai­riau­sių pa­mo­kų, o kai ku­rie sa­ko iš­gy­ve­nę ir įdo­mių pa­tir­čių. Pa­vyz­džiui, aš­tuo­nioms die­noms sa­vi­i­zo­lia­vo­si dar­bo vie­to­je. Ši is­to­ri­ja su­lau­kė įvai­rių at­si­lie­pi­mų: vie­ni gy­rė dėl to­kio spren­di­mo, ki­ti prie­kaiš­ta­vo. Ko­ro­na­vi­ru­su su­sir­gus pir­ma­jam li­go­ni­nės me­di­kui – Krau­ja­gys­lių chi­rur­gi­jos sky­riaus gy­dy­to­jui – te­ko veik­ti grei­tai ir im­tis sau­gos prie­mo­nių, kad in­fek­ci­ja ne­iš­plis­tų. Sky­riu­je su pa­cien­tais sa­vi­i­zo­lia­ci­jai už­si­da­riu­sios trys slau­gy­to­jos ir dvi pa­dė­jė­jos tei­gia, jog tuo me­tu tai bu­vo ge­riau­sia iš­ei­tis. „Ma­no vy­ras jau šeš­ti me­tai gy­ve­na po ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos, tad aki­vaiz­du, kad na­muo­se lik­ti ne­ga­lė­jau. Svars­čiau, gal ga­lė­čiau va­žiuo­ti pas tė­tį, bet jam - aš­tuo­nias­de­šimt tre­ji... Pa­si­ta­rus šei­mo­je, nu­spren­dė­me, jog to­kiu at­ve­ju li­go­ni­nė - ge­riau­sias va­rian­tas. Aiš­ku, bu­vo ne­ra­mu ir mums, nu­spren­du­sioms lik­ti li­go­ni­nė­je, ir ar­ti­mie­siems. Sun­kus bu­vo ir pir­mas va­ka­ras, nes mū­sų pri­žiū­ri­mas pa­cien­tas su­karš­čia­vo, pa­si­reiš­kė COVID-19 simp­to­mai... Nė vie­na mū­sų ne­si­gai­lė­jo dėl spren­di­mo lik­ti li­go­ni­nė­je. O sun­kiau­sia bu­vo tur­būt pir­mo­mis die­no­mis ir pas­ku­ti­nė­mis, kai lau­kė­me sa­vo tes­tų re­zul­ta­tų. Ne­ži­nia, ser­gi ar ne­ser­gi, la­biau­siai var­gi­na“, - pa­sa­ko­ja ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Ra­sa Sa­vic­kie­nė.


„Pra­džio­je sun­kiau­sia su­vie­ny­ti ko­man­dą“, Au­ri­mas Knok­ne­ris, Šir­dies ir krau­ja­gys­lių ra­dio­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas, in­va­zi­nis kar­dio­lo­gas

N.Kli­mas slau­gy­to­jų izo­lia­ci­ją li­go­ni­nė­je šian­dien ver­ti­na kaip be­ne vie­ną ge­riau­sių spren­di­mų. „Tai bu­vo pa­ti pra­džia, sa­vi­val­dy­bė me­di­kams sa­vi­i­zo­liuo­tis ne­tu­rė­jo vie­tų, to­dėl mer­gi­nos su­ti­ko lik­ti li­go­ni­nė­je. Tuo me­tu ne­ma­žai me­di­kų bu­vo sa­vi­i­zo­lia­ci­jo­je, da­lis tu­rė­jo ne­dar­bin­gu­mą. Su­lau­kė­me prie­kaiš­tų dėl to­kio spren­di­mo, bet rei­kia su­pras­ti, kad ka­ran­ti­no me­tu tu­ri­me lai­ky­tis ko­man­di­nio dar­bo prin­ci­pų ir cik­liš­ku­mo, kai da­lis me­di­kų dir­ba, ki­ta da­lis - ne. Pats kas­dien ben­dra­vau su mer­gi­no­mis, jos – šau­nios, aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos slau­gy­to­jos. Be to, į Krau­ja­gys­lių chi­rur­gi­jos sky­rių skir­ti ki­to sky­riaus slau­gy­to­jas nė­ra pa­pras­ta. No­rint čia dirb­ti rei­kia ži­nių, pa­tir­ties bū­tent dėl dar­bo spe­ci­fi­kos. Ga­li­ma pa­juo­kau­ti, kad tas aš­tuo­nias die­nas šis sky­rius bu­vo iš­plau­kęs į rei­są“, - sa­ko N.Kli­mas.

