Skambutis iš Amerikos
„Ligoninė, 1921 metais prasidėjusi nuo dešimties lovų, patyrė įvairių istorijos etapų. Jos fizinė vieta keitėsi – per visus tuos metus pacientai buvo gydomi net keturiose skirtingose patalpose. Vėliau buvo pastatytas naujas korpusas, kuriame dirbame iki šiol. Žinoma, tuomet lovų ir paslaugų buvo ženkliai daugiau. Tačiau rajone buvo ir daugiau gyventojų. Dabar dėl įvairių priežasčių – išorinių ir vidinių – veikia Vidaus ligų, Palaikomojo gydymo ir slaugos, Fizinės medicinos ir reabilitacijos, Priėmimo-skubios pagalbos skyriai, Hemodializės centro dienos stacionaras, Konsultacinė poliklinika, diagnostinis padalinys su rentgeno aparatu, laboratorija, chirurgijos ir terapijos dienos stacionarai“, – pasakoja V.Sudaris, paklaustas, kiek gi ligoninės skyrių pasitinka šimtmetį.
 
Žinoma, per tuos metus būta ir daug netekčių, kuomet ligoninės iniciatyva teko atsisakyti Akušerijos ir ginekologijos skyriaus, o Vyriausybės nurodymu 2010 m. buvo uždarytas ir Chirurgijos traumatologijos skyrius. Direktorius mena laikus, kuomet įstaigoje veikė ir Tuberkuliozės bei Infekcinių ligų skyriai.
 
Kaip vieną stipriausių ir labiausiai išpuoselėtą V.Sudaris įvardija Hemodializės skyrių, kurio gimimo istorija gana įdomi. Prieš penkiolika dvidešimt metų direktorius laidiniu telefonu sulaukė skambučio net iš Amerikos. Skambinančioji, kaip vėliau paaiškėjo, farmacijos mokslų daktarė Rožė Šomkaitė vadovui davė velnių, kodėl gi jų ligoninėje neatliekamos hemodializės, mat jos Lietuvoje gyvenančiai draugei šioms procedūroms nuolat važinėti į aplinkinius miestus nepatogu.
 
Skundą išklausęs direktorius pasiguodė, jog įstaigoje nėra nei reikiamų dializės mašinų, nei vandens valymo aparatų tokiai veiklai organizuoti. Amerikos lietuvė pažadėjo atsiųsti labdaros.
 
„Lietuvos amerikietė davė idėją, o aš ją realizavau. Pradėjau domėtis, kokios įmonės ligoninėms tiekia dializės procedūroms reikiamą įrangą, susiradome darbuotojus bei juos apmokėme. Iš pradžių pacientą, paėmę tiesiai iš namų, nemokamai pristatydavome savo transportu nuo durų iki durų. Jį pasiimdavome net iš Akmenės, Joniškio, Radviliškio – dializuojamų pacientų buvo išties daug. Po kurio laiko rajonuose pradėjo steigtis privatūs centrai ir pacientai buvo dializuojami vietoje. Tad dabar pacientų reguliariai turime dešimt dvylika“, – pasakoja V.Sudaris, pridurdamas, jog šio skyriaus įkūrimas pasiteisino.


 
Ambulatorinė slauga – ne visiems
Į Pakruojo ligoninę iš kito miesto buvo perkeltas Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius, šiuo metu turintis 46 lovas. Sveikatos apsaugos ministerijos užmojus vykdant gydymo įstaigų tinklo pertvarką stiprinti ambulatorinę slaugos grandį ligoninės vadovas vertina skeptiškai.
 

„Rajonuose yra dalis žmonių, kurių nereikia guldyti į stacionarą, bet jiems trūksta ambulatorinės slaugos paslaugų. Tokiu atveju pritariu, jog reikia didinti ambulatorinės slaugos apimtis. Tačiau jei pacientą iš stacionarinės slaugos reikės perkelti į namus, kur jį turės prižiūrėti atvažiuojančios mobiliosios komandos, bus visiškas krachas. Nes jei pas gulinčius ligonius slaugytoja atvažiuos vieną kartą per dieną arba kas antrą dieną – nieko gero iš to nebus“, – įsitikinęs VšĮ Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris.

 
Renginio dieną apdovanota ilgametė darbuotoja Jovita Zalunskienė sako, jog Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrius be galo reikalingas.
„Dabar pas mus yra išvykimo laikotarpis: kas atgulėjo jam priklausančių 120 dienų, turi išvykti į namus. Įsivaizduokite, žmonės neturi kur važiuoti! O dalies pacientų artimieji neturi galimybės tokio sunkaus ligonio ištisą parą prižiūrėti namuose.
 
