- Neigiamas pandemijos poveikis psichinei sveikatai, panašu, nebeginčijamas. Kas labiausiai alina?
- Ši pandemija turi tris svarbius komponentus, per kuriuos ji neigiamai veikia mūsų psichikos sveikatą. Visų jų sutapimas – iš tiesų unikalus atvejis.
Pirmasis jų – saugumas. Tai - pagrindinis žmogaus poreikis. O pandemija iškelia pačią baisiausią baimę žmogui – susirgti ir numirti. Šis saugumo komponentas ypač stipriai jautėsi ir pirmo karantino metu. Tada žmonės buvo žymiai labiau susitelkę ir griežčiau laikėsi apribojimų. Buvo drausmingesni ir sąmoningesni, nes ypač bijojo dėl savęs. Dabar, kai turim jau daugiau žinių apie virusą, kai žinome, kad daug žmonių perserga lengviau, kai kurios gyventojų grupės truputėlį atsipalaidavo. Ypač jaunesni žmonės. Tačiau baimė nedingo. Net jei esi jaunas ir mažiau bijai užsikrėsti pats, bijai dėl artimųjų, kad šie neužsikrėstų arba, dar blogiau, kad jų neužkrėstum pats.
 
Antrasis komponentas, per kurį mus veikia ši krizė yra ekonominis. Užsidarius verslams ir ženkliai daliai žmonių netekus darbo vietų, vyrauja nerimas dėl ateities. Kol vyresni žmonės labiau bijo dėl savo sveikatos, ekonominis nesaugumas tampa itin aktualus jaunimui. Vyresnieji, priešingai nei jauni žmonės, paprastai turi stabilesnes pajamas ir mažesnius poreikius. Jauni dažnai nėra pasirūpinę santaupomis, yra labiau priklausomi nuo verslo, o neretai dar ir pasiėmę kreditą. Dabar sunku. Ir neaišku, kada reikalai pagerės, kada ir kiek atsigaus ekonomika.    
 
Na ir trečiasis ypač skaudų poveikį darantis šios pandemijos komponentas – saviizoliacija. Ji tiek pirmo, tiek dabartinio karantino metu stipriai veikia visas amžiaus grupes. Daugelis vyresnių žmonių jau praktiškai metus yra apriboję socialinį gyvenimą. Nes ir vasarą daugiau ar mažiau saugojosi. Jie iš esmės yra įkalinti nuo karantino pradžios. O kalbant apie jaunimą, dažnai akcentuojam uždarytus barus, atšauktus renginius, bet reikėtų nepamiršti, kad dabar neprieinama ne tik tai. Duris užvėrė ir mokyklos, universitetai. Neliko realaus bendravimo juose. O juk jaunų žmonių poreikis bendrauti yra kur kas didesnis nei vyresnių žmonių.
 
Mes ne tik negalime bendrauti, kaip esame įpratę. Negalime nueiti į teatrą, kiną ar sporto salę. Daryti tai, kas mums svarbu emociškai. Mūsų gyvenimo modelis sugriuvo. Dirbantys namuose negali išeiti kur nors išsikrauti, išsikalbėti, išsisportuoti, „pasikultūrinti“. Tokį gyvenimą galima prilyginti kalinio gyvenimui ar bent namų areštui. O tai, kaip žinia, jau yra bausmė už nusikaltimą.
Visa tai smarkiai veikia mūsų psichikos sveikatą. Gerai, kad tai jau yra pripažįstama ir apie tai ėmė kalbėti Pasaulio sveikatos organizacija. Taip pat mūsų sveikatos apsaugos ministras.
 
- Pasekmės, su kuriomis susidursime, ilgalaikės?
- Jau dabar matom ir apklausos rodo padidėjusius depresijos ir nerimo rodiklius. Jei per pirmą karantiną sakiau, kad, ar bus ilgalaikės pasekmės psichikos sveikatai, priklausys nuo pandemijos trukmės, šiandien jau galiu garantuoti – jos bus.
 
