- Vilniaus arkivyskupijos kunigas Kęstutis Palikša nuteistas dėl vaikų pornografijos laikymo, kratosi kaltinimų dėl to, kad santykiavo su paaugliu berniuku...
- Nenustembu niekuo. Gal tik liūdna, kad Bažnyčia taip ilgai nemato. Sako, kad nežinojo, negirdėjo... Ar imsime kunigus, ar kitas visuomenės grupes, visur yra prievartautojai, kurie siekia tokiu būdu patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai problema, todėl neišskirčiau čia vien kunigo Kęstučio Palikšos ar kito atvejo.
Paaugliai dėl galutinai nesusiformavusios smegenų struktūros dažniausiai dar yra nekritiški, jie nebūtinai geba atskirti, kur susižavėjimas, įsimylėjimas, potraukis, o kur atsilieps kaip smurtas, netinkamas elgesys.
Kas man pradeda patikti Lietuvoje, kad apie tai kalbame ir gana laisvai. Ir kuo daugiau kalbėsime, atskleisime tokius atvejus, tuo visuomenė bus saugesnė.
 
- Kaip medikai pasirengę reaguoti tokiais atvejais?
- Jei matai faktą, privalai staigiai reaguoti ir informuoti teisėsaugos institucijas. Nė vienas gydytojas neturi galimybės slėpti. Jei tai darytų, taptų bendrininku. Ar suveikia tai iki galo, pasakyti negaliu. Dėl vaikų psichiatrų esu ramus, kas kita priėmimo skyriai, kur atvyksta vaikai, patyrę traumas. Ar ten visada užkabins tą klausimą? Ar išgirdus detalę ties ja užklius ir praneš policijai? Nežinau. Nes tai – niuansai, kabliukai, apie kuriuos kartais nebūtinai turime duomenis. Šiaip jau visi medikai be išimties perėję mokymus, žinau gerai, kad jie žino, kaip atpažinti prievartos požymius.
 
- Kokie specifiniai požymiai lieptų suklusti?
- Paprastai vaikai apie tai užsimena, o mažesni pakalba net labai atvirai, ką patyrę. Kad yra grabinėjimas, liečiamos tam tikros vietos, lytiniai organai... Jie gali netgi ir konkrečiai įvardinti, kad tėtis, dėdė, teta ar kitas žmogus tai darė, gali net pasakyti, kad buvo ne kartą.
Kitas įtarimas, kai vaikai pradeda atvirai pasakoti lytinius, seksualinius, dalykus, kurie nebūtinai jo amžiui, brandai žinomi.
Turime išmokti taisyklę, kad jei vaikas pradeda užsiminti, ne mums gydytojams, pedagogams ar kitiems neprofesionalams aiškintis. Užduodame kelis klausimus ir atiduodame policijai. Ji nuvažiuos. Nepasitvirtino, ačiū Dievui, vaikas gal sudėliojo pats istoriją, bet negalima pasakyti, kad tai – nesąmonė. Nes tai – nesaugios visuomenės dalykai.
Jei nereaguojame, turime bėdą. Ko išmokome vaikus, jei jie pasakę nesulaukia reakcijos? Kitą kartą nesakys. Ne tik šiuo, bet ir kitais klausimais lygiai taip pat tylės.
Kolegė kartą man pasakė (ji ne gydytoja psichiatrė): kaip sunku tokius dalykus pasakyti tėvams, nes jie gynybiškai reaguoja. Prasideda klausimai: kodėl tu taip pasakei, padarei. Taip, sunku paleisti tą džiną iš butelio, kalbėti, bet turime pasirinkti, kurioje pusėje esame.
Yra atvejų, kai žmonės pradeda kalbėti būdami 25-30 metų, kai supranta, kad su tuo išnaudojimu nebegali gyventi ir ta įtampa, jaučiama viduje, yra didelė našta. Deja, 90 proc. atvejų išnaudotojų yra artimos aplinkos žmonės. Tai būna tetos, dėdės, susipainioję tokiais ryšiais, kad gali net sėkmingai slėpti, aiškinti, koks nuostabus jų meilės lizdelis.
Kartais net suaugusieji nemoka suprasti nesantuokinių ryšių. Turi po du tris romanus ir ilgai slepia nuo šeimos. Su vaiku dar lengviau. Kartais užtenka pasakyti: jei prasitarsi, prarasime nuostabų ryšį... Ir tai gali slapčia tęstis ne vienerius metus. Pavyzdžiui, vaiką dažnai vežasi į kokias nors ypatingas keliones. Nepastebi, tarsi, kad važiuoja tik dviese ir visada dviese, su suaugusiu žmogumi. Gal tai – mamos brolis, artimasis ir negali priimti fakto, kad tas žmogus gali būti toks chamas.
Gana sudėtinga situacija, neužsimerkti. Kai nesinori – lengva nematyti, bet tas selektyvus matymas, toks reiškinys, yra labai pavojingas šiuose dalykuose. Tačiau artimųjų tarpe tai normalu, nes psichologiškai negali patikėti, kad tai gali nutikti. Tiesą tariant, greičiau gali pajusti žmonės iš šalies, kurie pastabesni, nes jiems nėra tos ribos, kad giminaitis, artimasis.
 