Kai kurie sunkūs ligoniai iš pradžių paguldomi Vidaus ligų skyriuje. Ten jie gydomi dešimt dvylika parų, o tuomet perkeliami į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių. Pacientai džiaugiasi suteiktomis paslaugomis. Turime kineziterapeutę, kuri savo darbą atlieka nuostabiai. Jei gydytoja paskiria masažus, pacientą lanko masažistė. Jei suteikia reabilitologo konsultaciją, šis paskiria fizioterapinių procedūrų, į kurias nevaikštantys pacientai vežiojami ratukuose“, – pasakoja Vidaus ligų bei Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyr. slaugytoja Jovita Zalunskienė.
Medikė renginio metu jai įteiktą apdovanojimą vadina netikėtu. Nepaisant to, kad šioje įstaigoje darbo metus skaičiuoja nuo 1976-ųjų.
 

„Šimto metų ligoninės jubiliejus man reiškia išties daug. Kai 1976 metais buvo statomas dabartinis ligoninės pastatas, atsimenu, kaip ėjome valyti langų ir tvarkyti palatų. Tiesiog didžiuojuosi ilgamete ligonine ir miestu. Nors esu atsikrausčiusi iš Pasvalio rajono, manau, kad mano namai jau yra čia. Man patinka, kad galiu padėti žmonėms, tad į darbą einu kaip į šventę. Abiejuose skyriuose, kur dirbu, puikus kolektyvas. Direktorius taip pat malonus žmogus, visada padedantis ir išklausantis“, – privalumus vardija Vidaus ligų bei Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyr. slaugytoja Jovita Zalunskienė, kuri niekada nesusigundė išeiti į jokią kitą įstaigą. Moteris pasigenda nebent jauno kraujo ligoninės kolektyve. Kaip ir daugelyje rajono ligoninių beveik visi medikai jau yra vyresnio amžiaus.

 
„Didžiuma slaugytojų – iki penkiasdešimt metų, o aš pati jau esu senjorė. Apskritai mūsų ligoninėje jaunų darbuotojų iki 50 metų nedaug. Tokia pati situacija ir su gydytojais. Bet reikia tikėtis, jog kolektyvą papildys ir jaunesni darbuotojai“, – viliasi ji.
Savo ruožtu ligoninės vadovas pasiguodžia, jog privilioti jaunų medikų itin sudėtinga. Vis dėlto kartais pasiseka. Vienas tokių – apdovanojimą taip pat pelnęs chirurgas Aurimas Klivickas, kuris dirba ne tik ligoninėje, bet ir pirminiame sveikatos priežiūros centre.
 
„Pakruojo ligoninė, kaip viena darbo vietų, buvo pasirinkta sutikus su direktoriaus pasiūlymu. Tai – grynai vadovo nuopelnas. Po to man buvo pasiūlyta darbo vieta ir konsultuojančiu gydytoju chirurgu poliklinikoje. Kiek leidžia licencija, užsiimame gydomosiomis procedūromis, ambulatorinėmis ir dienos chirurgijos operacijomis. Ne planinėmis, ne ekstrinėmis“, – pasakoja ligoninėje penktus metus skaičiuojantis chirurgas.
 
„Ligoninėje turime specialistų konsultantų: vaikų kardiologas, akių ligų gydytojas, neurologas, gastroenterologas, neurochirurgas... Gaila, kad dalis jų yra atvažiuojantys. Bet vėlgi rajone mažėjant gyventojų skaičiui kiekvieną dieną būtų sunku jiems užtikrinti darbo krūvį. Be to, per europinę finansavimo programą esame paruošę gydytoją pulmonologą, šiuo metu mokame už rezidentūrą dermatologei, kuri atvažiuos pas mus dirbti“, – pasakoja V.Sudaris.


 
Ligoniai, turintys daug gretutinių ligų
 

„Per tuos metus pasikeitė kolegos, kurie dirbo su manimi, kai aš čia atvykau būdama jauna specialistė. Daug jų jau išėjo Anapilin. Vieną dieną skaičiuoju ir net nusigandau, kad ligoninėje, ko gero, esu pati seniausia. Bet, pasirodo, dar viena darbuotoja už mane vyresnė metais“, – nusišypso apdovanojimą pelniusi Vidaus ligų skyriaus vedėja Audronė Dervinienė.

 
Medikė pasakoja, kad baigusi Kauno medicinos institutą 1977 metais troško dirbti Biržuose. Kadangi ten nebuvo laisvos darbo vietos, pasirinko Pakruojį ir nepasigailėjo.
„Akademikas Januškevičius pasakė: Pakruojyje ir Biržuose tie patys zuikiai laksto (Nusijuokia.). Tad atvykau čia. Visą laiką turėjau svajonę kada nors grįžti į Kauną, bet ji taip ir nuplaukė. Man iš tikrųjų patiko Pakruojyje, kur kolektyvas buvo itin draugiškas. Vyresnieji gydytojai globojo jaunimą. Išties buvo labai smagu dirbti, tad nebegalvojau kur nors bėgti.
 