- Kokį scenarijų jūs piešiate?
- Remiantis pavyzdžiais, galima tikėtis potrauminio streso sutrikimų. O jie pasireiškia įvairiai. Nerimą, depresiją mūsų žmonės yra linkę raminti alkoholiu. Todėl gali sekti ir visas spektras problemų, susijusių su juo. O tai ir smurtas šeimoje, ir savižudybės.
Norisi paskatinti ypač atsakingai žiūrėti į alkoholio vartojimą. Mes jau susiduriame su žmonėmis, kurie dar nuo pirmo karantino, kai teko užsidaryti namuose, pradėjo propaguoti vieną, kitą taurelę. Kai važiuoti niekur negali, į darbą nereikia arba jis nuotolinis, tai gal niekas nepastebės... O šiandien jau stebime to pasekmes.
 
- Ką galite patarti žmonėms, kurie susiduria su nerimu dėl dabartinės situacijos? Kaip kreipti mintis? Kas apskritai gali padėti lengviau ištverti šią krizę?
- Pagrindinis patarimas būtų vadovautis rytų išmintimi – „duok man, Dieve, jėgų pakeisti tai, ką aš galiu pakeisti, ramybės, kad susitaikyčiau su tuo, ko aš negaliu pakeisti, ir išminties atskirti vieną nuo kito“.
Ką aš galiu pakeisti? Savo elgesį. Pasistengti išlaikyti gyvenimo ritmą kiek įmanoma panašesnį į tą, kuris buvo prieš pandemiją. Jei aš negaliu kur nors išeiti, dar nereiškia, kad galiu tik atsigulti ant sofos ir sekti liūdnas naujienas apie tai, kiek šiandien žmonių susirgo ar kiek numirė. Reikia daryti tokius elementarius dalykus, kaip kiekvieną rytą, jei neinu į darbą, vis tiek keltis iš lovos, susitvarkyti, atsiprausti, pavalgyti pusryčius, užsiimti mėgstama veikla. Taip pat stengtis išlaikyti ir laisvalaikio įpročius. Pavyzdžiui, jei antradienį ir ketvirtadienį buvote pratę eiti į sporto salę ar žaisti krepšinį, reikėtų būtinai tomis dienomis, tuo pačiu metu bent jau mankštą padaryti. Jeigu būdavai pratęs savaitgalį susitikti su draugais, tradiciją būtų galima palaikyti įprastu metu suorganizuojant vaizdo konferenciją ar paprasčiausiai susiskambinti. Vietoj šeštadienio apsilankymo teatre, galima visiems su šeima susėsti prie filmo.
 
Nerimą ir įtampą puikiai mažina hobiai. Dabar dažnas jiems gali skirti daugiau laiko. Nesvarbu kas – knygos, drožinėjimas, meistravimas garaže... Bet kokia mums maloni veikla atitraukia nuo liūdnų minčių.
Nereikėtų sekti tų liūdnų žinių ir nerimauti. Reikia pripažinti, kad šioje vietoje, mes nieko negalime padaryti. Pasaulis kovoja, anksčiau ar vėliau ir mes sulauksim galimybės pasiskiepyti.
 
- Ar iš šios trigubos krizės vis dėlto išsinešime ir ką nors naudingo?
- Didžiausia nauda bus tai kartai, kuri gimė jau nepriklausomybės laikais ir kuri dar nebuvo mačiusi jokių rimtų krizių. Jiems galėjo atrodyti, kad gyvenime viskas tik gerės. Kad kelionės, vakarėliai... ta amžina šventė niekad nesibaigs. Šiai kartai pandemija pasitarnaus kaip akistata su realybe – kad gyvenimas nėra nesibaigiantis vakarėlis. Ir yra daugiau vertybių nei tai, kas nusipirks prabangesnį automobilį, nukeliaus į egzotiškesnę šalį ar paskelbs gražesnę nuotrauką į feisbuką ar instagramą. Dabartiniai išgyvenimai padės suprasti, kad esminiai dalykai gyvenime yra sveikata, visuomenės susitelkimas. Ir viskam reikia būti pasiruošus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!