 

„Ne­si­gai­lė­jau spren­di­mo izo­liuo­tis li­go­ni­nė­je“, Ra­sa Sa­vic­kie­nė, ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja

Kas sun­kiau­sia?
„Man bu­vo iš­šū­kis kaip slau­gos va­do­vei iš­ban­dy­ti sa­ve stra­te­go vaid­me­ny­je. Te­ko per trum­pą lai­ką pe­ror­ga­ni­zuo­ti slau­gy­to­jų ir jų pa­dė­jė­jų dar­bą ne­pa­žei­džiant jo­kių nor­mų. Rei­kė­jo bū­ti kie­tai, kal­bant apie psi­cho­lo­gi­nę būk­lę, nes te­ko su­si­dur­ti su žmo­nių bai­mė­mis. Ši pan­de­mi­ja lei­do kur kas ge­riau pa­žin­ti ko­le­gas, pa­ma­ty­ti jų stip­ri­ą­sias pu­ses. Vie­nu di­džiau­sių iš­šū­kių ta­po gy­dy­mo įsi­tai­gos dar­buo­to­jus ap­rū­pin­ti pa­kan­ka­mu slau­gos bei me­di­ci­nos prie­mo­nių kie­kiu, įskai­tant ir ap­sau­gos prie­mo­nes. Bu­vo la­bai svar­bu, kad ko­lek­ty­vas jaus­tų­si sau­gus“, - sa­ko Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja Ai­da Sma­gu­rie­nė.
Ko­le­gei pri­ta­ria ir P.Or­da: „Taip, sau­gu­mo jaus­mas yra la­bai svar­bus, kad me­di­kai ga­lė­tų dirb­ti. Pan­de­mi­jos me­tu pir­miau­sia ir ki­lo bai­mė dėl prie­mo­nių, po to - dėl ar­ti­mų­jų, vė­liau - kaip ap­skri­tai vyks dar­bas.“
 

„Svar­biau­sia, kad ko­lek­ty­vas jaus­tų­si sau­gus“, Ai­da Sam­gu­rie­nė, vy­riau­sio­ji li­go­ni­nės slau­gy­to­ja

Pa­sak gy­dy­to­jo, sun­ku pri­si­tai­ky­ti ne tik prie pa­ki­tu­sio dar­bo rit­mo, bet ir ap­skri­tai vi­sos šei­mos ki­to­kio gy­ve­ni­mo. „Ir žmo­na, ku­ri ne me­di­kė, ir abi duk­ros pui­kiai su­pran­ta, kad esa­me di­des­nės ri­zi­kos gru­pė­je. To­dėl sau­go­da­mi drau­gus ir ar­ti­muo­sius su jais ne­su­si­tin­ka­me. Jau du mė­ne­sius gy­ve­na­me vi­sai ki­taip ir tai nė­ra pa­pras­ta“, - pa­sa­ko­ja P.Or­da.
A.Knok­ne­ris tei­gia, jog iš pra­džių bu­vo sun­kiau­sia su­vie­ny­ti ko­man­dą bei juos psi­cho­lo­giš­kai pa­reng­ti dar­bui nau­jo­mis są­ly­go­mis.
„Sun­kių mo­men­tų bu­vo, nes ne­ži­nai, ar at­vy­ku­sio pa­cien­to tes­tas bus tei­gia­mas, ar ne? Jei karš­čiuo­ja, ar to prie­žas­tis vi­ru­sas? Te­ko daug kal­bė­ti su ko­lek­ty­vu, nu­ra­min­ti, pa­aiš­kin­ti, kad ne­kil­tų ne­rei­ka­lin­ga pa­ni­ka“, - sa­ko A.Knok­ne­ris.

 
Komentaras
Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės di­rek­to­rius prof. dr. Jo­nas Są­ly­ga:

- Jau tre­čias mė­nuo gy­ve­na­me po ka­ran­- ti­no skė­čiu. Ko­ro­na­vi­ru­si­nė in­fek­ci­ja bu­vo mums vi­siems staig­me­na, pri­pa­žin­ki­me, ne­bu­vo­me tam pil­nai pa­si­ruo­šę. Gai­la, kad ne vi­si dar­buo­to­jai tuo me­tu su­pra­to, su ko­kiu prie­šu ko­vo­ja, koks ag­re­sy­vus yra šis vi­ru­sas. Nors ne­bu­vo leng­va, ta­čiau ir į šį iš­šū­kį žiū­ri­me po­zi­ty­viai – įgi­jo­me nau­jos pa­tir­ties, dar la­biau su­bren­do­me kaip ko­man­da.
Mū­sų pa­šau­ki­mas pa­dė­ti pa­cien­tui. Šim­tai li­go­ni­nės gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų, pa­gal­bi­nių dar­buo­to­jų su­pran­ta, kad teik­da­mi pa­gal­bą kai ka­da net ri­zi­kuo­ja sa­vo gy­vy­- be, kad iš­sau­go­tų pa­cien­tų svei­ka­tą. Pri­va­lo­me bū­ti bud­rūs, nes vi­ru­si­nės in­fek­ci­jos ban­ga ga­li bet ka­da su­grįž­ti.
Gy­ve­ni­mas ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu pa­tik­ri­no žmo­nes, pa­ro­dė, kas dir­ba iš pa­šau­ki­mo - su jais tik­rai ei­čiau į žval­gy­bą. Dė­ko­ju tiems me­di­kams, ku­rie šiuo at­sa­kin­gu lai­ko­tar­piu ne­nu­sto­ja lai­ky­tis Hi­pok­ra­to prie­sai­kos ir be­bai­miš­kai tei­kia pa­slau­gas pa­cien­tams.
To­kia jau va­do­vo žmo­giš­ko­ji mi­si­ja – esu at­sa­kin­gas už dar­buo­to­jus ir pa­cien­tus, kad jie bū­tų svei­ki, neuž­si­krės­tų šia klas­tin­ga li­ga, kad bū­tų lai­ku su­re­gu­liuo­ti pa­cien­tų srau­tai bei me­di­kų dar­bas, sie­kiant kryž­mi­nės tar­šos pre­ven­ci­jos. Nuolat ne­ri­mau­ju dėl to, kad pa­kak­tų vien­kar­ti­nių as­mens ap­sau­gos prie­mo­nių, dez­in­fek­ci­jos skys­čio - la­bai dė­kin­gas įmo­nėms, ben­dro­vėms ir ge­rie­siems žmo­nėms, ku­rie lab­da­rin­gai jo­mis pa­re­mia. Ži­nau tik vie­na - vi­sos epi­de­mi­jos pra­ei­na, pra­eis ir ši, bet at­ei­ty­je mes jau bū­si­me ki­to­kie. 


Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Drąsa šypsotis – tik po operacijos

    Drąsa šypsotis – tik po operacijos

    Kaunietė Justė dar neseniai dėl netaisyklingo sąkandžio buvo varžoma komplekso. Patikėjimo savimi ir savo šypsena merginai ...
    Iki uždelstos ligos formos – keli mėnesiai

    Iki uždelstos ligos formos – keli mėnesiai

    Pasaulinę kovos su prostatos vėžiu dieną Nacionalinio vėžio instituto (NVI) sode surengtas jau penktą kartą organizuojamas renginy...

    Budinti vaistinė


    Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

    Farmacijos ateitis Lietuvoje: specialistai – be darbo vietų, o gyventojai – be vaistinių?

    Dažnesnis vaistinių durų varstymas – popandeminiame pasaulyje išryškėjusi tendencija, kuomet gyventojai sveika...
    Gyventojams e.recepto kalio jodidui galiojimas jau baigiasi, o vaistinėse jo dar nėra

    Gyventojams e.recepto kalio jodidui galiojimas jau baigiasi, o vaistinėse jo dar nėra

    Vaistinės sulaukia klientų klausimų, kada galės atsiimti Vilniaus miesto gyventojams skirtas nemokamas kalio jodido tabletes. Gyve...

    Sveika šeima


    Saugo nuo viruso, bet kenkia odai

    Nors kaukės – viena pagrindinių apsaugos priemonių nuo koronaviruso, ilgai dėvimos jos gali paskatinti aknės bei kitų odos problemų atsiradimą. Aktualūs patarimai šia tema – iš medicinos kosmetologės Akvilės Martinkutės lūpų.

    Sveikatos horoskopas


    Rugsėjo 14-20 d.

    Avi­nas
    Pirmadienį padarykite iškrovos dieną. Tre­čia­die­nis - pa­lan­ki die­na pra­dė­ti gy­dy­ti ner­vų sis­te­mos li­gas. Penktadienį saugokitės traumų. Šeš­ta­die­nį val­gy­ki­te tik leng­vai virš­ki­na­mą mais­tą. Ne­pa­dau­gin­ki­te stip­rių al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, galimas apsinuodijimas.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    A.Navalno kova už gyvybę dar nesibaigė

    Charite ligoninės Berlyne atstovai praneša, jog Aleksėjaus Navalno būklė gėrėja, tačiau taip pat yra įsitikinę, jog jo laukia labai ilgas kelias iki, kol visiškai pasveiks.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kaip sustabdyti laiką?
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip sustabdyti laiką?
    Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi
    Agnė Bilotaitė Auksiniai Vyriausybės testai: valstybės išgrobstymas tęsiasi
    Arbata. Pirma dalis
    Henrikas Vaitiekūnas Arbata. Pirma dalis

    Naujas numeris






















    Alergijos tyrimai ir konsultacijos - Allergomedica