Juolab kad senaisiais laikais gydėme viską – ir infarktus, ir insultus. Buvo reanimacija, kur atveždavo sunkios būklės ligonių, ir apsinuodijusių, ir su širdies ritmo sutrikimais, ir gulinčius komoje. O kai reanimaciją išardė, mums jau nebeleidžia gydyti rimtų ligonių. Tad dabar mūsų pacientai – su pneumonijomis, radikulitais, turintys daug gretutinių ligų. Galvojame, jei uždarys ligoninę, kur reikės dėti tuos senukus. Paguldo dūstančius, dėl širdies nepakankamumo ištinusius, paralyžiuotus po insultų – juos pastipriname ir siunčiame į slaugą“, – pasakoja Vidaus ligų skyriaus vedėja.
 
Paklaustas, ar jubiliejinės nuotaikos netemdo sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka, ligoninės vadovas V.Sudaris suabejoja būsimų pertvarkų reikalingumu, tiksliau, ar verta sugrįžti prie senojo modelio.
„Mus ir vėl norima sujungti su pirminiu sveikatos priežiūros centru. Bet ar dėl to pagerės paslaugų kokybė rajono gyventojams? Juk dėl to neatsiras trūkstamų specialistų. Nei šeimos gydytoja eis pas mus budėti į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, nei pacientai daugiau bus siunčiami pas specialistus, pas kuriuos ir taip susidariusios eilės. Tad ar bus viena įstaiga, ar dvi... Visus suvarius į „kolūkius“, susidarys dar didesnė priešprieša“, – kai kuriais sprendimais abejoja V.Sudaris.
 
Visgi, įstaigos vadovas pasidžiaugia jaučiantis tvirtą savivaldos petį. Džiaugiasi, jog rajono savivaldybė nuolat palaiko ligoninę ir padeda spręsti iškilusius iššūkius. „Kai uždarė mūsų Chirurgijos skyrių 2010 metais ir reikėjo atleisti chirurgus, metus dvejus ministerija skyrė lėšų jų algų išlaikymui, idant šie galėtų budėti ligoninėje po darbo valandų, kai nedirbo pirminiai sveikatos priežiūros centrai. Kai ministerija šiuos pinigus nutraukė, ranką ištiesė savivaldybė, iki šiol dotuojanti chirurgų išlaikymą rajone“, – džiaugiasi V.Sudaris, kurio istorija Pakruojo ligoninėje prasideda nuo 1998 metų.

---

 
Komentaras
Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis:

- Mūsų ligoninei šimtas metų suėjo pandemijos įkarštyje, kuomet nebuvo galima nieko daryti, o užsikrėtimų skaičius buvo gan didelis. Tad buvo nuspręsta sulaukus geresnio laiko pasidžiaugti mūsų darbuotojais bei jiems skirti dėmesio. Gydytojai visais laikais buvo aukštuomenės dalis. Žmogus be sveikatos visais laikais buvo silpnas. Dabar gal yra daug teisių, neįgalumo nustatymas, socialinė apsauga. Tačiau buvo laikai, kai to nebuvo, ir nuo žmogaus sveikatos priklausė jo šeimos išlaikymas, jo paties gyvenimo kokybė.
 
Kalbant apie ateities perspektyvas ir laukiančias reformas, pagal siūlomus variantus esame pasirinkę įstaigų jungimo ir sveikatos centro kūrimo kryptį. Svarstome polikliniką ir ligoninę sukelti į vieną pastatą – kad šios sutilptų po vienu stogu. Iš karto atsiranda viena registracija, viena tyrimų laboratorija. Naikinti jau nieko nebenaikintume, viskas ganėtinai ir taip uždaryta. Nebent tik plėstume paslaugų spektrą, kas irgi priklauso nuo to, kokių profilių gydytojų turime. Aišku, didžiausia problema yra personalas. Matome, kad po truputį senėja ir slaugymo sektorius darbuotojai. Jaunimas nenori mokintis arba galbūt nusėda didesniuose miestuose, išvažiuoja į užsienį.

