Pirmoji koloso koja: ideologija
Analitikai ir istorikai linkę manyti, kad Sovietų Sąjungos kolosas, be daugybės mažyčių, laikėsi ant dviejų didžiulių, bet nelabai tvirtų kojų. Pirmąja jų neabejotinai buvo bolševikinė ideologija, gimusi sudėtingu laikotarpiu (I pasaulinis karas, revoliucija, pilietinis karas, badas ir II pasaulinis karas). Jaunesnės, karų nemačiusios ir sočiau gyvenusios kartos išaugo jau pripratusios, kad valstybė pasirūpina dauguma jų bazinių poreikių, ir, užuot kovojusios už bolševizmo įsigalėjimą pasaulyje, labiau linko ieškoti dar sotesnio, dar geresnio gyvenimo.
 
Kaip bebūtų keista, bet nepriklausomybės užuomazgos buvo užprogramuotos pačioje ideologijoje, tegu ir formaliai, bet pripažįstančioje nacijų teisę pačioms pasirinkti savo likimą. Procesai, kurių rezultatas buvo SSRS žlugimas, reiškėsi jau 80-aisiais: visuotinės krizės, 90-aisiais tik pagilėjusios, kontekste buvo galima pastebėti nacionalistinių tendencijų augimą kone visose sąjunginėse respublikose. Centralizuotos valdžios silpnumas periferijose paskatino naujų galios centrų formavimąsi, ir neilgai trukus nepriklausomybės vienokiu ar kitokiu būdu pajutę laisvės vėją panoro visi.
 
Antroji koloso koja: ekonomika
Rusijos Federacijos pasiuntinys Ispanijoje ir Andoroje diplomatas Jurijus Korčaginas teigia, kad būtent ekonomika buvo pagrindinė SSRS žlugimo priežastis: nei politinė ar ideologinė, nei socialinė, o ir išvis valstybinė ir ekonominė sistemos nebuvo pakankamai efektyvios. Neįmanoma ginčyti to fakto, kad sovietinė ekonomika buvo stabili iki pat jos kracho momento. Tiesiog tą stabilumą palaikyti kasdien buvo vis sunkiau ir galų gale tapo neįmanoma. Iš esmės dėl to, kad ekonomika buvo planinė, suprask – prievartinė: planuotojai įsakydavo gamintojams, o šių pagamintos produkcijos paskirstymas tarp planuotojų ir gamintojų priklausė nuo prievartos lygio ir pobūdžio. Michailas Gorbačiovas čia būtų teigęs: „Mes gyvename neteisingoje šalyje“, o Josifas Stalinas pasakytų: „Planas – tai įstatymas“.
 
Sovietų planinė ekonomika buvo prievartinė trimis aspektais: per mobilizaciją (planuotojai paimdavo galutinį produktą iš gamintojų, grąžindami jiems tik likutį bazinio uždarbio pavidalu); per kontrolę (planuotojai įpareigodavo gamintojus atsiskaityti prieš juos dėl išlaidų ir produktyvumo); tačiau to buvo maža – buvo įvesti ir stimuliavimo mechanizmai, susieti su galutinės produkcijos apimtimis. Dirbtine ši sistema buvo dėl to, kad paskatinimų ir baudų gradientą diktavo ne natūralus rinkos mechanizmas, o planinės ekonomikos administracija.
 
Ir, ką bebūtų teigusi sovietų propaganda, Vakarų analitikų bei ekspertų skaičiavimai parodė, kad sovietinio BVP augimo tempai iš tiesų buvo bent dvigubai mažesni, nei parodyta oficialiuose šaltiniuose. Tyrinėtojai nustatė, kad, tegu ir mažesni nei deklaruota, bet palyginti dar geri BVP augimo tempai buvo pasiekiami ribojant asmeninį vartojimą ir forsuojant investicijas, t.y. skurdinant gyventojus ir skatinant ekstensyvius augimo faktorius. Pernelyg militarizuota, deficitinė planinė ekonomika gamino žemos kokybės nekonkurencingą produkciją, o ir tos pačios trūko – daugelis mūsų vis dar prisimena begalines eiles laukiant ko nors, ką „išmes“ ant prekystalių. Pramonė daugiausiai dirbo dėl savęs pačios ir dėl varnelės plane, ignoruodama realius piliečių poreikius.
 
