- Už nuopelnus Lietuvai, o, matyt, labiausiai indėlį valdant pandemiją buvote apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Teigėte, kad tai priimate ne kaip įvertinimą, o kaip įpareigojimą...
- Nenorėčiau pasirodyti perdėtai kuklus, bet nežinau, ar tikrai esu nusipelnęs šio apdovanojimo. Manau, kad tai yra labiau skatinamoji priemonė, motyvacija dirbti toliau. Liaudies išmintį pasitelkę sakyčiau, jog tai – truputis magaryčių.
Juk pandemija vis dar nėra suvaldyta, tiesiog dabar turime ramesnį laiką ir net jei neturėsime tokių didelių naujų atvejų bangų, kaip turėjome žiemą, darbo dar laukia daug. Daugiausia jo turės būti skiriama pandemijos padariniams šalinti. Visuomenė skirtingai išgyveno karantiną, skirtingos nuotaikos ir patirtys, tad juntamas jos susiskaldymas. Taigi teks visuomenę vėl kažkaip lipdyti ir tam reikės nemažai pastangų.
 
- Prezidentas kėlė tikslą iki Mindauginių paskiepyti septyniasdešimt procentų visuomenės. Tačiau to nepasiekėme nei skiepų, nei imunizacijos eilutėse... Kada nors pasieksime?
- Dar pernai apklausos parodė, jog kiek daugiau nei keturiasdešimt procentų gyventojų buvo pasiruošę skiepytis, bene apie trisdešimt procentų tikino, jog to nedarys, o likusi dalis – abejojantys. Tad ar mums pavyks pasiekti bent septyniasdešimt procentų paskiepytos visuomenės, priklausys nuo to, ar ir kaip mums seksis perduoti informaciją ir įtikinti skiepų nauda abejojančiąją dalį. Manau, kad tie, kurie tvirtai apsisprendę nesiskiepyti, nuomonės jau nepakeis, tad daugiausia darbo turime įdėti su abejojančiais.
Kita vertus, nuolat stebiu statistiką ir matau, kad tam tikromis dienomis skiepijasi po kelis ar keliolika tūkstančių. Vadinasi, žmonės įspėjimus dėl COVID-19 grėsmės išgirdo ir tiki medikais, mokslininkais, suprato argumentus. Reikia džiaugtis kiekvienu atėjusiu pasiskiepyti, nepaisant to, kad galbūt tie vakcinacijos tempai nėra tokie greiti, o eilės ne tokios gausios, kaip norėtųsi.
 
- Iki šiol priklausote Sveikatos ekspertų taryboms – Prezidentūros ir Vyriausybės. Visą pandemijos laiką dirbate be poilsio, laisvas valandas skirdamas darbo grupių koordinavimui, prognostiniams modeliams. Pažvelkite retrospektyviai, ar visi ekspertų pasiūlymai buvo tinkami, savalaikiai?
- Sunku įvertinti, nes viskas dar labai šviežia, emocijos karštos. Man kyla viena mintis: praėjusį lapkritį, kuomet su prezidento Sveikatos ekspertų taryba ėmėmės COVID-19 analizės ir prognostinių modelių, jau matėme jog situacija negerėja ir galbūt reikėjo valdžiai aktyviau siūlyti didesnius, ankstesnius karantino griežtinimus ir suvaržymus. Kita vertus, pamename, koks buvo tuometinės Vyriausybės požiūris į karantino taisykles. Juk tuomet jau praktiškai „degant“ naujų atvejų skaičiams ekspertai ir prezidentas susitiko sekmadienį greičiau ieškoti išeičių, sprendimų, o tuometiniai premjeras ir sveikatos apsaugos ministras nė nesiteikė dalyvauti. Žinote, ekspertai gali siūlyti įvairius sprendimus, bet juos priima politikai.
Džiaugiuosi vienu, kad prezidentas ėmėsi iniciatyvos suburti ekspertus ir tai padidino informacijos viešumą visomis COVID-19 prognozių kryptimis, įpratino daugiau klausytis mokslininkų. Mes susirinkdavome iš universitetų, didžiųjų ligoninių. Vykdavo fantastiškas keitimasis informacija, gerąja praktika, kas veikia ir kas neveikia, didžiulės darbo grupės ir suvienytas protas. Deja, ne visos diskusijos nuguldavo į ataskaitas, bet nemažai prisidėjo gelbėjant gyvybes.
 
- Kokias visuomenės sveikatos sistemos spragas pamatėte per pandemiją?
- Viena problemų, kad apie visuomenės sveikatą pradėjome kalbėti tik atėjus pandemijai. Iki tol ji buvo podukros vaidmenyje. Jeigu norime turėti stiprią visuomenės sveikatą, turime į ją investuoti, ruošti pakankamai specialistų.
Antra, rengdami visuomenės sveikatos specialistus pernelyg nutolome nuo infekcinių ligų specialistų ruošimo, daugiau ugdoma per lėtinių ligų ir priklausomybių prizmes. Trečia, man kyla klausimas, ar toks visuomenės sveikatos įstaigų tinklas, koks yra dabar, turėtų ir išlikti, ar tai tikrai efektyvi struktūra? Juk turime nemažai įstaigų, kurios priskirtos visuomenės sveikatai, bet jų dalyvavimas pandemijos valdyme buvo keistas. Turiu galvoje NVSC, ULAC. Nesugebama pasidalyti kompetencijų, atsakomybių, prasideda kažkokie „myliu – nemyliu“, o pandemijos laikas ne tam skirtas. Suvaldykime COVID-19, o po to jau bus galima aiškintis santykius.
 
- Esate nuolat matomas, jūsų darbas stebimas, galbūt jau sulaukėte užuominų, kad jums ir politikoje vieta atsirastų?
- Ne, tikrai nesulaukiau pasiūlymų nei jungtis prie partijų, nei vietos kokiuose nors politinio pasitikėjimo postuose. Tiesą sakant, net ir neįsivaizduoju savęs politikoje. Gal po dešimties ar dvidešimties metų manysiu kitaip, bet dabar ne. Kažkada jums juokavau, kad pasirašyčiau būti tik ambasadoriumi Australijoje, bet, kiek žinau, vieta užimta, tad galiu būti ramus. (Juokiasi.) Ragino bičiuliai dalyvauti NVSC vadovo konkurse, tačiau tikrai nedalyvavau ir tokių intencijų neturiu. Labiausiai norėčiau grįžti prie akademinio darbo, studentų.  

---

 
Dosjė
2002m. baigė Kauno medicinos universitetą
2000–2003m. dirbo Kauno medicinos universiteto klinikinėje ligoninėje
Nuo 2002m. dėsto Lietuvos sveikatos mokslų universitete; profesorius  nuo 2013m.
Nuo 2013m. Maastrichto universiteto kviestinis dėstytojas.
Nuo 2015 m. profesorius adjunktas, Medicinos mokykla, Griffith‘o universitetas (Australija);
2000–2014 vadovavo daugeliui tarptautinių mokslo ir sveikatos priežiūros gerinimo projektų. Stažavosi Švedijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Tailande, Australijoje.
Mokslinio darbo svarbiausia sritis – lyderystės raiška sveikatos priežiūroje, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas.
Nuo 2019 Lietuvos Respublikos Prezidento įsteigtos Sveikatos ekspertų tarybos ir Nepriklausomų ekspertų patariamosios tarybos pasiūlymams dėl COVID-19 ligos valdymo svarstyti ir teikti darbo grupės narys prie Vyriausybės.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!