- Kaip kalbėtis su vaikais apie šiuos dalykus. Kad išmoktų saugotis, bet kartu visų iš eilės nebijotų?
- Pirma, kas beįvyktų, vaikas turi žinoti, jog gali sakyti viską. Vaikas nuo pat mažumės turi jausti, kad su juo kalbamasi, ieškoma atsakymų, jis turi nebijoti, jog išsitaręs susilauks neigiamų dalykų.
Antra, aiškiai nuo mažumės turi būti pasakyta, kokie ir kur yra tinkami prisilietimai, ką gali daryti artimieji, ko ne, nuo mažes mokyti, kada koks vaikas ar suaugęs gali kur liesti, kur negali, kur gali prašyti nusirengti, kur ne. Aiškiai nubrėžti ribą, kad ją peržengus vaikas pasakytų „ne“.
Vyresniems paaugliams reikia sukurti saugią aplinką. Pasakyti: suprantu, gali suklysti, svarbiausia – netylėk, rasime išeitis. Bet jei tylėsi, negalėsime ieškoti išeities. O jei nerasime sprendimų, jausiuosi blogai negalėdamas tau padėti.
Šeimose dar trūksta saugios aplinkos. Beje, mokyklose, kiek pastebiu, bent jau miestuose, vaikai net drąsiau kalba nei namie. Jie kartais netgi stato į nepatogias padėtis auklėtojus, mokytojus. Tiek nuoširdžiai kalbasi, kad pedagogai nežino, ką daryti. Nebūtinai apie seksualinius dalykus, bet šiaip neaišku, kurioje vietoje turi baigtis konfidencialumas: ar tai smurtas, o gal vaikas tiesiog nori pasikalbėti, nes blogai jaučiasi, bet dramos nėra. Ir žinote, man tai smagu. Jei jauti, kad trūksta pagalbos, reikia nebijoti jos prašyti. Šalia vaiko turi būti keli ar keliolika išmintingų suaugusiųjų, kad įvykus kritiniam įvykiui jis galėtų kreiptis.

---

 
Dosjė
2008-2020 m. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras, vaikų ir paauglių psichiatras.
2008 m. ISM Vadybos irg. ekonomikos universitetas, vadybos ir ekonomikos magistras.
2005-2007 m. Klaipėdos priklausomybės ligų centras, vadovas (vyriausiasis gydytojas).
1999-2005 m. Respublikinė universitetinė ligoninė Vaiko raidos centras, direktorius.
1997-1999 m. Respublikinė universitetinė ligoninė Vaiko raidos centras, pavaduotojas, Vaikų telefono linijos (dabar – Vaikų linija) vadovas ir vienas iš įkūrėjų.
1999 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, vaikų ir paauglių psichiatras.
1996 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, gydytojas-pediatras.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!