Suėdė save iš vidaus
Prieš pat žlugimą Sovietų Sąjunga jau buvo senokai apimta globalios polisisteminės krizės, užvaldžiusios visus jos visuomenės gyvenimo aspektus, ekonomiką, politiką ir kariuomenę. Komunistų partija – Sovietų valdžios pagrindas – prarado gebėjimą valdyti šalį. Tam nė nereikėjo jokių pastangų iš šalies, partija suėdė save iš vidaus. O to rezultatas, skirtingai nei Kinijoje, kur komunistų partija sugebėjo persitvarkyti ir pavirsti į atnaujintą elitą, galimybė valdyti šalį greitai ir ženkliai sumenko.
 
Sovietinės ekonomikos kolapsas įvyko trimis kryptimis: sumažėjo gamintojų pastangos, dėl vidinio irimo nusilpo planuotojų kontrolė ir smarkiai sumenko didžiulio gyventojų kiekio pajamos.
Tarp istorikų įprasta laikyti, kad SSRS pradėjo rodyti pirmuosius žlugimo ženklus į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui. Matydamas pablogėjusią piliečių gyvenimo kokybę, prekių deficitą ir bendrą ekonomikos nuosmukį jis pradėjo reformas, nukreiptas į visuomenės demokratizavimą ir ekonomikos gerinimą. Tačiau šios reformos nebuvo nei kaip reikiant apgalvotos, nei sėkmingos. Jos susidūrė su galybe problemų, tapo aišku, kad tinkamas joms laikas jau buvo praleistas.
 
Tinkamai išnaudojo progą
Lietuvai, priešingai, pasisekė pataikyti į momentą ir tinkamai išnaudoti progą. Prasidėjusi kaip M.Gorbačiovo paskelbtos perestroikos palaikymo judėjimas, jos nepriklausomybės atkovojimo iniciatyva, susijungusi su kitų Baltijos šalių iniciatyvomis, mirtinai sužeidė vidinių krizių ir taip nusilpnintą Sovietų Sąjungą. Prasidėjo vadinamasis „suverenitetų paradas“: pirmajai Nepriklausomybę 1988 m. lapkričio 16 d. paskelbus Estijai, iškart po Lietuvos tai padarė Latvija, toliau – Azerbaidžanas, Sakartvelas (tuo metu Gruzija). Nepriklausomybėms pasipylus lyg iš rago, iki 1990 m. pabaigos iš Sovietų Sąjungos išstojo kone visos sąjunginės valstybės.
 
Kolosas krito, po savęs palikęs milijonus sužalotų sielų, įspūdingas, bet tragiškas nuolaužas, daug sėkmės istorijų ir kelias išmoktas pamokas. Vieną jų, vertą tolesnio tyrinėtojų dėmesio, idėjinės Sovietų Sąjungos mentaliteto paveldėtojos – Rusijos Federacijos – parlamento narys Leonidas Kalašnikovas (pats, beje, kilęs iš Buriatijos), dažnai Kinijos atstovų klausiamas apie SSRS žlugimo priežastis ir pamokas, įvardija štai šitaip: „Pamoka čia viena. Būtina taip uždaryti šalį, kad niekas neturėtų nei noro, nei galimybės ją atidaryti.“ Kaip tik tokio barjero sukūrimui gali tarnauti kai kurie neseniai atlikti pokyčiai Rusijos Federacijos konstitucijoje.
Ar tai rodo naujo koloso augimą? Mūsų palikuonys pamatys.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!