---

 
Žiupsnelis istorijos
1884 metais baronas Ropas Pakruojo dvare apgyvendino dvaro gydytoją Barauską, kuris ten dirbo iki 1920 metų. Jam mirus dvaro gydytoju dirbo gydytojas Blumentalis.
1921 metais gydytojų Švambario ir Benerio iniciatyva Pakruojo miestelyje, Žalienės privačiame name, įkurta ambulatorija ir 10 lovų. 1924 metais į Pakruojį atsikėlė gydytojas Šreiberis, kuris dirbo Pakruojo ligoninėje iki vokiečių okupacijos metų. 1935 metais į Pakruojį atvyko gyd. St. Paulauskas, kuris atidarė 4 lovų gimdymo skyrių, nupirko ir praplėtė ligoninę iki 15 lovų. Tais pačiais 1935 metais gyd. Šreiberis atidarė savo nuosavame name, gegužės pirmosios gatvėje, privačią ambulatoriją su stomatologijos ir rentgeno kabinetais.
 
1940 metais gyd. Paulauskas ligoninę perkėlė į savo naujai pastatytą privatų pastatą. Tais pačiais metais spalio mėn. gyd. Palausko ligoninė buvo nacionalizuota, praplėsta iki 25 lovų ir pavadinta Pakruojo apylinkės ligonine. Joje buvo gydomi žmonės iš Šiaulių apskrities valsčių: Pakruojo, Linkuvos, Lygumų ir Stačiūnų. Pakruojo apylinkės ligoninės vedėju dirbo gyd. Paulauskas, ginekologu ir vaikų ligų gydytoju – gyd. Šreiberis. Vokiečių okupacijos metu gydytojas Šreiberis buvo sušaudytas, jo vietą užėmė gyd. Išganaitis. Pokario metais Pakruojo gydytojai pasitraukė į vakarus. Į ligoninę iš Lygumų važinėdavo gyd. Meiluižė. Vėliau vyr. gydytoju buvo paskirta Pašvitinio apylinkės gydytoja Teišerskienė, o ligoninė praplėsta iki 35 lovų.
 
1952 metais ligoninė praplėsta iki 50 lovų, atidarytas chirurginis skyrius.1953 metais ligoninės vyr. gydytoju dirbo gyd. Minginas, 1954 – 1960 metais gyd. Muralis, 1960– 1963 metais vyr. gyd. Vaškelis, 1964 – 1968 metais vyr. gyd. Kristutis, ir nuo 1969 metų sausio 1 dienos vyr. gydytoju dirbo gydytojas Kulčickis – Gutas Teodoras, Hilioro.
1959 metais ligoninė praplėsta iki 75 lovų, 1962 metais iki 90 lovų, 1963 metais iki 100 lovų, pastatytas naujas korpusas ligoninei, 1966 metais ligoninė praplėsta iki 165 lovų ir pastatytas naujas pastatas poliklinikai.
 
Nuo 1944 metų iki 1950 metų birželio 20 d. Pakruojo ligoninė buvo pavaldi Šiaulių apskrities sveikatos apsaugos skyriui. Nuo 1950 metų birželio 20 d. iki 1956 metų gruodžio 25 d. Pakruojo rajono ligoninė buvo pavaldi Pakruojo rajono sveikatos apsaugos skyriui. 1956 metų gruodžio 25 d. Pakruojo rajono ligoninė tapo pavaldi sveikatos apsaugos ministerijai. 1963 rugsėjo 1 d. Pakruojo rajono ligoninė pavadinta Pakruojo centrinė ligoninė.
1989 metų lapkričio mėnesį ligoninės teritorijoje tarsi prasidėjo nauja „era“ – pridavus naująjį pastatą, čia įsikėlė ir medikai, ir ligoniai.
 
Naujasis statinys pakeitė ligoninės kasdienybę. Vietoj anksčiau turėtų 165 lovų, vienu metu dabar buvo galima gydyti 265 ligonius. Atsidarė du nauji skyriai, tai 30 lovų nervų ligų sk. ir 30 lovų traumatologijos skyriuje. Išplėsti terapinio, gimdymo, ginekologijos ir vaikų skyriai. Erdvu klinikinėje ir biocheminėje laboratorijoje, fizioterapijos, gydomosios mankštos, masažo kabinetuose. Ligų diagnostikai – fibrogastroskopijos – endoskopijos, eletrokardiografijos kabinetai. Šiuolaikiškai buvo įrengtos dvi operacinės, viena planinėms, o kita ekstrinėms operacijoms.

---

 
P.S.
Pakruojo kultūros centre apdovanoti nusipelnę medicinos darbuotojai – jiems įteikti padėkos raštai.
Jubiliejų mininčios ligoninės direktorius Vygantas Sudaris iš mero rankų gavo Pakruojo rajono savivaldybės Padėkos ženklą. O Lietuvos vadovų sąjungos prezidentas Kęstutis Štaras jam įteikė paauksuotą atminimo medalį, skirtą Vadovų sąjungos trisdešimtmečiui.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!